Atvirumas – formali D. Grybauskaitės savybė (Fotobankas)

Visų ta pati Dalia: reiklios valstybininkės dešimtmetis ir pamokos Lietuvai

Visų ta pati Dalia: reiklios valstybininkės dešimtmetis ir pamokos Lietuvai

Dešimtmetį šalį valdžiusi Dalia Grybauskaitė aukščiausiame valstybės poste skaičiuoja paskutines dienas. Prireiks laiko, kol jos laimėjimai ir klaidos iš tikrųjų atsivers visuomenei.

Inauguracijos kalboje 2009 m. liepą D. Grybauskaitė pareiškė: „Būsiu aktyvi prezidentė.“ Pažadėjusi išnaudoti visas Konstitucijos jai suteikiamas galias ginti piliečių interesus, ji tą dieną tapo penktąja valstybės vadove atkurtos Lietuvos istorijoje. Į prezidentūrą įžengusi turėdama 69 proc. rinkimuose dalyvavusių piliečių palaikymą, populiarumą ji išsaugojo iki pat antrosios kadencijos pabaigos.

Per tą laiką D. Grybauskaitė vidaus politikoje pasiėmė daugiau galios, nei formaliai numatyta prezidentui. O užsienyje, ypač ES institucijose, kur ji jautėsi geriau nei namie, užsitarnavo autoritetą. Vengusi įtakos iš išorės ir pabrėžtinai demonstravusi nepriklausomumą D. Grybauskaitė tapo Lietuvos Geležine Ledi – prezidentiniu projektu, kurį kruopščiai pati sukūrė.

Teigiamai įvertintas paslaptingumas

2009 m. prezidento rinkimų kampanija stebėtojų buvo laikoma viena nuobodžiausių per visą nepriklausomybės laikotarpį. Nors net septyni kandidatai, iš kurių trys buvo moterys, varžėsi dėl galimybės vadovauti šaliai, politikos apžvalgininkės Aušros Lėkos teigimu, kampanija priminė kapines.

Mirtiną tylą išsklaidyti delsė ir tuo metu dar Europos Komisijoje dirbusi D. Grybauskaitė – apie apsisprendimą dalyvauti rinkimuose ji paskelbė tik prasidėjus oficialiam kandidatų kėlimo laikui. Taip ji ne tik privertė vietoje trypčioti galimus politinius oponentus, bet ir apsisaugojo nuo pliūpsnio neigiamos informacijos, į viešumą išmetamos prasidėjus agitacijos kampanijai.

Į priešakines lyderių pozicijas D. Grybauskaitę 2009 m. iškėlė ekonomikos krizės padarinių efektyviai spręsti negebančiais valdančiaisiais nusivylimo banga ir įtvirtino pažadas valstybę laikyti patikimose rankose. Akcentuodama patirtį finansų srityje, D. Grybauskaitė tikino esanti gana kompetentinga spręsti žmones kamuojančias problemas, o prisiimti atsakomybę už savo šalį esą skatino „tam tikrų jėgų noras destabilizuoti padėtį“.

Šalies ekonomikos stabilizacijos, spartesnių valstybei būtinų reformų, didesnio skaidrumo valstybės įstaigose iš prezidento reikalaujanti visuomenė žinią sutiko išskėstomis rankomis: 2009 m. kovo mėnesio „Spinter tyrimų“ duomenimis, pasiryžusių balsuoti už D. Grybauskaitę dalis šoktelėjo nuo 43,2 iki 60,6 proc. Į klausimą, ar yra pasirengę šalies prezidente matyti moterį, teigiamai atsakė net 81,2 proc. apklaustųjų. Visi tarsi atsikvėpė: šalies ir Europos valstybių lyderiams beržinės košės įkrėsti nevengianti eurokomisarė žinos, ką daryti.

Daugiausia įtakos jos populiarumui turėjo pabrėžtinai tiksliai sudėliota kandidatės žinutė, kurią tinkamai iliustravo jos biografijos faktai. Karjerą pradėjusi Ekonomikos ministerijoje, 2001–2004 m. ėjo finansų ministro pareigas, vėliau tapo EK nare, atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą. Ten, Mykolo Romerio universiteto docento Virgio Valentinavičiaus teigimu, ji ir susikūrė savo autoritetą. „EK yra netiesioginė Europos vyriausybė, dirbant joje savo galios suvokimas atsiranda neišvengiamai“, – pridūrė apžvalgininkas.

Visgi realybė neatrodė tokia vienareikšmiška. Per rinkimų kampaniją girdėtą kategoriškumą ir reikalavimus pakeitė atsargus bendradarbiavimas, visuotinę diržų veržimosi politiką iliustravo simboliniai žingsniai mažinti prezidentūros administraciją, tačiau nerimą kėlė jos aštrus liežuvis. „Šiandien prezidentė kalba ir sprendžia vienvaldžio karaliaus stiliumi. Valdančioji dauguma jai leidžia ir net vietomis skatina tai daryti, nes D. Grybauskaitė, neturėdama patirties veikti politiniame lauke, deklaruoja savo pirmenybę spręsti, „bausti“, reguliuoti“, – 2010 m. rašė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis. Visuomenė griežtą jos toną, kritiką, pamokymus ir Vyriausybės glostymą prieš plauką, V. Valentinavičiaus teigimu, priėmė kaip labai natūralų dalyką, kurį ir priklauso prezidentei daryti: „Prižiūrėti kitas valdžios šakas ir, jei reikia, pabarti.“

Kita vertus, toks veikimo būdas ilgainiui tapo viena svarbiausių jos ydų, apibrėžiančių santykį su Vyriausybe ir Seimo vadovybe. „Ji negebėjo sugyventi nė su viena Vyriausybe, įtampa ženklino jos santykius su kiekvienu premjeru“, – portale delfi.lt teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Kęstutis Girnius. Jo nuomone, šias institucijas ji laikė nuolatinėmis varžovėmis, o ne lygiavertėmis partnerėmis. Buvusio konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus kabinetas gaudavo pylos, nes darė mažiau, bet galėjo daugiau. Dėl socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės lūkesčiai esą buvo gerokai žemesni, o iš pradžių per atstumą kurtas dialogas su dabartine valdžia, politologų nuomone, greitai smuko į turgaus lygio rietenas.

Prezidentės standartas

Nors D. Grybauskaitei pavyko prezidento postą sklandžiai perimti iš Valdo Adamkaus ir užtikrinti svarbiausių politikos krypčių tęstinumą, o savo asmenyje ji įkūnijo nepriklausomo ir griežto vadovo, kurio visuomenė laukė, paveikslą, daug kritikos sulaukė dėl to, kad niekada viešai nesvarstė, kokia Lietuva turėtų būti ateityje. Vienintelis svarbus laiko dėmuo prezidentei buvo čia ir dabar.

IQ kalbinti dabartiniai šalies vadovės patarėjai tuo visai nesistebi. Prezidentės vyriausiojo patarėjo Mindaugo Lingės teigimu, nuo pat pradžių D. Grybauskaitės tikslus ir lyderystės kryptis apibrėžė skaidrumo ir atvirumo sąvokos, kurios išplėtotos ir gali būti laikomos jos projektuojamos valstybės vizija. Šalies vadovei siekiant didesnio piliečių pasitikėjimo valstybe, socialinio ir ekonominio saugumo, teisingumo ir platesnio šalies atstovavimo esą buvo svarbu ne tik sutvarkyti tai reguliuojančias taisykles ir mechanizmus, pavyzdžiui, pakeisti partijų ir politinių kampanijų finansavimo tvarką ar įveikti monopolio dominavimą šilumos ūkyje. „Prezidentės tikslas buvo, kad veiktų ne organizuotos struktūros, o atsirastų kuo daugiau rinkos“, – sakė M. Lingė. Esminę vietą jos dėlionėje turėjo užimti valstybei lojalūs, sąžiningi ir kompetentingi asmenys. „Neužtenka tik pakeisti sistemos ir formalių taisyklių, reikia užtikrinti, kad tai veiktų. Tam reikėjo žmonių, kurie nesitapatino su institucija, nesijautė esantys amžini“, – teigė pašnekovas. Turint galvoje jos asmenines savybes, tai sunkiai tilpo į vizijos apibrėžimą.

„Prezidentė yra veiksmo žmogus. Savo gerąsias savybes ji sutelkia į problemos sprendimo, palaikymo jam ieškojimą“, – tikino M. Lingė. D. Grybauskaitė esą orientuota į tikslą, o procesas jai niekada nebuvo svarbus: „Mes, jos komandos žmonės, niekada negalėjome dangstytis procesu, pavyzdžiui, teigti, kad vienos ar kitos problemos negalima išspręsti, nes toks yra įstatymas. Tai visada skambėdavo kaip pasiteisinimas.“

Klausimą, kas geriau – turėti viziją ar nuosekliai veikti, kelia ir V. Valentinavičius. „Politikų, kurie turi gražias kosmines vizijas, bet nelabai geba jas įgyvendinti, Lietuvoje netrūksta, – pabrėžė apžvalgininkas. – O D. Grybauskaitė nebuvo politikė. Greičiau biurokratė, tad vizijų kategorijomis nemąstė.“ Jai buvo svarbu, ką realiai galima padaryti, pavyzdžiui, kovojant su korupcija ir oligarchinėmis apraiškomis. „Šios temos jos darbotvarkėje buvo nuo pat pradžių, ji baksnojo į jas pirštu ir palaipsniui, su sėkmėmis ir nesėkmėmis, joje liko iki pat pabaigos“, – įsitikinęs pašnekovas.

Šalies vadovė per abi kadencijas nevengė laidyti kritikos strėlių į valdančiųjų pusę… (Fotobanko nuotr.)

Itin daug vilčių kadencijos pradžioje pasėjo pačios nuolat pabrėžiamas nepriklausomumas netruko suaugti su uždarumu. Savarankiškumo, kaip nesusisaistymo su partinių ir kitų darinių ar elito grupių, taip pat verslo interesais, prieš tai stokojo kone visi buvę šalies vadovai. Vienam įtaką darė politinės jėgos, ne tik siūliusios organizacinę struktūrą ir išteklius, bet ir idėjas, kitam – neaiškios interesų grupės, trečiasis kritikos sulaukė dėl itin įtakingų patarėjų ir užsidarymo intelektualų ratuose. Dar netapusi šalies vadove, D. Grybauskaitė sakė niekam negalėsianti įsipareigoti ir norėsianti išlikti nepriklausoma. Tokia pati sąlyga buvo programuojama ir artimiausiam patarėjų ratui. „Mano biure nebus kitų svarbių žmonių. Svarbiausias ir vienintelis žmogus būsiu aš pati“, – dienraščiui „Lietuvos rytas“ tada sakė šalies vadovė.

D. Grybauskaitė žinojo, kad einant prezidento pareigas nepriklausomumas užima ypatingą vietą: kuo didesnę laisvę turėsi priimdamas sprendimus, tuo didesnė tikimybė, kad tie sprendimai bus paremti argumentais. Tokia nuostata jai leido savo elgesį grįsti nauda valstybei. Tačiau kartu atsivėrė ir prezidentės ydos. K. Girniaus teigimu, jai itin trūko savikritikos ir ryžto bendrauti. „Savo noru ji tapo S. Daukanto aikštės ir Turniškių belaisve, atitverta ar atsitvėrusi nuo ją išrinkusių žmonių“, – portale delfi.lt apgailestavo politologas. Itin menkai ji bendravo ir su politikais, ir su žiniasklaida, atsisakė įprastų priėmimų, nesivargino nuodugniau pagrįsti savo nutarimų, išdėstyti veiklos gairių. Padėtį iš dalies gelbsti tik aiškiai demonstruotas noras atverti prezidentūros rūmus. Jų prieigose buvo atidarytas Valstybės pažinimo centras – bendrauti su visuomene per atstumą skirta įstaiga.

Uždaras diktatas

Pergalė pirmame prezidento rinkimų ture 2009-aisiais signalizavo apie itin aiškiai išreikštus ir į D. Grybauskaitę nukreiptus piliečių lūkesčius. Jie, M. Lingės teigimu, prezidentę lydėjo kiekvieną dieną: „Šalies prezidento funkcijas apibrėžiantis Konstitucijos 84 straipsnis yra baigtinis, tačiau su juo visuomenė sieja pačius įvairiausius norus ir prašymus.“

Kaip yra pastebėję dienraščio „The Financial Times“ apžvalgininkai, pozicijos nedaryti skirties tarp gana ribotų jos galių vidaus politikoje ir de facto situacijos laikosi ir pati D. Grybauskaitė. „Žmonės nori, kad aš daug daryčiau, ypač krizės laikotarpiu, ir formaliai jiems aš nešu atsakomybę už visus klausimus, – „The Financial Times“ yra sakiusi šalies vadovė. – Ne tik dėl to, kas liečia ekonomiką, bet ir moralę, kultūrą – viską.“ Ji aiškiai žinojo: viena yra aukščiausiuose valstybės dokumentuose apibrėžiamos funkcijos, kita – jos autoritetas, leidžiantis vienus klausimus iškelti, kitus sustiprinti ar sumenkinti.

Pašnekovas įsitikinęs, kad taip prezidento kaip institucijos galias D. Grybauskaitė išplėtė rekordiškai. Ją sustiprino ir pasiekė, kad prezidentas galėtų imtis ambicingesnių tikslų. „Galima skųstis, kad prezidentūra tapo per stipri ar itin autokratiška, tačiau turint galvoje tai, kad D. Grybauskaitė daug dėmesio skyrė kovai su korupcija, su neproporcinga verslo įtaka, oligarchinėmis apraiškomis, tokio griežtumo reikėjo, – mano V. Valentinavičius. Tačiau ne viską ji darė griežta ranka. Vienas būdų, įgalinančių platesnes prezidento galias, yra efektyvus bendradarbiavimo su kitomis valdžios šakomis kelių išnaudojimas. Demokratinėse valstybėse jie gali būti įvairūs, mano apžvalgininkas. Jis kaip pavyzdį pateikė bandymą susikalbėti su politiniais oponentais prie stiklo stipriųjų gėrimų. „Prezidentės atveju šį vaidmenį atliko vadinamasis tulpių paštas. Šiuo požiūriu ji visiškai nesiskiria nuo V. Adamkaus. Tik jis vietoj tulpių pašto naudojo džiną su toniku“, – sakė V. Valentinavičius.

…tačiau pareigą ginti šalies savarankiškumą priėmė be atsikalbinėjimų (Fotobanko nuotr.)

Savikritikos stokojanti lyderystė

Viską D. Grybauskaitė pasiekė pati, įsitikinę apžvalgininkai. Ji savo užsispyrimą ir savarankiškumą sieja su jaunystės patirtimis. „Šeimoje buvau viena, išmokau būti su savimi ir man draugų tikriausiai daug nereikėjo, – LRT laidoje „Gimę tą pačią dieną“ yra sakiusi šalies vadovė. – Tėvai man davė visišką laisvę, ir tai priėmiau kaip atsakomybę.“ Jos teigimu, toks charakteris susiformavo dėl to, kad galėjo daryti viską, ką nori, nieko nespaudžiama. Tad ir vienišo vilko apibūdinimas D. Grybauskaitei tinka labiau nei bandymas apibrėžti ją kaip komandos žmogų. Jos vadovavimo stilius – tiek keliant reikalavimus parlamentui, tiek barant neefektyviai dirbančius ar užsienio kalbos nemokančius ministrų kabineto narius – jai uždirbo griežto lyderio reputaciją, o susirūpinimas asmeniniu prestižu užkirto bet kokius kelius suabejoti prezidento institucija ar ją šmeižti.

Kita vertus, tokia pozicija ir asmeninės savybės įgalino D. Grybauskaitę paneigti Lietuvos kaip mažos valstybės kompleksą. Pirmuoju žingsniu link to tapo plačiai nuskambėjęs prezidentės atsisakymas vykti į 2010 m. Prahoje vykusį susitikimą su JAV prezidentu Baracku Obama. Iš pradžių itin neigiamai sutiktas akibrokštas vėliau priimtas kaip bekompromisė Lietuvos pozicija Vakarų siekio perkrauti santykius su Rusija atžvilgiu.

„Prezidentės pozicija visuomet buvo paprasta: jei matome problemą, ją turime aiškiai įvardyti“, – sakė prezidentės vyriausiasis patarėjas Nerijus Aleksiejūnas. Tokia jos nuostata užsienio politikoje, atmiešta aiškia lyderyste užduoti politinį toną, per gana trumpą laiką tapo NATO gynybos planais Lietuvai, įtvirtinusiais kolektyvinę gynybą ir siunčiančiais aiškius Aljanso signalus priešininkams. Pašnekovo teigimu, tam, kad Lietuvoje atsirastų NATO priešakinių jėgų batalionas, itin didelę reikšmę suvaidino prezidentės asmeninis ryšys su Vokietijos kanclere Angela Merkel. „Šis sprendimas atsirado nepraėjus nė savaitei nuo valstybinio vizito“, – pridūrė N. Aleksiejūnas.

Gerokai daugiau D. Grybauskaitė būtų pasiekusi, jei jos bendravimo stilius būtų šiek tiek demokratiškesnis, būtų daugiau gebėjimo girdėti, ką kalba kiti. „Jos galimybės buvo gerai išnaudotos, bet jos galėjo būti dar didesnės, jei šalies vadovė būtų bendravusi su įvairesniu žmonių ratu, turėjusi platesnį intelektualinį mandatą, – mano V. Valentinavičius. – Dabar tai buvo daugiau vienišo karžygio, kuris nusprendė, kad yra vienas lauke ir kuris kovoja nepaisydamas nieko.“

Tačiau toks prezidentės pasitikėjimas savimi suteikė nepalyginamai didesnį svorį Lietuvai kaip mažai valstybei, nei buvo galima tikėtis. To ji sakė išmokusi dar vaikystėje: „Nuo pat mažumės galėjau apsiginti. <…> Tėvelis ugdė, kad kieme, jeigu kas jau prikibo, tai duok atgal ir niekada neleisk savęs skriausti.“

Reikli valstybininkė

D. Grybauskaitės pripažinimą šalies viduje ir išorėje lėmė ne tik itin dažnai užsienio apžvalgininkų pabrėžiamos tokios asmeninės savybės kaip tiesmukiškumas, griežta ir tvirta laikysena, reiklumas sau ir kitiems. Daugeliui itin kliuvo jos paslaptingumas.

Kaip tuo metu teigė britų savaitraštis „The Economist“, niekas neabejojo jos žiniomis ir būdo tvirtumu, žadamu skaidrumu ir tikslumu, tačiau visi stokojo informacijos apie jos politines pažiūras ir pomėgius. Visuomenei buvo nuolat primenamas tik juodasis Rytų dvikovų diržas, įbauginti turėjęs net Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, ir jos nerišlios sąsajos su komunistų partija, galėjusios kompromituoti Rusiją teroristine valstybe vadinusią politikę. Žavėjo ir jos atsidavimas darbui. „Aš nesvajoju apie atostogas. Mano pareigos man suteikia ir užsiėmimą, ir pasitenkinimą“, – portalo „Politico“ paklausta apie svajonių poilsį yra sakiusi D. Grybauskaitė.

Tačiau tai tik akcentai visuomenės smalsumui sužadinti ir stimuliuoti. Didžiausią įtaką D. Grybauskaitės populiarumui dešimt metų darė jos kruopščiai ir pabrėžtinai tiksliai kurtas naratyvas, kurio centre – patirties finansų sektoriuje nestokojanti valstybininkė. Apipintas pasakojimais apie pasaulinio kalibro lyderystę, kilmę iš darbininkų šeimos ir slepiamą žmoniškumą, jis įtvirtino pagal savo laisvės ir savarankiškumo suvokimą Lietuvą kuriančios prezidentės autoritetą.

 

D. Grybauskaitė

Gimė 1956 m. kovo 1 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus S. Nėries vidurinėje mokykloje.

1983 m. baigė politinę ekonomiją tuomečiame Leningrado universitete.

1988 m. Maskvos visuomenės mokslų akademijoje apgynė disertaciją ir įgijo ekonomikos mokslų kandidato laipsnį.

1983–1984 m. dirbo Vilniaus aukštosios partinės mokyklos Žemės ūkio kabineto vedėja, 1985–1990 m. dėstė Politinės ekonomijos katedroje.

1991 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybėje ėjo programų vadovo pareigas. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Tarptautinių ekonominių santykių ministerijoje, vadovavo Europos departamentui.

1993 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento direktore.

1994 m. buvo paskirta Lietuvos Respublikos misijos prie ES nepaprastąja pasiuntine ir įgaliotąja ministre.

1996–1999 m. ėjo įgaliotojo ministro pareigas Lietuvos Respublikos ambasadoje JAV.

1999–2000 m. dirbo finansų viceministre, 2000–2001 m. – užsienio reikalų viceministre, 2001–2004 m. – finansų ministre.

2004 m. deleguota dirbti ES komisare, atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą, 2005 m. paskelbta Metų komisare.

Nuo 2009 m. liepos 12 d. eina Lietuvos Respublikos prezidento pareigas.

2013 m. gegužės 9 d. šalies vadovei Vokietijos mieste Achene įteiktas vienas garbingiausių apdovanojimų Europoje – Karolio Didžiojo apdovanojimas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų