(Scanpix nuotr.)

Vis daugiau pasaulio gyventojų valgo mėsą ir tai duoda netikėtos naudos

Vis daugiau pasaulio gyventojų valgo mėsą ir tai duoda netikėtos naudos

Padidėjęs mėsos ir kitų gyvūninių produktų vartojimas yra bloga žinia aplinkai, bet gera – daugybei žmonių.

Prieš 28 metus, kai Zhou Xueyu su vyru persikėlė iš pajūrio provincijos Šandongo į Pekiną ir pradėjo prekiauti šviežia kiauliena, viskas buvo kitaip. Jų pasirinktas Sinfadžio ūkininkų turgus sostinės pakraštyje anuomet nebuvo didelis. Tik artėjant šventėms, kai masiškai plaukia žmonės, porai kartais pavykdavo parduoti ir daugiau nei 100 kg mėsos per dieną. Kinija dar tik žengė į ekonominio klestėjimo erą, tad kiauliena daugumai žmonių tebebuvo prabanga.

Dabar Zhou Xueyu per dieną parduoda apie dvi tonas mėsos. Profesionaliai mosuodama sunkia kapokle moteris tarp smūgių pasakoja, kaip augo jos verslas. Anksčiau ji dirbo su keliais tiekėjais iš aplinkinių provincijų. Dabar mėsa puikiu Kinijos magistralių tinklu atkeliauja iš tokių tolybių kaip Heilongdziangas šiaurės rytuose ir Sičuanas pietvakariuose. Pasikeitė ir Sinfadžio turgus. Jis šimtąkart didesnis nei 1988 m., kai prekyvietė buvo atidaryta, ir šiandien yra pačiame Pekine, išplitusiame aplinkui.

1961 m. kinas vidutiniškai suvalgydavo keturis kilogramus mėsos per metus, o 2013 m. – jau 62. Kinijoje suvalgoma pusė pasaulio kiaulienos. Įvedus laisvesnę žemės ūkio politiką ūkiai galėjo užauginti daugiau nei 1961 m., kai Kinijoje buvo vykdomas siaubingas kolektyvizacijos eksperimentas – „Didžiojo šuolio“ programa. Bet pagrindinė priežastis, kodėl kinai valgo daugiau mėsos, elementari – jie prasigyveno.

Turtingų šalių gyventojai sausį skelbia veganiško gyvenimo būdo mėnesiu ir pusryčių košę gardina avižų pienu, bet pasaulinė tendencija krypsta kita linkme. Per dešimt metų iki 2017-ųjų mėsos suvartojimas pasaulyje vidutiniškai augo po 1,9 proc. per metus, o šviežių pieno produktų – 2,1 proc., abiem atvejais maždaug dvigubai greičiau nei gyventojų skaičius. Pašarams tenka beveik keturi penktadaliai žemės ūkio paskirties žemės, įskaičiuojant ne tik ganyklas, bet ir pašarinėms kultūroms skirtus dirbamosios žemės plotus. Žmonės maistui augina tiek gyvūnų, kad Žemės žinduolių biomasė nuo akmens amžiaus galbūt išaugo keturis kartus (žr. grafiką).

Jei nebus proveržio laboratorijoje auginant mėsą, tendencija turėtų išlikti. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (MŽŪO) skaičiuoja, kad, jei niekas nesikeis, pasaulinis atrajotojų (t. y. galvijų, buivolų, avių ir ožkų) skaičius 2015–2050 m. išaugs nuo 4,1 mlrd. iki 5,8 mlrd. Vištų turėtų daugėti dar sparčiau. Šie paukščiai jau yra labiausiai paplitę sparnuočiai pasaulyje – jų skaičius siekia apie 23 mlrd., o žvirblių tėra 500 mln.

Keičiasi mėsos valgymo geografija. Ateityje pasaulinį gyvūninių produktų vartojimą kels nebe tos šalys, kurios tai darė keletą pastarųjų dešimtmečių. Taip pat keičiasi mėgstamos mėsos rūšys. Kai kur pereinama nuo kiaulienos ar avienos prie jautienos, kitur jautiena užleidžia vietą vištienai. Perėjimo nuo vienos rūšies mėsos prie kitos ir šalių kaitos svarba ne mažesnė nei bendri augimo dėsningumai. Be to, tokios tendencijos džiugina. Planetos mastu didėjantis mėsos ir pieno produktų suvartojimas – milžiniška aplinkosaugos problema. Bet vietos mastu tai gali būti tikras gėris.

Pastaraisiais dešimtmečiais joks kitas gyvūnas nesipenėjo sparčiau už kinišką kiaulę. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžios metinis ten užauginamos kiaulienos kiekis išaugo daugiau kaip 30 kartų ir pasiekė 55 mln. tonų. Kiaulių legionams šerti Kinija kasmet importuoja 100 mln. tonų sojų pupelių, ir tai sudaro du trečdalius prekybos sojomis. Kinams pradėjus valgyti daugiau kiaulienos ir pieno produktų, jų racionas priartėjo prie vakarietiško, kuriame gausu baltymų ir riebalų. Iš esmės būtent pakitus mitybai pasikeitė kinų stotas. 2010 m. vidutinis miesto dvylikametis buvo devyniais centimetrais aukštesnis nei 1985 m., o dvylikametė – septyniais. Padidėjo ir svoris, ypač berniukų.

Auga ir Kinijos kiaulienos tiekėjai. Jau dabar tris penktadalius kiaulių tiekia ūkiai, kurie jų užaugina daugiau kaip 500 per metus, o didžiausios kinų kiaulių augintojos „WH Group Ltd“ viceprezidento Wan Hongjiano manymu, stambių ūkių dalis plėsis. Viena priežasčių – ligos. Kinijoje išplito viruso sukeliamas afrikinis kiaulių maras (žmonėms nepavojingas, bet kiaulėms mirtinas), tad teko paskersti apie milijoną paršų. Tai sunkiai įveikiamas virusas, o norint jį išnaikinti, ūkiams būtina palaikyti nepriekaištingą higieną. Šiuo atveju stambesni augintojai turėtų tvarkytis geriau.

Sotus gyvenimas

Vis dėlto Kinijos kiaulių augintojai bando atsiriekti daugiau rinkos, kuri, regis, beveik nebeauga. Daugiausia turtingas šalis vienijanti EBPO skaičiuoja, kad nuo 2014 m. kiaulienos suvartojimas Kinijoje iš esmės nekinta, ir prognozuoja, jog ateinantį dešimtmetį augs bus kiek žemiau nei 1 proc. per metus. Jei tiek daug kiaulienos valganti šalis išties artėja prie paklausos piko, gyvūnų populiacijos pasaulyje gali išties keistis. Pasauliniu mastu kiaulės dominuos mažiau.

MŽŪO duomenimis, 2015 m. kinas vidutiniškai 22 proc. suvartojamų kalorijų gavo iš gyvūninių produktų – rodiklis artimas turtingų šalių vidurkiui (24 proc.). „Skirtingai nei prieš keletą dešimtmečių, nebėra didžiulių gyventojų grupių, kurios dar nevalgo mėsos“, – sakė Joelis Haggardas iš JAV mėsos eksporto federacijos. Paklausą žemyn pradeda tempti ir demografiniai rodikliai. Po maždaug dešimties metų Kinijoje pradės mažėti gyventojų. Šalis jau sensta, todėl smunka maisto vartojimas, nes seni žmonės valgo mažiau nei jaunimas. JT demografai prognozuoja, kad 2015–2050 m. 20–29 metų kinų sumažės nuo 231 mln. iki 139 mln.

Be to, kiauliena turi rimtų konkurentų. „Visoje Kinijoje gausu žmonių, kurie valgo „McDonald’s“ jautieną ir KFC vištieną“, – teigė Wan Hongjianas. Kita mada, t. y. vadinamieji karšto puodo restoranai, kur klientai verdasi mėsą sultinio puoduose tiesiai ant stalo, didina jautienos ir avienos vartojimą. Anot JAV žemės ūkio departamento, pernai Kinija pralenkė Braziliją ir įsitaisė antroje vietoje po JAV tarp didžiausių jautienos rinkų pasaulyje. Australija eksportuoja į Kiniją tiek jautienos, kad karingasis valstybinis kinų laikraštis „Global Times“ pasiūlė apriboti prekybą ir taip nubausti Australiją už įvairias provokacijas.

Daugiausia gyventojų turinčios pasaulio šalies perėjimas nuo kiaulienos prie jautienos – bloga žinia aplinkai. Kiaulėms nereikia ganyklų, o pašaras jų kūnuose efektyviai virsta mėsa, todėl kiauliena – viena ekologiškiausių mėsos rūšių. Galvijams iki tokio efektyvumo toli, nors juos galima auginti ir kitaip. Be to, karvės atrajoja, tad atsirūgsta metanu, o šis smarkiai didina šiltnamio efektą. 2014 m. išnagrinėjus JAV ūkių duomenis nustatyta, kad kalorijų atžvilgiu jautienai užauginti reikia triskart daugiau pašaro nei kiaulienai, o šiltnamio dujų išmetama beveik penkiskart daugiau. Kiti suskaičiavo, kad tokiai mėsai auginti reikia du su puse karto daugiau vandens.

Kinams linkstant į jautieną, laimė, amerikiečiai nuo jos pamažu nusigręžia. Jos suvartojimas vienam asmeniui piką pasiekė dar 1976 m., o apie 1990-uosius jautieną iš mėgstamiausios amerikiečių mėsos pozicijų išstūmė vištiena. Kanzaso valstijos universiteto mokslininkai atrado sąsajų su augančiu moterų įsitraukimu į darbo rinką. Nustatyta, kad 1982–2007 m. 1 proc. padidėjęs moterų užimtumas koreliuoja su 0,6 proc. sumažėjusia jautienos paklausa ir panašiai augusia vištienos paklausa. Galbūt dirbančios moterys mano, jog jautienos patiekalus sunkiau paruošti. Pastaruoju metu jautienos vėl valgoma daugėliau – veikiausiai todėl, kad amerikiečiai jaučiasi turtingesni. Bet vištiena vis dar karaliauja.

Turbūt keletą artimiausių metų tik tiek permainų turtingose šalyse ir teverta tikėtis. Nors karštai prognozuojamas „antrasis mitybos persilaužimas“, pereinant nuo mėsos prie gausesnio grūdinių kultūrų ir daržovių vartojimo, kol kas vakariečių mityboje keičiasi tik smulkmenos. Kai kur sumažėjo jautienos populiarumas, bet daugiau suvalgoma vištienos, išgeriama mažiau pieno, bet suvalgoma daugiau sūrio. ES numato, kad 2018–2030 m. mėsos valgymas smuks nesmarkiai – nuo 69,3 iki 68,7 kg. Bendrai europiečiai ir amerikiečiai atrodo negeidaujantys nei daugiau, nei mažiau gyvūninių baltymų.

Jei Vakarai jau prisisotino, o Kinija eina į tą pusę, iš kur prieaugis? Vienas atsakymų – Indija. Nors indai iki šiol suvalgo stebėtinai mažai mėsos (tik 4 kg per metus), jie ėmė gerti daugiau pieno, valgo daugiau sūrio ir patiekalams gaminti naudoja daugiau ghi (valyto lydyto) sviesto. XX a. 8-ajame dešimtmetyje aukšti Indijos asmenys pradėjo vadinamąją baltąją revoliuciją, analogišką žaliajai. Pienininkystę pasirinkę žemdirbiai buvo buriami į kooperatyvus ir skatinami nešti pieną į surinkimo centrus su šaldomomis cisternomis. Pieno gamyba išaugo nuo 20 mln. tonų 1970 m. iki 174 mln. 2018-aisiais, ir Indija tapo didžiausia pieno gamintoja pasaulyje. EBPO numato, kad 2027 m. ši šalis pagamins 244 mln. tonų pieno.

Hindų nacionalistų valdomai šaliai pieno produktai yra tiek nacionalinio pasididžiavimo šaltinis, tiek problema. Hinduistai karves laiko šventomis. Įstatymais, bauginimais ir „karvių apsaugos“ grupėmis fanatikai bandė neleisti nė vienam indui valgyti jautienos ar net eksportuoti. Pieno beveik nebeduodančias pasenusias karves ūkininkai turėtų siųsti į gyvulių prieglaudas. Regis, Indijos ūkininkai atsisako šventų karvių ir jas iškeičia į azijinius buivolus. Kai nebeduoda pieno, šie paskerdžiami, o gana šykšti jų mėsa suvalgoma arba eksportuojama. Didžioji dalis į Vietnamą, o iš ten – į Kiniją (dažnai nelegaliai, nes bijoma snukio ir nagų ligos).

Vis dėlto nei Indijos pieno kooperatyvas, nei stambus Kinijos kiaulių ūkis nėra maisto ateities simboliai. Verčiau žvilgsnį nukreipti į nedidelę purviną vištidę į rytus nuo Senegalo sostinės Dakaro. Tai paprasta betoninė pašiūrė, kurioje grūdasi apie 2 tūkst. paukščių; sienose – didelės angos, uždengtos vieliniu tinklu. Pastatą košia vėjai, bet nosį vis tiek dirgina vištų išmatų skleidžiamas amoniako kvapas. Už kelių žingsnių lauke žemė permirkusi krauju. Vištas kiša į tam tikrą konstrukciją iš plieninių kūgių, kad būtų apsaugoti sparnai, ir perrėžia kaklą peiliu.

Atrodo primityvu, bet, palyginti su tradiciniais Vakarų Afrikos ūkininkavimo metodais, tai – rimta pažanga. Pašiūrėje auginamos vištos nepanašios į rudai raibus paukščius, lesinėjančius dažname kaime. Čia auginami komerciniai broileriai, balti ėdrūs padarai, vos per 35 dienas užaugantys iki dviejų kilogramų ir paskiepyti nuo dviejų paplitusių vištų žudikių – Niukaslio ligos ir infekcinio bursito. Tenykštes vištas reguliariai apžiūri veterinaras Mamadou Dioufas (jis pabara ūkininkus, kad vištos pjaunamos per arti pašiūrės). Kaip pats pasakojo, jam pradėjus dirbti tame rajone (2013 m.) dažnas ūkininkas jo neįsileisdavo.

Oficialios statistikos duomenimis, 2000 m. Senegale buvo 24 mln. vištų, o šiandien – 60 mln. Iš kaimo į miestą persikėlę žmonės turi mažiau laiko gaminti tradicinius troškinius (labai skanius), kuriems reikia žuvų, avienos ar jautienos, taip pat daržovių ir prieskonių. Jie valgo kavinėse arba perka greitai pagaminamą maistą. Pakeliui į Dakarą reklaminiai skydai siūlo „le poulet prêt à cuire“ plastikinėje pakuotėje. Broilerių ūkiai tokie našūs, kad prekybos centre pirkti vištieną ne tik patogu, bet ir pigu.

Ekonominiai vegetarai

Daugelis Užsachario gyventojų iki šiol beveik nevalgo mėsos, pieno produktų ir žuvų. MŽŪO skaičiavimais, žmonės tik 7 proc. maistinės energijos gauna iš gyvūninių produktų, t. y. tik trečdalį to, kiek Kinijoje. Tai retai lemia religiniai ar kultūriniai draudimai. Jei gyvūninis maistas būtų pigesnis arba žmonės turėtų daugiau pinigų, tokį maistą jie valgytų dažniau. Pasak Richardo Waite’o iš Pasaulio išteklių instituto (amerikiečių idėjų kalvės), išsikraustę į turtingas šalis ir atidarę restoranus afrikiečiai linkę į meniu surašyti labai daug mėsos patiekalų.

Bet kukliai valgantis žemynas pradeda veikti pasaulinę maisto sistemą. JT manymu, šiandien 1,1 mlrd. siekiantis Užsachario Afrikos gyventojų skaičius įpusėjus 5-ajam šio amžiaus dešimtmečiui pasieks 2 mlrd. Tokiu atveju mėsos ir pieno produktų būtų suvalgoma gerokai daugiau net nepasikeitus žmonių mitybai. O ji tikrai keisis. Kenijoje gyventojų skaičius nuo 2000 m. išaugo 58 proc., o jautienos produkcijos kiekis – daugiau kaip dvigubai.

Jau dabar Afrika kasmet importuoja daugiau mėsos nei Kinija, o EBPO prognozuotojai numato, kad importas toliau augs po daugiau kaip 3 proc. per metus. Bet didžiąją daugumą mėsos žemynas veikiausiai užsiaugins pats. MŽŪO prognozuoja, jog 2050 m. beveik du iš penkių atrajotojų pasaulyje bus auginami Afrikoje. Numatoma, kad vištų skaičius Afrikoje šoktels keturgubai ir pasieks 7 mlrd.

Tai atsilieps aplinkai. Nors Afrikos broilerių ir narvuose auginamų vištų našumas panašus į kitų pasaulio kraštų, tenykščiai galvijai – prasčiausi pasaulyje. Jie ne tik prastai šeriami ir retai lankomi veterinarų, bet ir daug kur laikomi turto dalimi, o ne maisto šaltiniu. Afrikoje auginama 23 proc. pasaulio galvijų, bet pagaminama tik 10 proc. pasaulio jautienos ir tik 5 proc. pieno.

Lorenzo Bellù iš MŽŪO pabrėžia, kad Rytų Afrikoje gyvulių augintojai reguliariai braunasi į nacionalinius parkus ir privačius sklypus. Jam sunku įsivaizduoti, kad žemyno mėsos poreikius pavyks patenkinti vien pradėjus efektyviau ūkininkauti. Beveik neabejotinai bus iškirsta daug miško. Bus ir pasaulinių padarinių. Kol kas Užsachario Afrikos gyventojams tenka labai nedaug išmetamų anglies junginių, nes ten naudojama labai mažai energijos – atmetus PAR, visame žemyne pagaminama maždaug tiek elektros kiek Prancūzijoje. Didžiulės galvijų, ožkų ir avių bandos padidins bendrą afrikiečių indėlį į pasaulinę klimato kaitą, nors nepasieks Vakarų ar Kinijos lygio.

Ne itin našūs Afrikos naguočiai (Pixabay nuotr.)

Tačiau žmonės veikiausiai bus sveikesni. Afrikoje daug per lėtai augančių vaikų (pastebimai mažų pagal amžių). Iš dalies dėl tokių medžiagų kaip vitaminas A trūkumo. Stebėtinai stinga ir geležies. Senegale 2017 m. atlikus sveikatos tyrimą nustatyta, kad 42 proc. mažų vaikų ir 14 proc. moterų serga vidutine arba rimta mažakraujyste. Dėl prastos mitybos lėčiau vystosi ne tik kūnai, bet ir smegenys.

Gyvūniniai produktai – puikus būtinų vitaminų ir mineralų šaltinis. Tyrimai keliose besivystančiose šalyse parodė, kad gavę pieno mokiniai užauga aukštesni. Neseniai atlikus tyrimą Kenijos vakarų kaimuose nustatyta, jog reguliariai kiaušinius valgę vaikai augo 5 proc. greičiau už nevalgiusius; karvės pieno poveikis buvo mažesnis. Bet mėsa gali būti ir pavojinga. Nors labiau patys gyvūnai. Afrikoje vištos dažnai laisvai šmirinėja po namus. Jų kiaušiniai ir mėsa lyg ir naudingi žmonių sveikatai, tačiau jų išmatos – anaiptol. Ganoje nustatyta, kad vištas auginančiose šeimose vaikai dažniau serga mažakraujyste gal dėl to, kad apsikrečia.

Kintanti afrikiečių mityba atveria galimybių vietos verslui. Augant miestams, o jų gyventojams reikalaujant daugiau gyvūninių baltymų, plečiasi ir sudėtingėja nacionalinės tiekimo grandinės. Daugėja gyvulių augintojų, peryklų, veterinarų, transporto įmonių. Žmonės nebešeria gyvūnų virtuvės atliekomis, pradeda naudoti komercinį pašarą. Nigerijoje pašarinių kukurūzų kiekis 2003–2015 m. išaugo nuo 300 tūkst. tonų iki 1,8 mln. tonų.

Iliustraciją galima išvysti Dakaro pakraštyje. Pašarų kombinato „NMA Sanders“ pastatas, tiesą sakant, toks didelis, kad sunku jo nepastebėti. Kaip nurodo kombinato kokybės vadovas Cheikhas Alioune Konaté, pernai čia pagaminta apie 140 tūkst. tonų pašarų vištoms, palyginti su 122 tūkst. prieš metus. Ant sandėlio grindų krūvomis sukrautos žaliavos: kukurūzai iš Maroko, Egipto ir Brazilijos, sojų briketai iš Malio, žuvų miltai iš vietos tiekėjų. Kombinatas sukūrė ne vieną darbo vietą: darbininkams, kurie pilsto granuliuotą pašarą į maišus, technologams, kurie prižiūri kompiuterinę sistemą, ir tokiems vadovams kaip Ch. A. Konaté. Pirmyn atgal kursuoja sunkvežimiai.

Dažnai sakoma, kad Užsachario Afrika neturi pramoninės bazės, ir tai tiesa. Anot Tarptautinės motorinių transporto priemonių gamintojų organizacijos, Afrikoje pagaminamas vos vienas automobilis iš 85. Tačiau ieškodami tik aukštųjų technologijų į eksportą orientuoti sektoriai rizikuoja likti nepastebėję vis aukštesnio lygio žemyno maisto gamintojų, reaguojančių į miestuose augančią paklausą. Būtų idealu, jei Afrika išmoktų pripildyti krovininius konteinerius drabužių ir prietaisų. O kol kas yra darbo ten, kur reikia pripildyti skrandžius mėsos.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų