Vizualusis CV: Nijolė Narmontaitė

Vizualusis CV: Nijolė Narmontaitė

Aktorė ką tik debiutavo rašytojos amplua, į pirmąją savo knygą „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės“ sudėjusi žiūrovams nematomas kino ir teatro užkulisių istorijas. Viktorija Vitkauskaitė domisi, kokie smagūs ir graudūs nutikimai lydėjo ryškiausius pačios autorės vaidmenis.

Maria Callas spektaklyje „Meistriškumo pamoka“, rež. Gytis Padegimas

Apie šį vaidmenį lydinčius nutikimus esu kalbėjusi daugiausia, juos surašiau ir savo knygoje. Tiesa, vieno, liudijančio, kaip stipriai gali įsijausti į vaidmenį, niekam anksčiau nepasakojau: po repeticijos išėjau į Laisvės alėją ir net negalvojau, kaip atrodau. Sutikau pažįstamą žmogų, jaučiu, kad keistai žiūri į mane, klausia, ar man viskas gerai. Ir tik vėliau susigaudžiau, kad per visą alėją ėjau su didžiuliais akiniais be stiklų to net nejausdama. Štai ką reiškia visai susitelkti į vaidmenį. Džiaugiuosi, kad šį spektaklį rodome penkiolikti metai ir jis vis dar labai reikalingas. Pamenu, pradėjusi skaityti pjesę truputį suabejojau: atrodė, kad ji skirta profesionalams, muzikams, nedideliam būriui. Tačiau paaiškėjo, kad net ir nežinančius šios operos primadonos patraukė charakterio aštrumas, gyvenimo vingiai. Ne vienas žmogus man prisipažino, kad būtent po šio spektaklio pradėjo domėtis M. Callas gyvenimu, jos įrašais ir apskritai opera.

Kler Harison spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“, rež. Jonas Vaitkus

Prieš šį spektaklį daug mankštinuosi, nors vaidinu ligonę ir pustrečios valandos guliu nejudėdama. Bet jei kūnas bus sustingęs, nejudindamas galūnių tiesiog neišgulėsi. Neseniai patyriau didžiulį paradoksą – nejudėdama per spektaklį pasitempiau abi kojas. Seselę vaidino nauja aktorė, kuri mane nepatogiai lovoje pasodino. Vis dėlto vaidinau toliau, o vėl sulaukusi „seselės“ paprašiau pasodinti patogiau, bet kojos jau buvo patemptos. Panašiai yra atsitikę ir rašant: 12 valandų neatsitraukusi nuo kompiuterio pasitempiau ranką. O kartą kojas pasitempiau žiūrėdama Kim Ki-duko „Pietą“ – tokią jutau įtampą.

Našlė spektaklyje „Kapinių klubas“, rež. Algirdas Latėnas

Po smagaus spektaklio su gėlėmis kovo 8-ąją iš Jaunimo teatro skubėjau namo. Senamiestyje sustabdo moteris ir klausia: „Nijole, a… čia tu? Atsimeni mane? Aš kadaise buvau jūsų spektaklyje, nepamenu pavadinimo. Toks ilgas kaip šlanga buvo, pirmoj eilėj sėdėjau, nepamenat manęs?“ Teisinuosi, kad tikrai neatsimenu. Ji vėl klausia: „Jūs turbūt Kovo aštuntąją šventėt, kad tiek gėlių?“ Taip, sakau, švenčiau „Kapinėse“ su panomis ir žiūrovais. „O… smagu buvo?“ Žiauriai smagu, sakau, labai daug žmonių, ir taip juokėsi. Tada jos akyse pamačiau nerimą: negana, kad žiūrovės nepamenu, dar einu po švenčių iš kapinių su gėlėmis. Turbūt pamanė, jog man su galva negerai. Supratau, kad tiesiog suklaidinau žmogų, nes mes spektaklį „Kapinių klubas“ tarpusavyje vadiname tiesiog „Kapinėmis“.

Kiverienė spektaklyje „Trys mylimos“, rež. A. Latėnas

Turėjau svarbų susitikimą, todėl išjungiau telefoną. Vėliau radau daugybę praleistų skambučių – visi iš Jaunimo teatro. Išsigandau, kad gal pražiopsojau kokį spektaklį, nors to niekada nėra buvę. Paskambinau administratorei, o ji man: „Tau reikia greitai važiuoti į Kauną, į Lietuvos teatrų pavasario festivalį, atsiimti už Kiverienę prizo.“ Net supykau: kodėl turiu už kažkokią Kiverienę važiuoti prizo atsiimti, ką, ji pati negali? Ir iš viso kas ji tokia? Administratorė pradėjo kvatotis: „Taigi čia tavo vaidmuo „Trijose mylimose“. Pasirodo, šią pjesę buvau gavusi be lapo su veikėjų vardais. Spektaklyje visi mane vadina Mamaite, Mamute, todėl ta pavardė man pasirodė tokia svetima.

Karina televizijos seriale „Emilija“, rež. Raimundas Banionis

Vaidinau labai griežtą, mafiozų klanui priskirtą moterį. Kartą ėjau Tauro kalnu į spektaklį „Selavy“, kuriame groju pjūklu. Jį nešiausi ant peties, panašiame į šautuvo dėkle. Staiga išdygo keturi berniukai ir vieni kitiems – žiūrėk, čia ta banditė iš serialo. Nežinau, kodėl, bet man staiga kilo noras pavaidinti. Staigiai šast dėklą nuo peties, atkišau ir rėkiu: „Nagi, stokit, šausiu!“ Tie vaikai klykdami žemyn vos ne kūlversčiais nuo kalno pasileido. Galvoju: Viešpatie, kad tik neužsimuštų… O maniau – padarysiu atrakciją.

Pepė spektaklyje „Pepė Ilgakojinė“, teatras „Džiugena“

Tai vienas mylimiausių mano vaidmenų. Iš pradžių niekas negalėjo patikėti, kad 178 cm ūgio dilba gali suvaidinti vaiką. Bet „Pepę Ilgakojinę“ mes dešimt metų vaidinome sausakimšose salėse. Spektaklyje yra scena, kai turiu pralįsti policininkus vaidinantiems aktoriams tarp kojų. Kartą Mažeikiuose vienas kolega supainiojo mizanscenas ir spyrė į galvą, visai palei akį. Trumpam praradau sąmonę ir nukritau už dekoracijos. Atsipeikėjusi apsičiupinėjau gumbą, užsivožiau skrybėlę, kad jį paslėptų, ir vaidinau toliau. Kitą dieną vienai bendrovei turėjau vesti didžiulį kalėdinį renginį, o po akimi – ryškiai mėlynas fanaras. Išėjau su domino akiniais, perskaičiau gražų tekstą ir sakau: „Norėjau padovanoti jums puikų vakarą, bet nutiko taip, kad mane sumušė vyras.“ Nusiėmiau akinius, visi prapliupo kvatotis. Tik vėliau sužinojo, kad mano mėlynė – tikra.

Zita televizijos seriale „Moterų laimė“, rež. Algirdas Gradauskas

Mano personažė buvo itin bjauraus charakterio moteriškė. Kai Zitulę paliko vyras, ji nuvažiavo prie jo naujos šeimos namo durų ir ėmė brautis. Neapsikentęs vyras (akt. Liubomiras Laucevičius) mane visą aplaistė kečupu. Pagal scenarijų turėjau lipti į liftą ir neva nuvažiuoti. Bet kažkas apačioje paspaudė mygtuką ir aš iš tiesų ėmiau leistis žemyn. Pirmame aukšte atsidaro lifto durys, o ten stovi būrys statybininkų ir ima iš siaubo šaukti: jie pamanė, kad aš kruvina. Nuraminau, jog tai viso labo tik kečupas.

Daša filme „Bilietas iki Tadž Mahalo“, rež. Algimanas Puipa

Kažkodėl A. Puipa nusprendė prokuroro vyro vaidmenį paversti moterišku ir patikėti jį man. Bet, sako, reikia ką nors daryti su išvaizda, reikia metalinių dantų. Tada gyvenau Kaune, nubėgau į vieną kliniką ir aiškinau, kad man reikia metalinių dantų. Į mane žiūrėjo pakraupę: „Jūsų tokie sveiki dantys, ko jūs norite, auksinių?“ Ne, sakau, tokių, kaip būna nuo teftelių skardinės. Gydytojai kategoriškai atsisakė traukti dantis, taigi paskambinau Puipai ir guodžiausi – niekas dantų netraukia. Jis ėmė kvatoti ir paaiškino, kad galima padaryti netikrus, užmaunamus. Kitas kuriozas nutiko, kai užsukau į Šilutės vaistinę tiesiai iš filmavimo aikštelės: buvau su karine rusiška uniforma, auliniais batais. Vaistininkė, mane pamačiusi, atatupsta dingo, čiupo telefoną ir šnabžda: „Vanda, pas mus jau irgi rusai.“ Sakau, ne rusai čia, filmą kuriame. O vaistininkė su palengvėjimu: „Vandele, ne rusai, kinas čia, kinas!“ Paskui ji man ir vaistų, ir vitaminų pridėjo ir vis kartojo, kiek baimės įvariau.

Aktorė autobiografiniame spektaklyje „Selavy“, pjesės aut. N. Narmontaitė ir Violeta Sagaitytė

Tai autobiografinis spektaklis, tik meilės linija jame – ne mano, o kitos aktorės. Spektaklyje pasakoju ir apie savo stojamuosius  į aktorinio meistriškumo studijas. Buvau kompleksuota aukštaūgė, be to, žemaitė, per vieną stojamųjų etapą žemaitiškai perskaičiau net Kleopatros monologą. Tada dar nežinojau, kad žemaitiškas akcentas aktoriniame beveik prilygsta trečios grupės invalidumui. Viename stojamųjų etape man liepė įsivaizduoti, kad Paryžiaus teatre šoku C. Saint- Saënso „Mirštančią gulbę“. O aš juk nežinojau nei to kūrinio pavadinimo, nei muzikos. Išskėčiau rankas – sparnus – ir puoliau vartyti kėdes. Komisija mane sustabdė: „Meldžiamoji, ką čia darote?“ Taigi, sakau, nirštančią gulbę vaidinu. Paaiškėjo, kad gulbė yra mirštanti, o ne nirštanti. Kai mane bešokančią vėl sustabdė, atsiguliau ant grindų ir apsiverkiau iš nevilties, kad viskas žlugo. Paskui sužinojau, jog vėliau mane net kaip pavyzdį kitiems rodė: taip įsijaučiau į mirštančios gulbės vaidmenį, kad pravirkau.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų