Viskas įmanoma

Viskas įmanoma

Neslėpsiu, pasiskolinau du žodžius iš garsiosios Peterio Pomerancevo knygos pavadinimo („Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“), nors čia pat pridurčiau, kad tai visai dažna kasdienės kalbos frazė.

Pamaniau, jog tai geriausias pasirinkimas rašant apie pirmąjį naujosios Vyriausybės mėnesį. Žinoma, neužmirštu ir kantresnių bei mandagesnių Lietuvos politikos kritikų raginimų duoti tą nelemtą šimtą dienų darbams pradėti, o tada jau imtis juos kedenti. Tai bendresni samprotavimai apie ateityje galimus negeistinus nutikimus ir nemalonius padarinius.

Tad komentaras nėra tiesiogiai nukreiptas į valstiečių koalicijos veiksmus. Juos vertinti ir apsispręsti, ar dabartinėmis sąlygomis Lietuvoje šimtadienis nėra per ilgas laiko tarpas, ar per šimtadienį (net per vieną naktį) neįmanoma padaryti nepataisomų klaidų, paliksiu skaitytojams. Pasuksiu savo mintis link samprotavimų, kas būtų negero, jei Vyriausybės ir padrikai atsinaujinančio biurokratinio politinio elito polinkiai pakryptų į bloga.

Daug prieštaringų minčių, prielaidų ir spėlionių kyla stebint baigiamuosius Vyriausybės formavimo, t. y. viceministrų ir kanceliarijos klerkų atrankos, darbus. Spėlionės arba, tiksliau, spėlionių kiekis priklauso nuo vis didėjančio visų Lietuvos valdžių – nuo prezidentūros iki universitetų – vengimo savo veiksmus paaiškinti visuomenei.

Šioje plotmėje viešųjų ryšių simuliakrai (dažnos komunikacinės žinutės su kokia nors nuotrauka) demonstratyviai pakeičia politinės motyvacijos žodžius, tad verčia susigaudyti siekiantį žmogų liūdnai prognozuoti, kad tie beširdžiai ir beveik beprasmiai vaizdiniai pribaigs politiką taip, kaip jau beveik pribaigė žurnalistiką. Ir ne tik pas mus.

Paklusnios liaudies arba tarnų minios ilgesys tolina mus nuo dar nesenų piliečio laisvės idealų. Nyksta paskutiniai autonomijos ir akademinės kritikos apkasai. Laisvė per sunki. Tvarka bus, kai pagal naują Administracinių teisės pažeidimų kodeksą bus įkalta: valdžia visada teisi? O kiek čia teisingumo? Tiesiog paprasta milicininko svajonė – piliečio kaltybės prieš valdžią prezumpcija.

O kiek čia teisingumo? Tiesiog paprasta milicininko svajonė – piliečio kaltybės prieš valdžią prezumpcija.

Kadangi valdžia ir jos įstaigos negali būti kaltos prieš žmogų, tai saugesnės priebėgos savam gyvenimui pažeidžiamas individas visados ieškos valdiškose tarnybose. Ne ką nors sukurti, o kaip nors saugiau ir reikšmingiau būti – štai koks svarbiausias impulsas. Ir, žinoma, atrodyti.

Vietoj tradicinio partiškumo apraiškų vis labiau išryškėja paprasčiausių karjeros alpinistų kuopos, kurių lyderiams atvira pasaulėžiūrinė, vertybinė, ideologinė orientacija ima regėtis it trečia koja arba bereikalinga girnapusė prie vienos iš dviejų. Čia visos pragmatinio moralizavimo priemonės jau išsemtos, o specialistų kalvių ir polittechnologijos seminarų mokiniams niekas neaiškino, kas nutinka pasukusiems tuo keliu.

Čia reikėtų Shakespeare’o arba Montaigne’o skaitinių. Kokia iš jų nauda, kam jie reikalingi, klausia tik plaukų spalvas bekeičiantys ministrai, valdininkai ir rektoriai. Žinoma, galima tikėti, kad visa tai, kas sudaro žmogaus ir žmogiškumo savybių rinkinį, yra paliekama varganai paslėptai privatybei, veidaknygės rateliams ir anoniminių komentarų atvirumui. Kas jau kas, bet žmogaus ir valdžios atitolimas dėl to nestabdomai didėja. Ką tai reiškia pačiai valstybei, turi būti aišku ir be slaptų tarnybų pažymų.

Valstiečių ir žaliųjų (kas nors sakytų Darbo partija Nr. 2) pergalės rinkimuose išryškėjęs permainų permainų siekis pirmosiomis naujo Seimo dienomis buvo išpildytas. Ministerijų kabinetuose kiek greičiau nei ankstesnių Vyriausybių starto dienomis keičiasi pareigūnai. Nauji, dažnai jauni ir kartais net inteligentiški, gerą kilmę ir išsilavinimą spindintys veidai perša mintį, kad lūkesčiai pildosi.

Naujos menedžeriškos klasės atstovai keičia anksčiau didžiųjų valstybinių monopolijų valdžioje įsitvirtinusias klikas. Irgi neblogi ženklai. Tačiau kaip stipriai ir kur link gali veikti tokios postpartinės atrankos impulsai, nelengva nuspėti. Jei pasaulėžiūriniai bei partiniai susikalbėjimo ir bendros krypties derinimo motyvai pakeičiami į individualias karjeros laikysenas, kiek ilgai truks geistina darna?

Bendrame mūsų valstybės gyvenimo paviršiuje jau dabar, nepaisant sausio šalčių, ledo ir sniego ratilais sklinda ir kasdienį minčių užimtumą garantuoja neužšąlančių skysčių klausimas. Brangsta benzinas, bet alkoholio vartojimo svarstybos yra dar garsesnės. Gal taip tiesiog sutapo – draudimų ir baudų didėjimo vaizdiniai, kalėjimų tvoros vairuotojams iškyla horizonte kaip ženklai, kad polinkis disciplinuoti, drausti, centralizuoti, nurodinėti greituoju būdu gali išsilieti per kraštus.

Tad iš tiesų būtų verta laukti pažadėtų priemonių kaip nors stabdyti lietuvių nusivylimą savu kraštu ir pasirinkimą prieštaringo emigracijos kelio. Vyriausybės darbo pradžioje visiems krutant visomis kryptimis iš karto negali išmesti iš galvos žodžių „viskas įmanoma“. Ir tikėtis nebūtinai blogo pavasario.

Egidijus Aleksandravičius yra istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų