Scanpix nuotr.

Vladimiro pasirinkimas

Vladimiro pasirinkimas

Naivu manyti, kad nacionalizmas gali išnykti. Tikrasis klausimas – kokia forma jis pasireikš?

Janas Pietrzakas reikalauja tik viena. Jam ne itin svarbu, kaip atrodys šimtmečio arka, kuria jis nori pažymėti 1920-aisiais lenkų iškovotą pergalę prieš bolševikų armiją, bet tvirtina, kad ji turi būti aukštesnė už 237 m Kultūros ir mokslo rūmus, lenkų tautai duotus Stalino.

Šis atžarus žilagalvis tankiais ūsais – populiarus artistas, kurį labiausiai išgarsino patriotinė daina, XX a. 9-ajame dešimtmetyje tapusi „Solidarumo“ himnu. Nors Varšuvos valdžiai J. Pietrzako svajonė pastatyti triumfo arką nepatinka, jo pusėje šaliai vadovaujanti „Teisės ir teisingumo“ partija. Arką J. Pietrzakas mato kaip simbolį: „Jaunimas žinos, kad Lenkija šventė pergalę – bus panašu į Trafalgaro aikštę.“
Varšuvos mūšis buvo išties šlovingas. Lenkų kariuomenė, kuriai grėsė sutriuškinimas, stebuklingai sustabdė rusų žygį į sostinę. Šių eilučių autoriaus uošvių šeima dar mena, kaip vykstant kovoms buvo pašauta net 17 senelio Leono jotų arklių. Po 20 metų, kai lenkai Katynės miške buvo rikiuojami žudynėms, vienas jo pagailėtas rusų karininkas atsilygino tuo pačiu, pasiūlęs rinktis kulką arba gulagą. Nors karininko patarimas buvo kitoks, Leonas paprašė leisti gyventi.

Įamžinimas niekada neapsiriboja anų dienų narsa ir kančiomis. Svarbūs ir šiandienos prioritetai. Lenkiją apėmė naujasis nacionalizmas. Pasak J. Pietrzako, 2015 m. „Teisės ir teisingumo“ suformuota vyriausybė yra pirmoji deramai tarnaujanti lenkams, o jos pirmtakės santykiuose su Vokietija ir Rusija puoselėjo ilgą neištikimybės bei išdavysčių tradiciją. Dar neseniai į kasmetį Nepriklausomybės dienos paradą atėjo vos keli šimtai žmonių. 2017 m. lapkritį 60 tūkst. lenkų žygiavo kartu su dviem radikalių nacionalistų grupėmis, iškėlusiomis plakatus „Švarus kraujas“ ir „Europoje gyvens baltieji, arba bus tuščia“.

Kad ir kur pasisuksi, nacionalizmas auga. Kartais jis įgauna tauta pasivadinusios žmonių grupės, reikalaujančios teisės pačiai spręsti, kokia bus jos ateitis, formą, kaip tai daro Katalonija Ispanijoje, Kurdistanas Irake, Škotija Jungtinėje Karalystėje ir Biafra Nigerijoje. Bet kur kas dažniau tai posūkis į populistinę ir reakcionierišką dešinę.

„Alternatyva Vokietijai“ gavo 94 vietas Bundestage. Marine Le Pen iš Nacionalinio fronto surinko trečdalį balsų Prancūzijos prezidento rinkimuose. Vengrijoje, Austrijoje, Čekijoje valdžią paėmė nacionalistai – kaip ir Lenkijoje. Jungtinėje Karalystėje jie po referendumo susigrąžino kontrolę ar bent jau apsimetė susigrąžinę. Turkija nusiteikusi karingai, Japonija kratosi puoselėto pacifizmo, Indija žaidžia su hinduistų viešpatavimu, Kinija svajoja apie šlovę, Rusija žvangina ginklais.

Labiausiai stulbina posūkis į nacionalizmą JAV. Amerikiečių tauta pirmoji pasiskelbė nepriklausoma nuo visų suverenų, išskyrus šalies žmones ir konstituciją. Ši valstybė visada manė esanti į nieką nepanaši. Bet per beveik visą JAV istoriją šis išskirtinumas buvo tam tikra savais interesais pagrįsto universalizmo forma; ilgainiui tai prisivys ir likęs pasaulis. Dabar šalį valdo piktas prezidentas natyvistas, kuriam atrodo, kad JAV ne žengia priekyje, o yra paliktos užpakalyje – ir prisiekia, kad sugrąžins joms didybę.

Žmones, kuriems lengva kirsti sienas, kultūras ir kurie taip užsitikrina gerą gyvenimą, naujasis nacionalizmas trikdo. Jiems atrodo, kad tai trukdo taikioms šalims prekiauti, bendrauti ir bendromis jėgomis spręsti pasaulio problemas. Vis dėlto linkstama manyti, kad tai laikina ir praeis kaip karščiavimas. Gal diena, kai tautų skirtumai pagaliau išnyks kaip dūmas, dėl to ir ateis vėliau, bet tai nereiškia, kad tokia niekada neišauš.

Taip manant per lengvai numojama ranka į šiandienos įvykius. Nacionalizmas – ilgaamžis Apšvietos palikimas. Pasaulio politikoje jis įsitvirtino visapusiškiau ir sėkmingiau už kitą, daugiau pripažinimo sulaukusį Apšvietos palikimą, įskaitant marksizmą, klasikinį liberalizmą ir net pramoninį kapitalizmą. Nacionalizmas – ne nukrypimas. Jis niekur nedings. Atmetus kosmopolitiško elito nerimą, tai – nebūtinai blogai. Kaip ir religija, nacionalizmas gali išryškinti tai, ką žmonės turi geriausia, arba – ką blogiausia. Jis gali įkvėpti piliečius savanoriškai susiburti dėl bendro gėrio. Bet sykiu gali įkalti siaubingą teisinguolišką įsitikinimą, sėjantį nesantaiką ir neteisybę.

Deja, naujasis nacionalizmas tarnauja paranojiškai, nepakančiai šio palikimo pusei. Jam kiekvienas pasaulio pilietis yra niekieno pilietis, šaipėsi britų premjerė Theresa May. Pasaulio piliečių išvadinti fanatikais, nacionalistai atkerta, kad niekieno piliečiai – išdavikai. Politika virsta lojalumo išbandymu. Kai tautos žiūri viena į kitą su panieka, pradeda byrėti tvarka, vadovaujant JAV suformuota po Antrojo pasaulinio karo. Geopolitikoje staiga visi gali daryti tai, ką nori.

Kad pamatytum, kur tai veda, reikia suprasti, kas tas nacionalizmas ir kaip jis veikia. Kas Anglijos vėliava apsisupusį skustagalvį sieja su senute, kuri su Jungtinės Karalystės vėliavėle rankose sveikina karalienę? Kai Jarosławas Kaczyńskis, „Teisės ir teisingumo“ vadovas, surengia vieną iš masinių susitikimų, kuriame šaltą antradienio vakarą kurpia konspiracijos teorijas, kokia alchemija įtikina kiekvieną jo klausytoją, kad šie ima norėti senovinio ir asmeninio lojalumo? Kodėl kažkas vengs kalbėti su svetimu žmogumi autobuse, bet padės už jį galvą mūšio lauke? Atsakymų reikia ieškoti politikoje, filosofijoje ir psichologijoje. Bet viskas prasideda nuo istorijos.

Patriotizmas ir nacionalizmas

Tautos egzistuoja jau daug amžių. Nacionalizmas pilnametystę šventė Valmyje, Prancūzijos šiaurėje, įpusėjus 1792 m. rugsėjo 20-ajai.

Būtent tą dieną kautynėse, kurias gaubia ne mažiau mitų nei Varšuvos mūšį, prancūzų savanoriai susirėmė su pranašesne reguliariąja prūsų armija, vadovaujama Brunsviko hercogo. Lemiamą akimirką generolas François Kellermannas iškėlė ant kalavijo pamautą skrybėlę ir suriaumojo „Vive la nation!“. Per batalionus nusirito šūksnio banga, nešanti kovoti stojusius piliečius į triumfą.

Tai buvo pirmoji pergalė revoliuciniame kare, priskirta tautai, o ne karaliui. Ji įkvėpė Nacionalinį suvažiavimą Paryžiuje paskelbti, kad monarchijos gana. Priblokšta Europa suprato, kad dieviškajai karalių valdžiai išties atėjo galas. Ją pakeitusi tvarka tapo paremta trimis filosofiniais teiginiais:

1. Legitimumas nėra gaunamas iš Dievo, jis kyla iš žmonių. Tokie mąstytojai kaip Jeanas Jacques’as Rousseau ir Johnas Locke individų teisę laisvai burtis į tautą, juos ginsiančią ir jiems naudingą, aiškino remdamiesi įsišaknijusiu vieningos tautos jausmu, ypač pastebimu Anglijoje. Iki Valmio kautynių likus trejiems metams, trečiajame žmogaus teisių deklaracijos straipsnyje buvo nurodyta: „Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, kurios nesuteikia tauta.“

2. Valdžia – ne tik individų susitarimas, bet ir bendra tautos valia. J. J. Rousseau tvirtino, kad individų teisės nėra be išlygų – valstybės valdžia naudojama kolektyviai. Mokslininkai nesutaria, ką norėjo pasakyti J. J. Rousseau – ar kad reikia paminti individo teises, ar ginti jas nuo daugumos, bet vyriausybės iki šiol tuo sėkmingai naudojasi ir piktnaudžiauja.

3. Tautos skiriasi. Napoleonui pradėjus veržtis į šalis kaimynes, broliškus Prancūzijos aiškinimus, neva ji skleidžia universalias dorybes – laisvę ir lygybę, likusi Europa matė kaip eilinį begėdišką siekį užkariauti. Vokiečių mąstytojai sužiuro į filosofą Johanną Gottfriedą Herderį, tvirtinantį, kad kiekvieną tautą suformuoja unikali praeitis, tačiau tikroji esmė – istorija, kultūra ir galiausiai rasė. Prancūzai negali primesti savo laisvės ir lygybės sampratos – tik vokiečiai galėjo žinoti, ką šios idėjos reiškia jėgoms ir kunigaikštystėms, kurios galiausiai suformuos Vokietiją.[/caption]

Nacionalizmas blaškosi tarp šių trijų skirtingų teiginių. Vėliavų mėgėjai patriotai, kuriems olimpinės žaidynės ir Rudyardo Kiplingo eilėraščiai išspaudžia ašarą, pasitelkia istoriją ir kultūrą, bet bendra valia jiems mažai rūpi. Pilietinio nacionalizmo šalininkai iš Brazilijos, JAV ar Australijos, kur dauguma gyventojų – imigrantai, aukština universalias vertybes ir savo tautos rodomą pavyzdį jas puoselėjant. Jiems rūpi J. J. Rousseau apibrėžta bendroji valia, atvykėliai raginami asimiliuotis, bet į rasę ir kultūrą, kurios nėra bendros, žiūrima atsargiai. Etniniai nacionalistai, aukštindami rasę ir istoriją, nori tokios politikos, kuri individo laisvę aukotų dėl daugumos valios.

Kai kurie trokšta išsirankioti šio margumyno privalumus ir atmesti trūkumus. Tokie mąstytojai kaip George’as Orwellas ir Elie Kedourie tvirtino, kad patriotizmas – įkvėptas tolerancijos, supratimo, nuoširdumo – iš tikrųjų neturi nieko bendra su nacionalizmu. Tokia mintis ramina, atskiriami padorūs žmonės nuo fanatikų, aklai deklaruojančių savo tautos pranašumą. Bet tai, kas vienam atrodo patriotizmas, kitam gali būti išankstinis nusistatymas. 1917 m. indų rašytojas Rabindranathas Tagore sielojosi: „Laisvę mylinti tauta daugybėje pasaulio kraštų palaiko vergovę, patenkinta didžiuojasi, kad atliko pareigą.“ Geraširdžiai anglų patriotai nenutuokė, kiek žalos padarė.[/caption]

Būtent dėl vaizduotės galios gali atrodyti, kad tokia, regis, šiuolaikinė doktrina kaip nacionalizmas siekia tolimą praeitį.

Amžinatilsį airių politologas Benedictas Andersonas šiuolaikines tautas vadino įsivaizduojamomis bendruomenėmis, nes jos suburia žmones, kurie niekada nebuvo susitikę ir nesusitiks. Būtent dėl vaizduotės galios gali atrodyti, kad tokia, regis, šiuolaikinė doktrina kaip nacionalizmas siekia tolimą praeitį. Šiandieniai lenkų nacionalistai mena Dviejų Tautų Respubliką su Lietuva, kuri geriausiais laikais, XVII a., buvo viena didžiųjų Europos valstybių. Zimbabvei vardą davė griuvėsiai, apleisti likus šimtams metų iki tų dienų, kai kolonistai nubrėžė šalies sienas. Vokietijos XIX a. nacionalistai romantizavo su romėnų legionais kovojusias gentis – būtent todėl Richardo Wagnerio kūriniuose pilna ietimis ginkluotų mergelių ir bukagalvių didvyrių.

Šių dienų tautos yra nacionalizmo kūrinys, o ne atvirkščiai, kaip gali teigti nacionalistai. Prieš 10 metų Lenkijoje buvo leidžiama porą istorijai skirtų žurnalų, dabar – tuzinas. Populiarus drabužių prekės ženklas „Red is Bad“ siūlo marškinėlius, pagerbiančius Varšuvos mūšį ir kitas svarbias datas. Nors turtinga istorija praverčia, kartais mitai kuriami pasitelkus gryniausią fantaziją. Galima įsigyti ir tokių „Red is Bad“ marškinėlių, ant kurių nupiešti su nacių kiborgais kovojantys narsūs lenkai, o teutonų riteriai vaizduojami kaip piktadariai iš „Žiedų valdovo“.

Tradicija manipuliuoti istorija ir kultūra – sena. Prancūzų kariuomenė prūsus prie Valmio sumušė dėl profesionalių artilerininkų, o ne savanorių piliečių. Nacionalinis indoneziečių didvyris Diponegoro, šlovinamas už tai, kad XIX a. pasipriešino kolonijinei olandų valdžiai, ketino ne išlaisvinti Javą, bet ją užkariauti. Pasak B. Andersono, jis, regis, nė nenutuokė, kas tie olandai, ir visai netroško juos išvyti. 1861 m. suvienijus Italiją bendrine italų kalba kalbėjo tik 2,5 proc. gyventojų. Garsus patriotas Massimo d’Azeglio pareiškė: „Sukūrėme Italiją, dabar turime sukurti italus.“ Tiek iš tos J. G. Herderio unikalios bendruomenės, siejamos kalbos ir kultūros.

Kuriant tautas galima skleisti žiaurumus ir neapykantą. Rašytojas, leidėjas Simonas Winderis prieš keletą mėnesių BBC radijuje vaizdžiai pasakė, kad nacionalizmas visada prasideda liaudies šokiais, o baigiasi spygliuota viela. Bet per daug lengva nukrypti tokia linkme, ypač kai nacionalizmą teršia rasinio grynumo teorijos. Toks galėjo paskatinti nacius neva saugoti gretimose šalyse gyvenančius etninius vokiečius ir statyti koncentracijos stovyklas, įrengti dujų kameras. Dėl to ir tvyro ši nacionalizmo šmėkla.

Vis dėlto pavyzdžių, kai nacionalizmas išlaisvino žmones iš priespaudos, yra ne mažiau nei tų, kai įkvėpė antisemitus. XIX a. po kietu Austrijos–Vengrijos ir Osmanų imperijų kiautu liberalai bei radikalai kūrė tautinio išsilaisvinimo judėjimus. Naujosios tautos užgimė po Pirmojo pasaulinio karo, kai JAV prezidentas Woodrowas Wilsonas ėmė populiarinti jų apsisprendimo teisę. Visų akys dar markstėsi nuo ryškios saulės, o procesą paprastai lydėjo nacionaliniai himnai, skambantys kaip antrarūšis Giuseppe Verdi.

Europiečiams priėmus apsisprendimo teisę, buvo tik laiko klausimas, kada atsiras afrikiečių ir azijiečių nacionalinio išsilaisvinimo judėjimų. Britų mokslininkas Jamesas Mayallas tvirtina, kad didžiosios Europos valstybės imperijas galėjo išlaikyti tik tol, kol tikėjo, jog jų pavaldiniai tėra barbarai, teisių neturintys žmonės. Kai europiečių argumentai buvo nukreipti prieš juos, didžiulės imperijos griuvo neatlaikiusios savo pačių prieštaravimų svorio.

Gimė naujasis internacionalizmas. Kosmopolitai džiaugėsi Jungtinėmis Tautomis (JT) – panašūs orumu, skirtingi tautiniu apdaru. Jie matė pasaulį, kurį sudarančios tautos, kaip XIX a. rašė Ernestas Renanas, tarnauja bendram civilizacijos tikslui ir kiekviena skambina po natą žmonijos koncerte. To jausmo atgarsis justi ir liberaliame daugiakultūriškume, žadančiame pilietinį nacionalizmą, tokį stiprų ir legitimų, kad J. G. Herderio apibrėžtos skirtingos tautos gali jame būriuotis – atskiros, bet vieningos.

Pranokti tautą norėjo ne vienas judėjimas, ypač marksizmas. Nė vienam nepavyko. XIX a. viduryje į slavų kongresą susirinkę delegatai vieni kitų nesuprato, tad teko bendrauti vokiškai. Nei panarabizmas suvienijo Artimuosius Rytus, nei negritiudas Afriką. „Islamo valstybė“ ir „Al Qaeda“ anaiptol nesukūrė postnacionalistinio kalifato, tik suskaldė sunitų islamą.

Ambicingiausias bandymas palaidoti nacionalizmą – ES. Pasiekta, kad karas tarp Bendrijos narių neįsivaizduojamas. Bet europietiška tautinė valstybė nenunyko, kaip tikėjosi kai kurie pradininkai. Nacionalinės vyriausybės iki šiol vadovauja Briuselyje, sunku išardyti tautinius mechanizmus, nėra paprasta suvaldyti tokias institucijas kaip žiniasklaida ir biurokratija. Toks įspūdis, kad visada kur nors atsiranda negalinčiųjų atsisakyti valdžios.

Subyrėjus imperijoms W. Wilsono iškeltas tautų apsisprendimo principas išplito po pasaulį. Filosofija, kurioje teigiama, kad tautos yra suverenios ir tik jos gali pasakyti, kas joms tinka, yra JT, Breton Vudso institucijų ir visos tarptautinės teisės pagrindas. Visa kita – antriniai dalykai.

Nacionalizmas taip įsipynė į foną, kad yra veik nepastebimas – išskyrus tokius atvejus kaip šiandien, kai kilusi krizė.

Ar palikti ramybėje Rusiją?

Kelias į Aleksandro Dugino biurą Maskvoje – kaip veidrodžių karalystė. Liftas toks mažas ir ankštas, kad užuodi vakar gertą degtinę. A. Dugino aukšte eini begaliniais, pusiau įrengtais koridoriais, tarsi nepaklūstančiais geometrijai, nes visi posūkiai veda į kairę. Pats žmogus, aukštas, asketiškas vyras nuo iškilios kaktos nušukuotais plaukais, atvyko tiesiai iš XIX a.

Jo idėjos daro didelę įtaką rusų nacionalistams, bet atrodo keistos ir mistiškos. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įsivaizduojamas kaip savotiškas caras, atsakingas už visų rusų tapatybę. „Mums caras – subjektas, o mes esame to subjekto liaudis, – mįslingai kalba ideologas. – Žmogaus teisės – tai caro teisės.“

A. Duginas pripažįsta, kad kai kurie tėvynainiai tam nepritartų, bet tvirtina, jog teiginį performulavus kaip šventą Rusijos teisę susigrąžinti Krymą jam būtų masiškai pritariama. Visada tas pats: kai Vakarai bando įvesti tai, ką laiko visuotinėmis žmogaus teisėmis, demokratija ir laisvės viršenybe, tai reiškia, kad paneigiamas rusiškas gyvenimo būdas. „Vakarai galėtų palikti mus ramybėje, – sako A. Duginas. – Bet jūs niekada nepaliekate. Manote, kad visi turėtų būti kaip jūs.“

A. Duginas, be abejo, teisus. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarai skelbia, kad laisvė, teisė ir demokratija yra universalios – ir „The Economist“ tam pritaria. Tačiau daugeliui pasaulio kraštų dėl to kyla abejonių.

Žlugus Sovietų Sąjungai, amerikiečių politologas Francisas Fukuyama parašė garsiuosius žodžius, kad žmonija priėjo istorijos pabaigą, nes liko tik viena įsitikinimų sistema – liberalus, demokratinis kapitalizmas. Vakarai su JAV priešakyje aktyviai populiarino šią viziją – ir per oficialią užsienio politiką, ir per nevyriausybines organizacijas bei idėjų kalves. Daugiausia bandyta palenkti pavyzdžiu ir padrąsinimais, raginant imtis pasiūlos skatinimo reformų, dereguliuoti ir privatizuoti. Kartais buvo naudojama jėga, pavyzdžiui, buvusioje Jugoslavijoje, Irake ar Libijoje.

Vis dėlto kritus komunizmui, iš Apšvietos palikimo išgyveno ne tik liberalizmas. F. Fukuyama neatsižvelgė į nacionalizmą, tikėjosi, kad jis nunyks. Kaip XIX a. revoliucijos skleidžiamus laisvės, brolybės ir lygybės šūkius vokiečiai laikė prancūzų siekiu užkariauti prisidengus kauke, taip Rusijos, Kinijos, Indijos, Turkijos ir kitų šalių vadovams atrodo, kad skleisdami universalias vertybes Vakarai tiesiog ciniškai bando pakirsti jų valdžią ir ambicijas.

XIX a. Europoje vokiečiai tvirtino, kad tik jie gali pasakyti, kas geriausia jų kuriamai valstybei. Šiandienos nacionalistai irgi svaidosi į A. Dugino panašiais teiginiais, kad jų vertybės skiriasi nuo Vakarų ir yra pagrįstos. Nauja, savimi pasitikinti vidurinė klasė, tarkime, Indijoje ir Kinijoje, tam dažnai pritaria. Jai priklausantys žmonės nori pagarbos, o ne paskaitų, kaip elgtis.

Bandymas atmesti Vakarų universalizmą buvo stulbinamai vykęs. 2002-aisiais darbą pradėjęs Tarptautinis baudžiamasis teismas ir dar visai neseniai, 2005-aisiais, JT patvirtinta doktrina, numatanti pareigą ginti (R2P), turėjo tapti naujo istorijos pabaigos konsensuso išraiška, tarptautinės bendruomenės pareiga kontroliuoti nusikaltimus žmogiškumui. Bet teismas nepateisino vilčių, o R2P nebetaikoma.

Kai pernai Rachinų valstijoje Mianmare prasidėjo etninis rohingų valymas, kilo daug triukšmo, bet veikiama buvo mažai. Nors beprasmiško karo draskomo Jemeno griuvėsiuose plinta badas ir ligos, pasaulis stengiasi nežiūrėti į tą pusę.

Kadaise JAV būtų įsikišusios. Bet universalių vertybių ruporas ėmė ir apsigalvojo. JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas priblokštiems šalies diplomatams šiemet pasakė, kad jo prioritetai – saugumas ir ekonomika. Amerikietiškų vertybių sklaida, pasak jo, tapo kliuviniu.

Kai prezidentas Donaldas Trumpas praėjusių metų rugsėjį kreipėsi į JT Generalinę Asamblėją, jo žodžiai nuskambėjo labai aiškiai: „Nesitikime iš įvairių šalių vienodos kultūros, tradicijų ar net valdymo sistemų. Bet viliamės, kad visos tautos vykdys kertines suverenias pareigas – gerbti savo žmonių interesus ir visų kitų suverenių tautų teises.“

Norint suprasti, kiek D. Trumpas atsitraukė, verta prisiminti, kad du pasauliniai karai privertė JAV lyderius prieiti išvadą, kad būtina užtikrinti saugumą savo šaliai. Vadinasi, reikėjo plataus aljanso, pagrįsto demokratija, įstatymo viršenybe ir atvira ekonomika. Istorija dar nebuvo mačiusi galingesnio aljanso, paremto stipriu pilietiniu nacionalizmu, propaguojančiu vakarietiškas vertybes. Palaikydamas pasaulį, kuriame svarbu kraujas ir žemė, D. Trumpas nubraukė tą bendrą tikslą. Jei kiekviena šalis pati nusistato vertybes, kas sieja aljansą?

Naujasis nacionalizmas ne tik teigia, kad valstybės skiriasi, bet ir tarpsta skatinamas jose tvyrančio pykčio. Socialinės psichologijos specialistas iš Varšuvos universiteto Michałas Bilewiczius pyktį aiškina tuo, kas jo profesijoje vadinama veiksnumu – galia kontroliuoti savo gyvenimą. Jis tvirtina, kad nacionalizmas priklauso ne nuo patriotinio įkarščio, o nuo savigarbos. Ištikimybė tautai, pridėjus pasitikėjimą savimi ir kitais, palanki altruizmui. O frustracija ir nevisavertiškumas kaip tik skatina narcisizmą.

Veiksnumo stokojantys asmenys arba tie, iš kurių jis atimtas, gręžiasi į nacionalizmą norėdami patvirtinimo, kad yra ne blogesni už kitus, net geresni. Tik štai pasaulis atsisako rodyti pagarbą, kurios jie nusipelnė. Tokie žmonės netrunka susitapatinti su tais, kuriuos laiko esančiais jų pusėje, ir rodyti panieką kitiems, aiškina M. Bilewiczius. Sykiu jiems labai svarbu, kaip atrodo kitų akyse. Jų pasaulis toks pat kaip vokiečių nacio ir konstitucinės teisės žinovo Carlo Schmitto, maniusio, kad toks konfliktas – fundamentali politikos dalis ir tautų vidaus, ir tarpusavio santykiuose: „Politikai būdingas skirtumas tarp draugo ir priešo.“ C. Schmitto požiūriu, ji – savotiškas pilietinis karas. Viskas susiveda į lojalumą.

Altruistų ir narcizų skirtumai:
Žiūri į ateitį – kapstosi po praeitį.
Išlošia visi – laimi viena pusė.
Dalytis – neprileisti.
Dirbti drauge – burtis į gaujas.
Tobulėjimas – kova.
Oponentai papildo – priešininkai yra išdavikai.
Imigrantai prideda įvairovės – jie kėsinasi į mūsų gyvenimo būdą.
Saistomi vertybių – vienijami rasės ir kultūros.

Altruistai pripažįsta, kad praeityje buvo visko, dėkoja už šiandienos gėrybes ir tikisi geresnės ateities – jų linija tiesi, visą laiką kylanti.

Narcizai aukština šlovingą praeitį, juodina apgailėtiną dabartį ir žada nuostabią ateitį – jų linija brėžia svaiginamą U formos kreivę, kur šiandiena vaizduojama duobėje. Tokia geometrija paaiškina, kodėl nacionalistų rašomos knygos, pavyzdžiui, „Prancūzų savižudybė“ ir „Vokietija naikina save“, gali sulaukti sėkmės, nors, sakytum, menkina būtent tą tautą, kurią garbina. Jei reikia paprastos taisyklės norint įvertinti nacionalistų judėjimą, turbūt nėra geresnio varianto, kaip žiūrėti, ar tai tiesi įkalnė, ar U formos serpantino sekcija.

Niekieno piliečiams galima pritarti, kai jie naująjį nacionalizmą kildina iš ekonominės nelygybės, tačiau jį labiau skatina ne absoliutus skurdas, bet iš dalies prarastas veiksnumas. M. Bilewicziaus minėtiems narcizams nacionalistams atrodo, kad globalizacijos ir technologinių permainų griaunama ekonominė tvarka vis labiau krypsta jų nenaudai. Už sunkų (realų ar įsivaizduojamą) darbą jie negauna atlygio, o savanaudiškas elitas ir jo mėgstamos mažumos mėgaujasi privilegijuotomis galimybėmis naudotis turtu bei galia.

Politinio korektiškumo apsėsti biurokratai duoda imigrantams darbo, namus, vietas mokyklose, o už nacionalistų lojalumą tautai, matomą kaip daugybės kartų tradicija, atsilyginama tik pašaipa ir panieka.

Daugybę išsivysčiusių šalių gyventojų apėmęs bejėgiškumo ir nesaugumo jausmas rodo, kad pamiršta svarbi pamoka. 2010 m. britų istoriko Tony Judto mirties patale parašytoje knygoje „Ill Fares the Land“ („Paliegęs kraštas“) kalbama apie pokario demokratines valstybes kausčiusią baimę, kad mases vėl gali užburti fašizmas arba bolševizmas. Joms atrodė, kad demokratija trapi, jos buvo pasiryžusios neleisti pasikartoti 1914–1945 m. klaidoms. Todėl šalys siekė, kad ūkiai augtų teikdami naudą visiems, kurie dalyvauja ekonominėje veikloje, ir sukūrė apsaugos tinklus tiems, kurie negali dalyvauti. Karlas Marxas manė, kad be revoliucijos darbo klasė teisingumo neįtvirtins. Demokratinės Vakarų šalys suteikė jai gerovės valstybes ir galimybę kovoti su skurdu pagal „Great Society“ programas.

T. Judtas teigė, kad tokia sistema griūva. Jis manė, kad kaltos XX a. 9-ojo dešimtmečio rinkos reformos, sukrovusios elitui turtus likusiųjų sąskaita ir sunaikinusios jausmą, kad visi plaukia ta pačia valtimi. Vis dėlto jam trūko pesimizmo. Trokšdamas pasmerkti rinką įsimylėjusius Ronaldą Reaganą ir Margaret Thatcher, kurie tuo metu vadovavo JAV ir Jungtinei Karalystei, T. Judtas ignoravo, kad švaistūniška ir nejautri biurokratija dažnai nuvildavo žmones, kuriems neva turėjo padėti – net geriausiais laikais ir palankiausioje Europoje.

Mirdamas T. Judtas įspėjo: „Prasidėjo nesaugumo amžius: ekonominio, fizinio, politinio.“ Valdantieji populistai, beveik visada nacionalistai, naudojasi tuo nesaugumu. Pareiškę, kad jų ryšys su žmonėmis ypatingas, nepailsdami kartoja savo poringes apie korumpuotą elitą, nedorus imigrantus, klaidinančią žiniasklaidą ir klastingas konspiracijas. Žiniai skleisti puikiai tinka socialiniai tinklai, sustiprinantys pasipiktinimą. Filipinų prezidentas Rodrigo Duterte turi klaviatūromis apsiginklavusią armiją savo tiesoms platinti. D. Trumpas tviteryje panašiai kaip C. Schmittas aiškina, kuo skiriasi draugas nuo priešo. Nigelis Farage’as iš Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos kursto nusiskundimus ir nepasitenkinimą.

Dešinė visada priešinosi progreso nešamam kūrybiškam naikinimui.

Populistų dažnai ateina iš kraštutinės dešinės. Apie politinę filosofiją rašantis Edmundas Fawcettas, daug metų dirbęs „The Economist“, tvirtina, kad dešinė visada priešinosi progreso nešamam kūrybiškam naikinimui. Liberalai (britų politikos požiūriu) bando tvarkytis su permainomis pasitelkę toleranciją, švietimą, geresnę materialinę padėtį, rūpindamiesi, kad joks nusistovėjęs interesas nedominuotų. Konservatoriams svarbu tradicija, hierarchija, nuolanki pagarba, protekcionizmas ir ortodoksija, kad neužgriūtų chaosas. Kai kurie visada kliovėsi įsitikinimu, kad saugumą jiems gali užtikrinti tik stipri, etninė kultūra ir daug galios turinti vyriausybė. Tokie žmonės – naujojo nacionalizmo stuburas.

Pavojai netekus lyderio

Sociologai žino vieną istoriją apie valstietį vardu Vladimiras.

Kartą nužengia Dievas ir taria Vladimirui:
– Išpildysiu tavo vieną norą. Prašyk, ko trokšti.
Vladimiras puola džiūgauti, bet tada Dievas iškelia sąlygą:
– Kad ir ką pasirinktum, tavo kaimynas gaus to paties, bet dvigubai.
Susiraukęs Vladimiras ima sukti galvą. Staiga spragteli pirštais.
– Sugalvojau, – sako. – Pasiimk, Viešpatie, vieną mano akį!
Vladimiras jau buvo aklas. Dėl statuso jis negalėjo susitaikyti, kad kaimynui bus geriau nei jam, net jei vienintelis būdas tam užkirsti kelią – pačiam kentėti.

Jeigu jaučiamasi ekonomiškai nesaugiai, reikėtų statyti mokyklas, tiesti kelius ir kitaip didinti gyvenviečių gerovę, bet naujiesiems nacionalistams geriau triumfo arkos nei dviračių takai.

Aiškindami Vladimiro pasirinkimą sociologai svarsto, kodėl psichologinių eksperimentų dalyviai elgiasi iš pažiūros neracionaliai. Bet tokį nusiteikimą knieti priskirti ir nacionalistams, apsėstiems didybės. Jeigu jaučiamasi ekonomiškai nesaugiai, reikėtų statyti mokyklas, tiesti kelius ir kitaip didinti gyvenviečių gerovę, bet naujiesiems nacionalistams geriau triumfo arkos nei dviračių takai. Paminklai (laikinai) užlopo savigarbos trūkumą. Nacionalizmas trukdo aiškiai mąstyti, net paverčia politiką C. Schmitto kova tarp draugų ir priešų, o ne bendrų projektų kūrimu derinant skirtingus požiūrius.

Dažnai nacionalistai renkasi tai, kas jiems kenkia. Jei yra pakankamai vladimirų, tokie pasirinkimai vienas kitą maitina. Nacionalistų lyderiai labai jautriai reaguoja, jeigu įžeidžiamas jų išdidumas. Faktas, kad ir kitos šalys turi išdidumo, jiems nelabai rūpi. Lenkija susipyko su svarbiausia sąjungininke Vokietija. Turkija plūsta ES – didžiausią prekybos partnerę. Siekdama Bolivaro revoliucijos Venesuela nulėkė nuo skardžio.

Šioje šviesoje britų balsavimas susigrąžinti kontrolę iš eurokratų (Europos Parlamento ir teismo Liuksemburge) atrodo kaip anglų (tiksliau ne Londone gyvenančių anglų), pasirinkusių išstoti, sukilimas. (Velsiečiai nedidele persvara balsavo išstoti, londoniečiai, škotai ir Šiaurės Airijos gyventojai norėjo likti.)

Airių žurnalistas Fintanas O’Toole’as mano, kad šis sukilimas parodė, jog anglai atsisako susitaikyti su nuosmukiu. Kadaise Jungtinė Karalystė ir didžiųjų valstybių politika stiprino angliškumą, dabar ir viena, ir kita menksta. Atrodė, kad atiduoti suverenumą Briuseliui reiškia smukti dar viena pakopa vidutinybės link. Bet, pasak F. O’Toole’o, anglų nacionalizmas naivus. „Kadangi Anglija tiek ilgai gyveno saugiai susisupusi į britiškumą ir imperiją, jai neteko išbandyti, kaip realiomis XXI a. sąlygomis sekasi gyventi vidutinio dydžio pasauliniam ūkiui“, – sako žurnalistas.

Derantis su kitomis ES šalimis ir likusiu pasauliu, Jungtinei Karalystei teks ir vėl atsisakyti suverenumo, o kartu susitaikyti su prarasta įtaka, išgaravusia nusprendus išstoti iš ES. Jungtinė Karalystė niekada nemokėjo blaiviai apskaičiuoti, ar „Brexit“ gali pagerinti šalies padėtį. Visi, abejojantys kampanija, buvo kaltinami patriotiškumo trūkumu. Po referendumo pereita prie rimtesnio kaltinimo gryna išdavyste.

Dar svarbesnė D. Trumpo nacionalizmo reikšmė JAV. JT Generalinėje Asamblėjoje sakytoje kalboje jis šnekėjo apie pasaulį, kuriame kiekviena šalis rūpinasi pati savimi – „pasaulį, susidedantį iš išdidžių, nepriklausomų tautų, kurios nesikrato pareigų, nori draugauti, gerbia kitus, o jų tikslas yra pats didžiausias bendras interesas – ori ir taiki šios nuostabios Žemės žmonių ateitis“. Nacionalinių fanatiškumų pliuralizmas – taip tokią sistemą kartą pavadino vienas mąstytojas, išties gali sukurti stabilų pasaulį. Konservatyvių pažiūrų britų filosofas Rogeris Scrutonas tvirtina, kad tautoms sugyventi lengviau nei religijoms. Siekiant taikos ir saugumo, teigė Johnas Stuartas Millas, apsisprendimo teisė būtina.

Ar jos pakanka? Pasaulį formuojančioms ir sklandų jo funkcionavimą užtikrinančioms institucijoms reikėjo JAV garantuojamos tvarkos, ne tik kitų apsisprendimo teisės. D. Trumpo noras nusigręžti nuo tos sistemos gali jai padaryti nepataisomą žalą.

Kaip pavyzdį imkime jo sprendimą vos pradėjus eiti prezidento pareigas nutraukti Ramiojo vandenyno partnerystės sutartį (TPP). Agituodamas prieš rinkimus D. Trumpas aiškino, kad šis prekybos paktas tarp dvylikos dalyvių yra nepalankus JAV, iš dalies dėl to, kad derybų svoris, jo manymu, didesnis derantis dėl dvišalių susitarimų, iš dalies – dėl siekio pažeminti pirmtaką, propagavusį šį susitarimą.

Atsisakius TPP pakenkta ne tik JAV ūkiui, bet ir Azijos saugumui. Susitarus būtų buvę galima nutarti, kur nukreipti Kinijos plėtrą, suderinus jos poziciją su šiandienėmis institucijomis ir pašalinus akstiną tas institucijas nuversti. D. Trumpas sakė, kad veikė norėdamas sugrąžinti JAV didybę. O iš tikrųjų nuvylė sąjungininkus ir įteikė Kinijai kvietimą formuoti pasaulį.

Prezidento užsienio politikoje pasitaiko aktyvaus įsikišimo epizodų, pavyzdžiui, apšaudymas sparnuotosiomis raketomis, kai Sirijoje buvo dujomis nuodijami civiliai. Bet vyrauja struktūrinis atsitraukimas, pavyzdžiui, iš TPP ir Paryžiaus klimato kaitos susitarimo. Gali atsitikti taip, kad ilgainiui pasaulis pirmą kartą po 1945 m. nebeturės galingo vedlio. Gali įsivyrauti pasaulinis nesaugumas, nestabilumas.

Artimiausia analogija būtų XIX a. Europa žlugus Napoleonui. Beveik šimtą metų Klemensas von Metternichas, Charlesas Maurice’as de Talleyrandas-Périgordas, Robertas Stewartas Castlereaghas ir juos pakeitę valstybės veikėjai sugebėjo palaikyti trapią pusiausvyrą, kuri padėjo išvengti žemyninio masto karų, net jei atskirų tautų gyvenime buvo visko.

Iš naujo užvesti tokią diplomatinę mašiną būtų nepaprastai sunku. Kitaip nei šiandienos lyderiai, XIX a. europiečiai buvo kilę iš vienos intelektinės tradicijos. Jungtinė Karalystė, kaip stipriausia valstybė, perkėlė savo svorį, kad jokia kita šalis nepamanytų galinti paimti viršų kare. Šiandienos pasaulyje nėra nė vienos tokiam vaidmeniui tinkamos šalies. Anuomet nebuvo tviterio ar kiaurą parą plaukiančio naujienų srauto, tad valstybės veikėjai galėjo laisviau daryti nuolaidas prie brendžio taurės ir rūkydami cigarus. XIX a. Europos valstybės varžėsi kurdamos imperijas – toks variantas nebegalimas.

Europos taika griuvo 1914-aisiais. Iš dalies dėl to, kad kildama Vokietija praaugo ją stabdžiusią sistemą. Dabar taikos irgi laukia išbandymas, kai JAV pripažins poreikį rasti vietos ambicingai Kinijai. Dėl D. Trumpo pažado, kad Amerika vėl bus didi, nebus lengviau.
Kitaip nei XIX a., kai kurios tautos turi branduolinių ginklų. Tai sutelks protus siekti taikos. Arba nebesutelks.

Ksenofiliška Kanada

2017 m. spalio 13 d. antrą valandą popiet 48 žmonės ruošėsi tapti Kanados piliečiais. Tą penktadienio popietę Ontarijo mokslo centre juos priėmė teisėjas Albertas Wongas – pats imigrantas.

Daugumoje valstybių piliečiais gimę gyventojai mano, kad imigrantai turi džiaugtis apskritai patekę į šalį. Tačiau A. Wongas padėkojo 48 naujiems tėvynainiams už auką, padarytą paliekant gimtuosius namus. Vėliau vietos apygardai atstovaujanti parlamentarė Yasmin Ratansi pabrėžė, kad valstybė turi su piliečiais susijusių lūkesčių – tikimasi, kad jie prisidės prie bendruomenės, gerbs moteris ir laikysis įstatymų.

„Turite pasirūpinti, kad Kanada didžiuotųsi jumis taip pat, kaip jūs didžiuojatės Kanada“, – sakė parlamentarė. Vėliau, visiems pasivaišinus tortu, keli odžibvių tautos atstovai pakvietė naujausius piliečius kartu sušokti genties šokį, gyvatėle išsirangius po aktų salę.

Kanada yra savotiška arši nacionalistinė valstybė. Kaip ir bet kokia kita stipraus nacionalizmo forma, kanadietiškoji gali pasirodyti atstumianti. Tačiau, nors kartais ši šalis ima pūstis ir pamokslauti, netikrumo kupinas pasaulis iš jos gali pasimokyti svarbių dalykų.

Auganti nauja kylančių šalių vidurinė klasė nori savo pilietinio apdaro, o ne dėvėtų, netinkančių ideologinių drabužių iš Vakarų. Tokios valstybės dar nenusprendė, ar jungtis prie liberalių demokratinių šalių parado pasirinkus būdą, kuris atrodys priimtinas, ar sukti į kitą pusę ir žengti vienoms. Vakaruose nacionalistai turi apsispręsti, ar užsidaryti tarp sienų, ar ne. Gal juos pasiglemš susižavėjimas triumfo arkomis, šlovingomis aukomis ir lojalumo bei išdavystės manija? O gal jie persiims pilietiniu nacionalizmu, patenkinti ir savimi, ir supančiu pasauliu?

Kanada – puiki užuomina, kaip spręsti šiuos pilietinio ir etninio nacionalizmo konfliktus. Šios šalies politika linksta prie sanglaudos. Naują knygą, kurioje teigiama, kad į šiaurę nuo sienos D. Trumpo revoliucija nebūtų galėjusi įvykti, parašęs Michaelas Adamsas tvirtina, jog Kanados ministrui pirmininkui reikia laimėti miestų balsus, o tai neįmanoma orientuojantis vien į baltuosius. Pasak M. Adamso, matant, kas dedasi JAV, kanadiečių atvirumas tik stiprėja. „Mes esame globalūs, – teigia jis. – Ir mūsų ksenofiliškumas auga.“

Švenčiant 150-ąsias konfederacijos metines šaliai užteko paprastų minėjimų neakcentuojant nostalgijos. Sostinėje Otavoje buvo surengtos lenktynės pačiūžomis ant Rido kanalo, įtraukto į pasaulio paveldo sąrašą. Prancūzų gatvės teatro trupė linksmino minias naudodama milžiniškas lėles. Kanada (pavėluotai) pripažįsta, kad blogai elgėsi su pirmosiomis tautomis. Mivatėje vykusiame šviesų šou pripažinta, kad Šodjero kriokliai šventi algonkinams, todėl paskelbtas galas jų naudojimui pramoniniais tikslais. Pagrindinis to miesto organizatorius Guy Laflamme’as sutinka, kad rasės problemų Kanadoje dar yra. „Bet sukūrėme modelį, kurį verta laikyti pavyzdiniu“, – sako jis.

Svarbiausia džiaugtis skirtumais ir atsilyginti už bendradarbiavimą. Kanadiečiai mėgsta sakyti, kad šaltos žiemos privertė dirbti kartu siekiant išgyventi. Kvebekas, kur daug metų trukęs nusistatymas prieš prancūzus paskatino rimtus ketinimus siekti nepriklausomybės, privertė pripažinti, kad yra erdvės vienodomis sąlygomis gyvuoti daugiau kaip vienai kultūrai. Ši šalis – mozaika, o ne lydymo katilas. Rastas būdas, kaip džiaugtis kultūrų skirtumais ir skleisti toleranciją. Niekas nesirenka tarp kultūrinio išskirtinumo ir moralinio universalizmo, stengiasi iš abiejų kurti teigiamą praktiką.

Pilietybės suteikimo ceremonijai artėjant prie pabaigos, sakyti kalbos žmonėms, atvykusiems į šalį iš įvairių planetos kampelių, pakilo buvęs ministras pirmininkas Paulas Martinas. Jis kalbėjo, kad dabar Kanada visuomenės rankose – ji galinti formuoti ir tobulinti šalį. Jis padėkojo A. Wongui už geriausią pasaulyje darbą ir papasakojo, kaip 1967 m. valstybės sekretoriumi dirbęs jo tėvas atvėrė Kanados sienas imigrantams ne tik iš Europos. „Tai buvo teisingas pasirinkimas anuomet, – sakė P. Martinas. – Ir yra teisingas pasirinkimas dabar.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų