Milda Ališauskienė

Visuotinės, lietuviškos, tavo ir kaimyno

Visuotinės, lietuviškos, tavo ir kaimyno

Patyčios, smurtas prieš moteris ir vaikus, prekyba žmonėmis ir jų išnaudojimas, asmeninių duomenų apsauga, seksualinių mažumų teisės, žodžio laisvė atrodo neišsemiamos temos diskusijoms, o neretai ir pasipiktinimui kilti.

Girdime balsus už embriono teisę gyventi, prieš tradicinės šeimos grėsmingą nykimą, už religijos laisvę neva persekiojamiems krikščionims ar lietuvybės išlikimą globalėjančioje Lietuvoje. Diskutuojame, vadinasi, esame, norėtųsi sakyti perfrazuojant filosofą Dekartą. Papildyčiau, kol diskusijose girdime argumentus ir ieškome kompromisų. Kodėl šios temos tokios aktualios ir tuo pačiu skausmingos? Kodėl žmogaus teisės vis dar atsiduria kritikos smaigalyje?

Prieš septyniasdešimt metų, 1948 m. gruodžio 10 d., JT Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Balsuojant susilaikė 8 valstybės – Sovietų Sąjunga ir dar penkios komunistinio bloko šalys, Saudo Arabija ir PAR, dvi valstybės nebalsavo. Komunistinis blokas nepritarė Deklaracijos nuostatai, kad pilietis turi teisę išvykti iš savo šalies.

Dažnai žmogaus teisės ir ši Deklaracija sulaukia kritikos, kad yra Vakarų „produktas“. Nors žmogaus teisių idėja gimė ir sulaukė daug užtarėjų Vakarų intelektualų ratuose, ji neturėjo realaus valstybių palaikymo. Jos atsiradimu pirmiausia buvo suinteresuotos valstybės, kurios patyrė kolonializmą ir imperializmą. Lotynų Amerikos, Azijos šalys kartu su Vakarų pasaulio valstybėmis sudarė pritarusiųjų Deklaracijai branduolį. Deklaracijos rengėjų grupei vadovavusi Eleanor Roosevelt po pritarimo ją pavadino šių dienų Magna Carta ir pabrėžė, kad žmogaus teisės gimsta „mažose vietose, netoli namų“. Deklaraciją kūrusios darbo grupės vadovė suprato, kad žmogaus teises ginti turi būti pasiruošęs kiekvienas ir kasdien.

Žmogaus teisių samprata pirmiausia apima individo santykį su valstybe, kurios galios nėra neribotos. Individas turi autonomijos erdvę, kurioje jokia galia jo nepasiekia, jis turi teises ir laisves, kurias gerbia valstybė. Egzistuoja mechanizmai, apribojantys valstybės galias, taip siekiant apsaugoti individo teises ir laisves. Individas turi teisę dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose.

Valdžia turi ne tik galią, bet ir pareigas, kurių gali pareikalauti individas. Visos šios teisės ir laisvės yra suteikiamos visiems asmenims. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija tapo dokumentu, kuris daugeliui liudijo, kad pasaulis netoleruos valstybės tironijos prieš žmogų, kad pasaulinių karų pamokos išmoktos, o Holokaustas niekada nepasikartos. Deklaracijos priėmimas žymėjo poslinkį nuo tautos prie kiekvieno žmogaus teisių ir laisvių.

Deklaracijos įgyvendinimo procesas tapo dar vienu iki šių dienų tebesitęsiančiu iššūkiu. Galima sakyti, kad svarbus lūžis įvyko praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmetyje, kai žmogaus teisės tapo svarbia tarptautinės politikos dalimi, ypač Šaltojo karo kontekste. Paradoksalu, tačiau Sovietų Sąjunga pažeidinėjo savo piliečių pilietines ir politines teises, tačiau užtikrino socioekonomines. O Vakarų valstybės ir toliau koncentravosi ties pilietinių bei politinių teisių užtikrinimu. Šiuo metu tarptautinė bendruomenė sutaria, kad visos minėtos žmogaus teisės turi būti užtikrinamos, neišskiriant nė vienos jų grupės.

2015 m. žmogaus teisės tapo JT Darnios plėtros tikslų, patvirtintų 138 valstybių, pagrindu. Teigiama, kad darni plėtra prasideda nuo žmogaus teisių realizavimo – tęstinio proceso, neatsiejamo nuo tarptautinio bendradarbiavimo, valstybių ir nevyriausybinių organizacijų ataskaitų apie žmogaus teises pateikimo ir svarstymo, ekspertų vizitų į valstybes.

Požiūris į žmogaus teises ir laisves dažniausiai patenka į kitoniškumo tolerancijos iš saugaus atstumo, o ne lygių galimybių užtikrinimo visiems kategoriją

1976 m. susikūrus Helsinkio grupei žmogaus teisės pasiekė ir Lietuvą. Atkūrus Nepriklausomybę, jos įtvirtintos Konstitucijoje ir daugelyje įstatymų. Egzistuoja žmogaus teises ginančios institucijos, bendradarbiaujama su tarptautine bendruomene. Galime teigti, kad septyniasdešimtąsias Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pasirašymo metines Lietuva pasitinka pasiruošusi apginti kiekvieno žmogaus teises ir laisves, nepaisant kai kurių padarytų ir vis dar neištaisytų klaidų.

Tačiau šalies visuomenės apklausų rezultatai rodo, kad požiūris į žmogaus teises ir laisves dažniausiai patenka į kitoniškumo tolerancijos iš saugaus atstumo, o ne lygių galimybių užtikrinimo visiems kategoriją. Gruodžio 10 d. minint Tarptautinę žmogaus teisių dieną žmogaus teises ginančios valstybės ir nevyriausybinės organizacijos, akademinė bendruomenė ir visuomenė turi progą paminėti atliktus darbus, įvardyti trūkumus bei aptarti, kaip žmogaus teisių idealai galėtų būti įgyvendinti „mažose vietose, šalia namų“, E. Roosevelt žodžiais: „Tokiose vietose, kur kiekviena moteris, vyras ir vaikas sulaukia vienodo teisingumo, lygių galimybių, yra priimami oriai be diskriminacijos. Kol žmogaus teisės neturi prasmės tokios vietose, jos neturi prasmės niekur, be piliečių bendro veikimo užtikrinti žmogaus teises šalia namų, mes veltui sieksime progreso pasaulyje.“

 

Milda Ališauskienė yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų