Pikti ir šmaikštūs (Scanpix nuotr.)

Visi norime pakeisti pasaulį: kodėl pasaulyje kyla nepasitenkinimo bangos?

Visi norime pakeisti pasaulį: kodėl pasaulyje kyla nepasitenkinimo bangos?

Ekonomika, demografinė padėtis ir socialiniai tinklai tik iš dalies paaiškina, kodėl šiandien tiek daug šalių purto protestai

Sunku susekti visus pasaulyje vykstančius protesto judėjimus. Pastarosiomis savaitėmis visuose žemynuose gatves užliejo masinės antivyriausybinės demonstracijos, kartais taikios, kartais ne: Alžyre, Bolivijoje, Jungtinėje Karalystėje, Katalonijoje, Čilėje, Ekvadore, Prancūzijoje, Gvinėjoje, Haityje, Hondūre, Honkonge, Irake, Kazachijoje, Libane, Pakistane ir kitur.

Pirmą kartą po to, kai dviejų paskutinių XX a. dešimtmečių sandūroje per Azijos ir Rytų Europos šalis nusirito „liaudies galios“ judėjimų banga, įvairių pasaulio kraštų gyventojai vėl vienu metu tokiu mastu nusprendė išlieti pyktį. O prieš tai pasauliniai neramumai panašų mastą buvo pasiekę tik XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Ankstesnės protesto bangos nebuvo tokios nuoseklios ir susijusios, kaip kartais pateikiama. Baigiantis 7-ajam dešimtmečiui neramumai buvo labai įvairūs: nuo Kinijoje vykusių partijos vidaus kovų dėl galios ir JAV pilietinių teisių judėjimo iki protestų prieš Vietnamo karą ir sovietų dominavimą Rytų Europoje. O po 20 metų įvykusios „liaudies galios“ revoliucijos, kilusios tokiose nepanašiose šalyse kaip Birma ir Čekoslovakija, buvo tiek skirtingos, kiek panašios.

Šiandienos judėjimai stebina tuo, kad atrodo nesusiję ir spontaniški. Jų temos – ekonominis nepasitenkinimas, korupcija, įtarimai suklastotais rinkimais – kartais kartojasi, bet tai labiau sutapimas, o ne nuoseklumas. Vargu ar galima tikėtis įvairesnių protestą įžiebusių priežasčių: Libane – dėl sprendimo apmokestinti telefono skambučius per tokias paslaugas kaip „WhatsApp“, Honkonge – dėl siūlomų įstatymų, leidžiančių perduoti įtariamus kriminalinius nusikaltėlius Kinijai, Jungtinėje Karalystėje – dėl atkakliai „Brexito“ siekiančios valdžios.

Trokšdami atrasti šių iš pažiūros atsitiktinių įvykių dėsningumą, analitikai sugalvojo tris paaiškinimų kategorijas: ekonominių, demografinių ir sąmokslo.

Aiškinant iš ekonominės pusės akcentuojama, kaip, atrodytų, menkutis smūgis gyvenimo lygiui (pavyzdžiui, sprendimas 4 proc. pabranginti metro bilietus Čilėje) tapo paskutiniu lašu žmonėms, kurie augant nelygybei sunkiai suduria galą su galu. Kairiesiems tai – tik naujausias priepuolis, ištikęs prastai veikiantį ir pasmerktą kapitalizmą. Socialistiniame australų žurnale rašoma: „Daugiau kaip keturis dešimtmečius šalis vieną po kitos niokojo neoliberalioji politika, kurios tikslas masę dirbančių ir skurstančių žmonių priversti mokėti už tai, kas yra auganti sistemos krizė.“ Net laisvųjų rinkų gerbėjai didėjančią nelygybę įvardija sutartinio pykčio priežastimi, o Čilė, kurioje tarp geriau gyvenančių šalių nelygybė yra viena didžiausių pasaulyje, dažnai minima kaip pavyzdys.

Aiškinant iš demografinės pusės teigiama, kad jaunimas yra labiausiai linkęs protestuoti, o pasaulis kol kas gana jaunas: amžiaus mediana – 30 metų, trečdalis žmonių – jaunesni kaip 20 metų. Istorikui Niallui Fergusonui padėtis primena XX a. 7-ąjį dešimtmetį. Ir anuomet buvo „per daug išsilavinusio jaunimo“, išpopuliarėjus aukštajam mokslui, todėl absolventų buvo daugiau nei siūlomų darbo vietų.

Kalbant apie sąmokslus, vyriausybės mėgsta duoti suprasti, kad aistras kursto piktavalės išorinės jėgos. Kinijos užsienio reikalų ministerija užsiminė, kad protestai Honkonge „kažkokiu būdu yra JAV darbas“, o Lotynų Amerikoje šnibždama, jog socialistiniai Kubos ir Venesuelos režimai pakurstė neramumus kitur, norėdami nukreipti dėmesį nuo savo bėdų.

Dalį protestų išties įžiebė ekonominiai ir demografiniai veiksniai, net išorinis įsikišimas. Bet nė viena šių teorijų nepaaiškina visko. Pasaulio ekonomikai tikrai negresia tokie sunkumai kaip prieš dešimt metų, o žmonės tada nėjo taip masiškai į gatves. Grįžtant prie Čilės kaip pavyzdžio, pasak ekonomisto Tylerio Coweno iš George’o Masono universiteto, pajamų nelygybė ten, tiesą sakant, mažėja. Gausios jaunimo gretos taip pat visko nepaaiškina: tarp protestuojančių (pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ir Honkonge) daug žilstančių žmonių. Kalbant apie užsienio kišimąsi, nerasi tokio, kuris rimtai aiškintų, kad visiems neramumams diriguoja vienas organizatorius.

Yra dar trys veiksniai, kurie nušviečia dalį likusių neaiškių vietų. Pavyzdžiui, retai minima, kad, nors protestai kelia įvairių pavojų, jie gali būti įdomesni už pilką kasdienį gyvenimą, o kai visi į juos eina, solidarumas tampa madingas. Antra, išplitus išmaniesiems telefonams lengviau suorganizuoti ir palaikyti protestus. Naudodami šifruotų pranešimų programas protestuotojai gali eiti vienu žingsniu pirmiau valdžios. Vos internete pasirodė specialiai sukurtas „himnas“, Honkongo prekybos centrus, iš pažiūros neplanuotai, užplūdo minios jį giedančių protestuotojų ir paralyžiavo darbą.

Trečias veiksnys yra akivaizdi priežastis išeiti į gatves – nieko neduodantys tradiciniai politiniai kanalai. XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje protestuotojai paprastai stojo prieš autokratines vyriausybes, geriausiu atveju rengdavusias butaforinius rinkimus. Negaudamas teisės laisvai balsuoti, tik gatvėje galėjai pademonstruoti „liaudies galią“. Panašūs ir kai kurie šiųmečiai protestai, pavyzdžiui, prieš Abdelazizą Boutefliką Alžyre ir Omarą al Bashirą Sudane. Bet protestuojama ir iš pažiūros gerai funkcionuojančiose demokratinėse šalyse.

Dėl keleto priežasčių žmonėms dabar gali atrodyti, kad jų balsai nieko nereiškia. Viena jų – augantis dėmesys klimato kaitai. Pilietinio nepaklusnumo kampanijas organizuojantis judėjimas „Extinction Rebellion“ audrina visuomenę nuo Jungtinės Karalystės iki Australijos. Dėl taršos anglies junginiais reikia tarptautinių sprendimų – viena vyriausybė nieko negali, ką ir kalbėti apie vieną balsą.

Socialiniai tinklai ne tik palengvina protestus, bet ir gali kurstyti politinį pasipiktinimą. Juos naudojant neretai susiformuoja informaciniai šuliniai, todėl stiprėja jausmas, kad galingieji „niekada nesiklauso“. Galbūt susiję ir tai, kad žmonėms vis mažiau priimtinas vakarietiškos demokratijos pagrindą sudarantis kompromisas, kai pralaimėjusieji, kurie pagal balsų skaičių gali sudaryti daugumą, sutinka iki kitų rinkimų būti valdomi laimėtojų. Milijonai į gatves išėjusių žmonių nenori būti kantrūs, kaip to reikalauja toks kompromisas.

Artimiausiu metu nė viena šių tendencijų neturėtų apsiversti. Taigi jei demonstrantai nepasiduos nusivylę, ši protestų banga gali būti ne tiek pasaulinės revoliucijos, kiek naujos nusistovėjusios tvarkos pranašas.

Tuoj verksite… (Scanpix nuotr.)

Skaudžios ašaros

Šiandien įsišėlusius protestus įprasta tramdyti ašarinėmis dujomis, kurios per karo veiksmus yra draudžiamos. Honkonge nesiliaujant protestams, ritualai susijungia į vienį. Antai vieną dažną ritualą galima pavadinti „transparanto išskleidimu“. Kaukėtai policijai stojus prieš protestuotojų sieną, iš jos gretų išeina du pareigūnai, nešini plakatu su užrašu kinų ir anglų kalbomis „Dėmesio! Ašariniai dūmai“. Tada policija pradeda šaudyti ir pasklinda tvilkantys, dusinantys debesys. Minia išsiskirsto, vejama pareigūnų, lieka tik vienas kitas kaukę užsidėjęs žmogus.

Šį tą panašaus patyrė ne vienas demonstrantas. Beje, Honkonge tokios dujos naudojamos gana saikingai. Per pirmus penkis protestų mėnesius policija iššovė beveik 6 tūkst. ašarinių dujų užtaisų, t. y. gerokai mažiau, nei pernai gruodį prieš „geltonąsias liemenes“ Paryžiuje panaudota per vieną dieną.

Ašarinėmis dujomis vadinamos kelios cheminės medžiagos, iš kurių populiariausios yra CS (o-chlorobensilideno malononitrilas), OC (pipirinis aerozolis) ir CN (1-chloroacetofenonas). Realiai tai ne dujos, o milteliai. Sukurti nauji variantai, kurie lėtai išsisklaido.

Šalininkai teigia, kad taip gelbstimos gyvybės. Kai pavargę, nervingi, išsigandę policininkai turi ir ašarinių dujų, nuo jų rankos žus mažiau žmonių, nei tada, kai pareigūnai naudoja tik mirtinus ginklus. Honkonge protestai eskaluojasi ne vieną mėnesį, o tik lapkričio 8 d. dėl jų žuvo žmogus – bėgdamas nuo ašarinių dujų stovėjimo aikštelėje nuo atbrailos nukrito studentas Alexas Chow. Irake nuo spalio žuvo daugiau kaip 300 žmonių, labiausiai dėl valdžios polinkio naudoti tikrus šaudmenis.

Vis dėlto ašarinės dujos vertinamos prieštaringai. Knygą apie jų istoriją parašiusi Anna Feigenbaum iš Bornmuto universiteto teigia, kad dėl šių dujų „nukenčia demokratija“. Pasak autorės, jas naudojant taikoma „žemesnė priimtino smurto riba, todėl nevyksta kritinis įsigilinimas į problemą“.

Keista, bet šie dažnai prieš civilius naudojami chemikalai kariniams tikslams yra draudžiami. Mūšyje ašarinės dujos pirmą kartą panaudotos Pirmajame pasauliniame kare. Po to jos buvo uždraustos pagal 1925 m. Ženevos protokolą. Kariuomenės kartais draudimą ignoruodavo: amerikiečiai Vietname naudojo CS dujas. Tačiau į 1993 m. konvenciją dėl cheminių ginklų taip pat įtrauktas draudimas naudoti jas kariniams tikslams.

Po Pirmojo pasaulinio karo JAV ir Britų imperijoje ašarinės dujos išpopuliarėjo kaip „priemonė riaušėms kontroliuoti“. Honkongo policija vadovaujasi britų kolonijinės valdžios parengtomis procedūromis. Karo ministerija reikalavo „aiškiai informuoti, kad bus panaudotos ašarinės dujos, ir perspėti [priešininkus] priimtina forma“. Buvo patariama vartoti miglotą terminą „dūmai“.

Kaip rašė 1938–1941 m., kai Indiją valdė britai, Pandžabui vadovavęs gubernatorius Henry Duffieldas Craikas: „Dujos kaip terminas kelia daugiau nerimo, nes skamba panašiai į nuodingąsias dujas, paskutiniame kare naudotas vokiečių.“

Trumpalaikis ašarinių dujų poveikis nemalonus, bet greitai išnyksta, o apie ilgalaikį poveikį mažai žinoma (klinikiniai tyrimai neįmanomi). Bet pavojingesnės ne pačios dujos, o netinkamas jų naudojimas. Pasak ginklus tyrinėjančio Briano Castnerio iš žmogaus teisių priežiūrą vykdančios „Amnesty International“, turi būti paisoma tam tikrų sąlygų: privalo būti galimybė miniai išsiskirstyti, teritorija turi būti gerai vėdinama, dujos iššaunamos į žemę priešais protestuotojus, o ne į orą ar žmonėms į galvas, ypač kai talpyklos didelės ir gali nužudyti kaip Irake.

Net kai laikomasi šių gairių (o dažnai nesilaikoma), ašarinės dujos nesirenka taikinio. Skaičiuojama, kad Honkonge 88 proc. gyventojų pastarosiomis savaitėmis buvo dujų poveikio zonoje. Ne vienas iš jų gali sirgti astma, plaučių ar kitomis ligomis, todėl nuo ašarinių dujų nukenčia labiau nei kiti. Naudoti ašarines dujas mažų mažiausia yra pavojingiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų