Vokietijos ekonominio modelio teigiamas ir neigiamas puses sieja glaudus ryšys

Vokietijos ekonominio modelio teigiamas ir neigiamas puses sieja glaudus ryšys

Garbinama dėl stabilumo, šalis pliekiama dėl nuolatinio prekybos pertekliaus

Susitik su Vokietijos politikos formuotojais Berlyne ar Frankfurte, ir kalbai pasukus apie infliacijos keliamą pavojų kas nors tikrai paminės Goethe. „Fauste“, šio žymiausio šalies rašytojo šedevre, velnias įtikina įsiskolinusį imperatorių spausdinti „niekingus popieriukus“: kyla kainos, gresia ekonominė katastrofa. Svetimšaliai pašnekovai gali patys atkirsti pacituodami šį didį poetą, sakiusį, kad „vokiečiai viską apsunkina ir sau, ir visiems kitiems“.

Jau daug metų „visi kiti“ skundžiasi, kad Vokietijos ūkis kelia sunkumų likusiam pasauliui. Bamba, jog šalis per daug taupo ir per mažai išleidžia, kad Vokietija prekių eksportuoja gerokai daugiau, nei importuoja. Nuo pat 1950 m. beveik nebuvo metų, kai šalies einamojoje sąskaitoje nebūtų buvę pertekliaus, rodančio prekybos balanso padėtį (žr. 1 grafiką). Esant pertekliui, santaupos vidaus rinkoje viršija investicijas, o perteklius skolinamas užsieniui.

Dėl tokio pertekliaus kitoms šalims tenka gyventi fiksuojant einamosios sąskaitos deficitą (kitaip tariant, skolintis), kad būtų užtikrinta pakankama suminė paklausa ir žmonės turėtų darbo. Pernai Vokietijos perteklius sudarė milžiniškus 8,3 proc. BVP. Ši beveik 300 mlrd. JAV dolerių siekianti suma gerokai viršija Kinijos perteklių, kadaise tapusį piktų JAV kongresmenų taikiniu. Dabar Vokietija kaltinama, kad naudojasi kitų šalių išlaidomis ir eksportuoja prarandamas darbo vietas. Donaldas Trumpas peikė Vokietijos perteklių ir jį vadino „labai blogu“, skundėsi dėl JAV parduodamų vokiškų automobilių skaičiaus – „padarysime tam galą“. Euro zonoje niurzgama, kad Vokietija, kaip kreditingiausia zonos narė, smarkiai įsiskolinusių šalių reikalavo griežtai taupyti, bet nepripažino, jog jos pačios taikoma griežta išlaidų kontrolė tokią korekciją apsunkina.

Dėl tokio pertekliaus kitoms šalims tenka gyventi fiksuojant einamosios sąskaitos deficitą (kitaip tariant, skolintis), kad būtų užtikrinta pakankama suminė paklausa ir žmonės turėtų darbo.

Sykiu Vokietijos ūkiu žavimasi. Nedarbas nusmuko iki 3,9 proc. – beveik nėra kitų turtingų šalių, kur jis būtų žemesnis. 2008–2009 m. Didžioji recesija ūkiui sudavė žiaurų smūgį, bet, priešingai nei kitose valstybėse, gyventojų užimtumas veik nenukentėjo. Politiniai sukrėtimai, pernai patirti Jungtinės Karalystės ir JAV, susiję su nykstančiomis gerą uždarbį siūlančiomis fizinio darbo vietomis, kurias atima automatizacija ir pigesnis importas, ypač iš Kinijos. Vokietija šiai tendencijai atsispyrė. Gamybai tenkanti darbo vietų dalis nė iš tolo tiek nesumažėjo (žr. 2 grafiką). Kitos valstybės, ypač Prancūzija, vėl tikisi nusižiūrėti Vokietijos pameistrių sistemą, pagal kurią universitetui netinkami žmonės gali įgyti profesinį išsilavinimą.

Vokiečiai didžiuojasi šiuo pasiekimu. Derinant politiką net nesvarstoma mintis, kad šalies turimas prekybos perteklius yra blogis. „Reikėtų susirūpinti, jei tai lemtų iškreipta ekonomikos politika, – sako vienas pareigūnas. – Bet taip nėra.“ Taupumas ginamas kaip teisėtas apdairumas. Argumentuojama, kad šaliai reikia smarkiai taupyti, nes jos gyventojai sensta greičiau nei kitose valstybėse. Kai kas mano kitaip. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) nurodo, kad Vokietijos prekybos perteklius yra didesnis, nei galima pateisinti ar pageidautina siekiant pasaulio ekonomikos stabilumo. Jau dešimtmečius nesusikalbama. „Ko iš mūsų norite – kad mažiau eksportuotume?“ – klausia kitas pareigūnas, pavargęs nuo diskusijų.

Problemą išspręsti ar net pripažinti sunku dėl to, kad Vokietijos santaupų perteklius nėra aiškios ekonomikos politikos rezultatas. Šaknys siekia nerašytą verslo modelį, kuris nulėmė ir garbstomus, ir peikiamus Vokietijos ūkio bruožus.

Norint suprasti šį modelį, reikia grįžti į pačią XX a. pabaigą, kai ekonomika šlubavo. Bedarbių buvo apie 4 mln. – dešimtadalis darbo jėgos. Vokietijos prekių eksporto dalis menko. Buvo, kaip reta, užfiksuotas einamosios sąskaitos deficitas. Iš dalies ūkio bėdas lėmė paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje vykusios devalvacijos Vokietijos markės atžvilgiu, kai spekuliantai ėmė nepaisyti valiutos svyravimus ribojančio Europos valiutų kurso mechanizmo nubrėžtų ribų. Pasakojimai apie XX a. pabaigoje Italijos gamybos priemonių pramonės pasiglemžtus užsakymus ir darbo vietas įėjo į Vokietijos verslo folklorą.

Slogutis taip pat atspindėjo per daug dosniai didintus atlyginimus, ypač Rytų Vokietijoje, 1990 m. susijungus šaliai. Nepadėjo krizės Azijoje ir Rusijoje – dviejose didelėse Vokietijos eksporto rinkose, bet problemų būta didesnių. Tapo įprasta šalį vadinti Europos paliegėle. Bet kaip tik tada, kai padėtis atrodė beviltiška, nuostabiai suveikė senas refleksas. XX a. 8-ajame dešimtmetyje žlugus Breton Vudso fiksuoto valiutos kurso sistemai, Vokietijos markės vertė staiga išaugo, todėl pabrango valstybės eksportas. Tąkart šalies pramonė staigiai rado būdą atgauti konkurencingumą.

Konkuruojančios vertybės

Pamažu Vokietijos įmonės susigrąžino eksporto konkurencingumą, prarastą prasidėjus susijungimo bumui. Šiuo atveju svarbus rodiklis – santykinės darbo sąnaudos produkcijos vienetui, kurios traukiasi sumažėjus atlyginimams, padidėjus našumui kitų šalių atžvilgiu arba nusmukus valiutos vertei. Vokietijoje šis rodiklis 1999–2007 m. sumažėjo 16 proc. (žr. 3 grafiką), daugiausia ribojant darbo užmokestį.

2000–2007 m. atlyginimai augo kukliai – po 1 proc. per metus, palyginti su 3,5 proc. siekusiu Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vidurkiu. Kaip rodo Christiano Dustmanno iš Londono universiteto koledžo su bendraautoriais atliktas tyrimas, tai įgalino giliai įsišaknijusi bendradarbiavimu grįstų pramonės santykių sistema. Pastaroji išsiskiria profsąjungų atstovais įmonių valdybose, kur jie patys gali matyti, kaip didinamos algos neigiamai veikia konkurencingumą. Įmonės derybas dėl atlyginimų laiko priemone siekti kitų bendrų interesų, pavyzdžiui, kvalifikacijos tobulinimo kursų ar lanksčių darbo valandų.

Geri, labiau normoms nei įstatymams paklūstantys darbo santykiai leido įmonėms prisitaikyti prie naujų iššūkių. Vienas jų – į ES įstojusios mažesnių sąnaudų kaimynės, įskaitant Lenkiją, Vengriją ir Čekiją. Kitas – Kinija, tapusi pasaulinės reikšmės eksportuotoja. Pačioje XX a. pabaigoje įmonės ir profsąjungos jau buvo pasukusios nuo atlyginimų derinimo sektoriaus mastu sistemos prie susitarimų dėl uždarbio, atsižvelgdamos į atskiroms bendrovėms kylančius sunkumus.

Geri, labiau normoms nei įstatymams paklūstantys darbo santykiai leido įmonėms prisitaikyti prie naujų iššūkių.

Ėmus dėl užmokesčio dažniau tartis įmonės lygiu, atsirado didesnė atlyginimų įvairovė – geriausiai uždirbančių darbuotojų algos augo greičiau už vidutines, o ties žemiausia skalės padala esantys atlyginimai smarkiai nusmuko. Vokietijos eksportui atsigauti padėjo mažėjanti gamintojų mokama kaina už vietos paslaugas, kur užmokestis buvo labiausiai apribotas.

Tai ne viskas. 2002 m. Gerhardas Schröderis, anuomet vadovavęs Socialdemokratų partijos vyriausybei, paprašė, kad iš įmonių ir profsąjungų vadovų sudaryta komisija, kurios pirmininku tapo Peteris Hartzas, vienas „Volkswagen“ vadovų, parengtų planą, kaip kovoti su tebeaugančiu nedarbu. Pasiūlymai, vėliau įtraukti į platesnį reformų paketą „Agenda 2010“, įgyvendinti keturiais etapais. Paskutinis, „Hartz IV“, įsigaliojo 2005 m. sausį, įvedus kontroversiškus ilgalaikiams bedarbiams skiriamų išmokų apribojimus – nuo ankstesnio uždarbio nepriklausomą fiksuotą sumą. Norėdami gauti išmoką, bedarbiai turėjo įrodyti, kad aktyviai ieško darbo.

Pasak Michaelo Burdos iš Berlyno Humboldto universiteto, dėl išaugusio užimtumo Hartzo reformoms nuopelnų turėtų tekti bent tiek pat kiek darbo užmokesčio ribojimams. Mittelstand, daug susižavėjimo sulaukiantis vidutinių, dažniausiai šeimų valdomų Vokietijos įmonių legionas, iki šiol giria minėtąsias pertvarkas. „Būtent G. Schröderio „Agenda 2010“ leido nueiti kelią nuo paliegėlio iki pir¬maujančio ūkio“, – sako vidutinio verslo asociacijai BVMW vadovaujantis Mario Ohovenas. Bet sėkmė turėjo politinę kainą. Darbininkai nusisuko nuo Socialdemokratų partijos, ir ji nuo to meto nėra vadovavusi vyriausybei.

Bendradarbiavimo kultūra veikia abipusiškai. Prasidėjus Didžiajai recesijai, kitų turtingų šalių įmonės atleido darbuotojus. O Vokietijoje jie išsaugojo darbo vietas, nors sumažėjo užsakymų ir sulėtėjo gamyba. Šiuo atveju padėjo masiškai paplitusios darbo laiko sąskaitos, pirmą kartą pritaikytos paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Darbuotojai galėjo kaupti viršvalandžius ir vėliau panaudoti juos kaip mokamas atostogas. Darbo vietas papildomai padėjo apsaugoti sutrumpinto darbo laiko programos. Bet Mittelstand reakcija atspindėjo papročių sistemą, kurią standartinė ekonomika ignoruoja, kaip sako Dennisas Snoweris iš Kylio pasaulio ekonomikos instituto. Įmonės gerbė nerašytus susitarimus su darbininkais.

Atlyginimų ribojimas leido Vokietijai grįžti į vėžes, bet ne už dyką. Neregėtu mastu išsibalansavo ūkis. Eksportas – labai konkurencingas. Pernai patikrinęs padėtį TVF nurodė, kad realus faktinis Vokietijos valiutos kursas buvo 10–20 proc. mažesnis, nei turėtų būti. O vartotojų išlaidos išlieka menkos. Nors darbo vietų skaičius nepaprastai augo, namų ūkiams tenkanti BVP dalis susitraukė nuo 65 proc. paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje iki 60 proc. ar mažiau įmonių pelno naudai (žr. 4 grafiką). Bet namų ūkių taupymo lygis ne itin pakito ir siekia 9,8 proc. – atitinka 20 metų vidurkį.

Dėl to vartotojų išlaidų dalis nusmuko iki 54 proc. BVP – gerokai žemiau už JAV ar Jungtinės Karalystės lygį. Jei darbininkams būtų mokama daugiau, jie galėtų daugiau pirkti. Tada mažėtų eksportas (nes įmonės gamintų didesnei vidaus rinkai) ir augtų importas. Bet Vokietija įsikibusi modelio, kai eksportui visada teikiama pirmenybė.

Pagal šabloną

Eksportas po XX a. pabaigoje išgyvento sunkaus laikotarpio įgijo pranašumą – patobulinta išbandyto ir patikimo vokiško modelio versija. Dėl gabumų tiksliosios inžinerijos srityje šalis daug dešimtmečių pirmavo prabangių automobilių, cheminių medžiagų ir mašinų gamyboje. Norint, jog gamyba pasiektų reikiamą mastą, būtina pasaulinė rinka, nes nacionalinė per maža, kad būtų efektyvi.

Konkretūs Vokietijos gabumai natūraliai atvedė prie ūkio, kurio priešakyje eksportas, o ne išlaidos vidaus rinkoje. Daug ir gerai apmokamų darbo vietų tiesiogiai arba ne¬tie¬sio¬giai priklausė nuo eksporto. Norint tokioje aukštos klasės gamyboje ilgam užsitikrinti sėkmę, reikėjo atsiduoti profesiniam lavinimui ir moksliniams tyrimams bei eksperimentinei plėtrai.
Kad liktų priešakyje ir už pranašesnius gaminius užsidirbtų papildomai, vokiečių įmonėms pelną teko nuolat reinvestuoti į inovacijas ir įgūdžius. Per kelis dešimtmečius dėl šių reikalavimų susiformavo normos ir institucijos, kurioms paklūsta Vokietijos ūkis, kaip rašoma įžvalgiame Davido Soskice’o ir Davido Hope’o iš Londono ekonomikos mokyklos bei Torbeno Iverseno iš Harvardo universiteto darbe.

Kad liktų priešakyje ir už pranašesnius gaminius užsidirbtų papildomai, vokiečių įmonėms pelną teko nuolat reinvestuoti į inovacijas ir įgūdžius.

Kertinis ramstis buvo atlyginimų ribojimas eksporto sektoriuose. Dėl stiprių kvalifikuotų darbuotojų derybų pozicijų keblu užtikrinti šio reikalavimo vykdymą. Kol Vokietija nepriklausė euro zonai ir pinigų politikos nebuvo perleidusi Europos centriniam bankui (ECB), policininko vaidmenį atliko „Bundesbank“. Už infliaciją skatinančias derybas dėl atlyginimų bausta didesnėmis palūkanų normomis. Kitas ramstis buvo griežta biudžeto politika, siekiant kontroliuoti viešojo sektoriaus atlyginimus, derinti su mokamais pramonės įmonių. Bet valstybė rėmė profesinį lavinimą, kad būtų pakankama kvalifikuotų darbuotojų pasiūla.

Visa tai sutvirtina, kaip pabrėžia D. Snoweris, stabilumą itin mėgstanti visuomenė. Vyrauja atsakomybės, taisyklių paisymo ir ypatingo vengimo rizikuoti kultūra. Gausios santaupos padeda apsisaugoti nuo neaiškios ateities. Žmonės daug dirba, bet mainais tikisi saugios darbo vietos. Kad galėtų ją pasiūlyti, įmonės veiklą vietos rinkoje derina su lankstesnėmis gamyklomis svetur, įsigytomis iš gauto pelno.

Stabili padėtis

Dėl dviejų pokyčių sutaupoma daugiau nei anksčiau. Pirma, dėl konkurencijos su besivystančiomis mažų sąnaudų rinkomis profsąjungos dar mažiau linkusios prašyti smarkiai kelti užmokestį. Svarbiausia – saugi darbo vieta. Antra, Vokietijos įmonės papildomą pelną rečiau naudoja investicijoms vidaus rinkoje arba tam turi mažiau galimybių. Marcelio Fratzscherio iš Vokietijos ekonomikos tyrimų instituto manymu, pusė šalies einamosios sąskaitos pertekliaus atspindi „investicinį atotrūkį“. Viena priežasčių – viešųjų investicijų stoka. Kitos – popierizmas ir startuolėms nepalanki mokesčių sistema.

Vokiečių įmonės atkakliai tvirtina, kad daugiau prasmės investuoti užsienyje, kur gyventojų skaičius auga, nei nykstančioje vidaus rinkoje. Tai iš dalies paremia skaičiai. „Bundesbank“ atliktame tyrime nustatyta, kad 2005–2012 m. metinė grąža iš Vokietijos tiesioginių užsienio investicijų siekė 7,25 proc. Negana to, Vokietijos vidaus investicijų lygis nėra prastas, palyginti su kitomis šalimis. Veikiau jau pernelyg maža atrodo vartotojų išlaidų dalis.

Peteris Bofingeris iš vyriausybę konsultuojančios Vokietijos ekonomikos ekspertų tarybos mano, kad perteklių galima paaiškinti paprasčiau. „Visa esmė – darbo užmokestis“, – teigia jis. Atlyginimų ribojimas kelia sunkumų ne tik Vokietijos darbininkams, ypač mažai uždirbantiems. Siekiant susigrąžinti konkurencingumą, kitoms euro zonos šalims tenka dar griežčiau kontroliuoti algas. Tai lemia defliacinį nukrypimą – šiuo metu beveik visose euro zonos šalyse fiksuojamas einamosios sąskaitos perteklius. Daugiausia dėl to infliacija zonoje nepasiekė ECB tikslo.

Vokietijoje kylantys atlyginimai gali būti gėris dėl įvairių priežasčių. Bet ar tai įmanoma? Užmokesčiui įtaką daro du veiksniai – derybų institucijos ir pamatiniai ekonomikos principai, kaip teigia Henrikas Enderleinas iš Berlyno Hertie valdysenos mokyklos. Institucijos užprogramuotos riboti algas – to nori darbdaviai, o profsąjungos mainais gauna saugias darbo vietas. Tačiau tam priešinasi ekonomika.

Ir ne tik tai – nedarbui nesiekiant 4 proc., darbo rinkoje padėtis lieka įtempta. Vietinių darbingo amžiaus gyventojų gretos veikiausiai trauksis sparčiau, nei augs imigracija. Pirmą kartą per kelis dešimtmečius įmonėms gali pritrūkti darbuotojų. Daug dešimtmečių realiai nekitusios arba mažėjusios būsto kainos nuo 2009 m. auga. Su atlyginimų ribojimu sutikę tada, kai nekilnojamojo turto kainos buvo stabilios, darbininkai gali pradėti spausti mokėti daugiau, nes būstas tampa neįperkamas. Negana to, laikosi žemos palūkanų normos ir jos vargu ar greitai kils: ECB pinigų politiką nustato visai euro zonai, kur iki šiol akivaizdus ekonomikos sąstingis, o ne vien Vokietijai, kur jis neryškus.

Dėl likusioje valiutos zonos dalyje fiksuojamo silpno kainų spaudimo niekaip infliacijos tikslo nepasiekiantis ECB apsidžiaugtų, jei Vokietijoje atlyginimai ir kainos augtų greičiau. Anot H. Enderleino, tai pirmas toks bumas, kurio „Bundesbank“ negali užgniaužti. Profsąjungų vadovams į kraują įaugęs įprotis riboti atlyginimus, bet jų įtaka menksta. 1990 m. profsąjungoms priklausė 35 proc. darbuotojų, o 2013 m. – tik 18 proc., nors profsąjungų suderėti susitarimai dėl atlyginimų iki šiol galioja daugiau kaip pusei darbo jėgos.

Nominalus darbo užmokesčio prieaugis, pernai sudaręs 2,3 proc., galėjo būti didesnis, jei ne neįprastai maža vartojimo prekių ir paslaugų kainų infliacija, siekusi 0,4 proc. (atpigus naftai). Profsąjungas elgtis atsargiai, kaip joms įprasta, galėjo paakinti ir nerimas dėl Kinijos ūkio. Vis dėlto iš G 7 šalių Vokietija nuo 2010 m. dalijasi pirma vieta su Kanada pagal darbo užmokesčio prieaugį. H. Enderleinas tikisi, kad keletą artimiausių metų nominalus atlyginimas Vokietijoje kils po 3–4 proc. Atsižvelgus į 1 proc. našumo prieaugį, produkcijos vienetui tenkančio darbo užmokesčio infliacija sieks 2–3 proc. Ėmus kilti algoms, paklausa pamažu pakryptų nuo eksporto link vartojimo. Perbalansuoti padėtų stipresnis euras.

Užmokestis ar sąlygos?

Vis dėlto senus įpročius sunku pakeisti. Prieš keletą metų P. Bofingeris teigė, kad, norint euro zonoje atkurti pusiausvyrą, geriau sparčiau didinti darbo užmokestį Vokietijoje, užuot mažinus atlyginimus Pietų Europoje. Jį sukritikavo vienas profsąjungos vadovas, motyvuodamas tuo, kad tada darbo vietos iš Vokietijos išsikraustytų į Kiniją.

Impulsas elgtis atsargiai giliai įsišaknijęs šalies psichikoje ir institucijose. Stambiai profsąjungų federacijai DGB vadovaujantis Reineris Hoffmannas sako, kad esminės jo vadovaujamos įstaigos narių patiriamos problemos neapsiriboja elementariu atlyginimu. Vis aktualesnis tampa lankstus darbo laikas, kuris atitinka darbuotojų interesus. „Dėl darbo užmokesčio deramasi atskiruose sektoriuose, taigi iš pradžių įvertini, kaip kiekvienam sektoriui sekasi.“ Siekiui Vokietijoje sukurti palankias ekonomines sąlygas susidūrus su užmokesčio ribojimo institucijomis, persvara pradeda krypti į pirmojo pusę. Tačiau nacionalinis instinktas nepalaikyti sprendimo didinti darbo užmokestį – labai stiprus.

Impulsas elgtis atsargiai giliai įsišaknijęs šalies psichikoje ir institucijose.

Vokietijos ūkį laiko daug ramsčių: įspūdingas prekybos perteklius, daugybė užsienio turto, pavydėtina pasaulinės prekybos dalis, solidūs viešieji finansai ir pavyzdinis užimtumas. Bet šalies verslo lyderiams neramu dėl Vokietijos pasirengimo skaitmeniniam ūkiui, prabangių prekės ženklų prestižo savavaldžių automobilių pasaulyje, galimo infliacijos šuolio, kai palūkanų normos tebėra tokios žemos. Žiūrint į pamatinius principus, Vokietijoje jau seniai reikia kelti atlyginimus. Žiūrint į šablonus, geriau nelaukti sulaikius kvapo.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų