Vizualusis CV. Henrikas Vancevičius

Vizualusis CV. Henrikas Vancevičius

Režisierius Henrikas Vancevičius sovietmečiu Lietuvos akademinio dramos teatro scenoje išdrįso pastatyti Justino Marcinkevičiaus trilogiją. Jolita Dimbelytė primena, kaip anuomet buvo pasitikti vieno iškiliausių scenos meistrų darbai.

 

1968 m. Jeano Paulo Sartre’o „Altonos atsiskyrėliai“
Kritikai teigiamai vertino H. Vancevičiaus mėginimus imtis intelektualiosios dramaturgijos: „(…) aiškiai pastebimos režisieriaus pastangos subtiliai atskleisti vaizduojamų personažų psichologiją ir jų filosofinę potekstę, nors ji kai kur ir neatitinka J. P. Sartre’o suvokimo arba (o tai būtų labai įdomu) su juo nepolemizuoja“. Pagrindinį Franco Gerlacho vaidmenį sukūrė Regimantas Adomaitis, Lietuvos akademinio dramos teatro debiutantas. Aktorius atsiminimuose rašė: „H. Vancevičius patikėjo manimi ir pasikvietė į Vilnių. Be jokių svyravimų perėjau į Akademinį teatrą, nes režisierius rėmėsi tuo pačiu metodu, kurį dėstytoja Irena Vaišytė mums diegė konservatorijoj. Vancevičius buvo tikrasis mano mokytojas (kaip Vytautas Žalakevičius kine). Pirmas mano vaidmuo Akademiniame – Francas J. P. Sartre’o „Altonos atsiskyrėliuose“ (…) – bene geriausias iš visų mano vaidmenų teatre. Kartais per spektaklį pasiekdavau tokį susiliejimo su personažu laipsnį, kad ir žiūrovai, ir aš įkaisdavome iki baltumo. To daugiau niekada nepatyriau (…) Buvo skrydžių, bet ne tokių.“

1969 m. Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“
H. Vancevičiaus įsitikinimu, teatro pagrindas turi būti nacionalinė dramaturgija. Tad scenoje pasirodė Just. Marcinkevičiaus draminė trilogija „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, užimanti ypatingą vietą Lietuvos literatūroje ir teatro istorijoje. Pastačius „Mindaugą“, aktorė ir režisierė Kazimiera Kymantaitė rašė: „Tai grandiozinė drama-poema apie gūdžią praeitį ir drauge labai nūdieniška, pažįstama ir artima žiūrovo širdžiai. Čia žmonės gyvena, kenčia, myli, miršta.“ Mindaugo vaidmenį režisierius patikėjo Juozui Rygertui ir R. Adomaičiui. Pastarasis prisipažino susidūręs su sunkumais: „Sėkmė? Pralaimėjimas? Pergalė? Žinau tik viena: esu persivalgęs. Išsekęs fiziškai ir dvasiškai. Bedirbdamas išsikroviau, viską iššvaisčiau, atidaviau premjerai, nieko nebeliko.“ Ilgainiui jo vaidyba tobulėjo. Teatrologė Irena Aleksaitė pastebėjo, kad H. Vancevičius statė „Mindaugą“ kaip monodramą. Režisierius sąmoningai išskyrė valdovą iš aplinkos ir sutelkė dėmesį į jo vidinę dramą, abejones, nerimą.

1971, 1972 m. Just. Marcinkevičiaus „Katedra“
„Dešimties giesmių drama“, kaip pats autorius pavadino „Katedrą“, yra poetinis, filosofinis, bet ne sceninis kūrinys, todėl teatre sunkiai interpretuojamas. Poetas sukūrė dviejų visuomenės sluoksnių veikėjus: „aukštesniajam“, poetiniam, priklauso architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, vyskupas Ignas Masalskis, o „žemesniajam“, arba „žemiškajam“, – Lauryno draugai maištininkai, žibintininkas Motiejus, miestiečiai. Režisieriui nelengvai sekėsi suderinti šiuos du stilistinius sluoksnius. Ieškodamas sceninės kūrinio išraiškos jis pastatė du „Katedros“ variantus. Pirmame (1971 m.) didesnę scenos dalį užėmė pastoliai, nebaigtos statyti kolonos, skulptūros. Antrasis variantas buvo sukurtas po metų, kai teatras ruošėsi gastrolių į Vokietijos Demokratinę Respubliką. Tiek scenografijoje (nuo rampos aukštyn kilo balti laiptai), tiek drabužiuose vyravo balta ir juoda spalvos. Toks scenovaizdis aktoriams atvėrė galimybių laisviau veikti. Statoma Katedra buvo suprantama kaip žmogaus dvasinio pasaulio turtingumas, kaip tautos šventovės statymas pačiame žmoguje.

1971 m. Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“   
Teatrologas Aleksandras Guobys šmaikščiai yra pasakęs, kad pagal groteskišką pjesę sukurtas spektaklis yra dviejų Henrikų – aktoriaus Henriko Kurausko ir režisieriaus Henriko Vancevičiaus – sceninis laimėjimas. Aktorius tarsi maudėsi vaidmenyje be galo ekspresyviai kurdamas Fomą Opriskiną. Lygiaverčiu H. Kurausko partneriu tapo Audris Chadaravičius. Jo įkūnijamas Rostanevas – minkštakūnis, bevalis, bailokas, paklūstantis Fomos valiai. I. Aleksaitės nuomone, „savo gyvumu šis spektaklis priminė ankstesniojo (Kauno dramos laikų) H. Vancevičiaus geriausių pastatymų veržlią energiją ir meninę darną“.

1973 m. Henriko Ibseno „Laukinė antis“
Aštuntajame dešimtmetyje Lietuvos teatras ėmė keistis: atėjo naujų, drąsesnių režisierių, kurie ieškojo galimybės išsakyti savo nuomonę, formavosi nauja žiūrovų karta. O Lietuvos akademinis dramos teatras liko tarsi sustabarėjęs. Tai buvo matyti ir iš „Laukinės anties“ pastatymo, nors kūrinys turėjo būti artimas psichologinio teatro šalininkui H. Vancevičiui. Šioje pjesėje glūdi ne tik psichologinis, bet ir filosofinis, simbolinis klodai, tačiau, kritikų vertinimu, režisierius ją statė kaip psichologinį-buitinį kūrinį, „atsisakydamas simbolikos bei poetinės veiksmo atmosferos“. Sauliui Macaičiui atradimu tapo antrojo veiksmo pradžia, kai scenoje pasirodė liesutė paauglė mergaitė: „Tuojau atkreipiančios dėmesį raudonos „gandriškos“ jos kojinės, senoviškai raukta suknelė, primenanti senelių albumus, – tą rūbą aktorė dėvėjo taip, kad jam vienam buvo galima sufantazuoti visą biografiją. Žinoma, tai be galo individualūs dalykai – kiekvienas turi savo „raktelį“, bet man tai buvo  Helvigos rūbas, vertęs patikėti, kad siūtas jis specialiai jai – ne aktorei Genovaitei Ciplinskaitei, o būtent herojei, siūtas XIX a. kažkur Skandinavijoje. Pasimiršo aktoriai, pasimiršo teatrinis sąlygiškumas, į sceną atėjo ir jos jau nepaliko stebinantis tikrumo pojūtis.“
 
1978 m. Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas“
H. Vancevičius „Mažvydą“ taip pat statė kaip monodramą. Kaip ir „Katedroje“, jam nepavyko suderinti filosofinio ir buitinio sluoksnių. Mažvydo vaidmuo patikėtas net trims aktoriams: H. Kurauskui, R. Adomaičiui ir Laimonui Noreikai. Pasak kritikų, L. Noreikos Mažvydas buvo sklidinas gerumo ir dėmesio žmonėms, o R. Adomaičio kuriamam personažui svarbiausia buvo mintis. Dana Rutkutė rašė: „Tik Adomaičiui ir pasiseka taip iš tikro išgyventi laimę ir skausmą, vizualiai to (beveik) niekaip neišreiškiant, o stipriai užkrečiant savo išgyvenimu ir žiūrovus, ir partnerius. Nuostabus atmosferos kūrimo ir išspinduliavimo menas!“ Spektaklis peržengė teatro sienas Sąjūdžio laikais. Finalinė šio kūrinio scena ne vienus metus skambėjo miestų aikštėse, kai publika su L. Noreika skandavo „Lie-tu-va“.

1979 m. Balio Sruogos „Kazimieras Sapiega“
„Kodėl pasirinkau šį B. Sruogos veikalą, iki šiol niekur nestatytą? Be kitų ypatybių, mane labai sujaudino tautos likimo apmąstymai. Ši tema ir nulėmė sumanymo pagrindą“, – yra sakęs pats H. Vancevičius. Kazimieras Sapiega scenoje pasirodė nedaug, bet jį režisierius traktavo kaip spektaklio ašį, apie kurią savo sceninį gyvenimą gyvena kiti personažai. Literatai džiaugėsi B. Sruogos kūrinio pastatymu, o teatro kritikai – ne. Antanas Vengris tvirtino, kad, „vertinant H. Vancevičiaus režisuotą spektaklį, nėra pagrindo griebtis giriamųjų epitetų. Visuma blanki, tik vienu kitu ryškesniu vaidmeniu pamarginta“. Kritikas išskyrė Monikos Mironaitės sukurtą Marysenką: „Lyg iš klasikinio barokinio paveikslo iškirptas karalienės, Jono Sobieskio žmonos, prancūzės portretas, karalienės politikės a la Bona (J. Grušo „Barbora Radvilaitė“) ir rafinuotas palaidūnės a la Sonka (B. Sruogos „Apyaušrio dalia“), dirbančios nelabus savo darbus su tokiu taktu ir saiku, kokius dabar retai pamatysi mūsų scenoje.“

1981 m. H. Ibseno „Junas Gabrielis Borkmanas“
Režisierius, vėl ėmęsis H. Ibseno pjesės, spektaklio koncepciją aiškino taip: „Per Borkmano asmenį, per jo dramą iškelti žmogaus didybę. Kad ir koks jis protingas būtų, gali suklupti gyvenime. Dėl to, kad jis peržengė per artimuosius, per žmones. Aš noriu iškelti šio žmogaus tragediją.“ H. Vancevičius, nagrinėdamas charakterius, vaidmenis aktoriams paskirstė taip, kad jie turėjo kurti, kaip tiksliai apibūdino I. Aleksaitė, ne savo „amplua“ personažus. Pagrindinį personažą vaidinęs R. Adomaitis prisiminė: „Kai medžiaga jau įvaldyta, eit tik nuo savęs. Pasitikėt savim. „Nepumpuot“ savęs iš anksto. Atsiduot procesui (čia ir dabar). Tik tada atsivers kanalai jausmui, prabils tikras vidus. Kiekvienąkart vis kitoks, pačiam sau netikėtas.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų