Kamilė Gudmonaitė

Virsmo istorija

Virsmo istorija

Jaunosios kartos lietuvių teatro režisieriai nedvejodami imasi klasikinių veikalų, teigdami, kad juose atranda taiklią dabarties diagnozę. Kas Kamilę Gudmonaitę atvedė prie vienos paskutinių Williamo Shakespeare’o dramų „Timonas Atėnietis“, klausė žurnalistė Ieva Rekštytė.

– Kodėl savo naujausiam spektakliui pasirinkote W. Shakespeare’o pjesę?

– W. Shakespeare’ui pavyko sukurti neįtikėtiną dalyką. Dramaturgas rašė ne tik elitui ar tik masėms – jis kūrė absoliučiai visiems, intelektualų metafizinį teatrą jungė su komišku žemiškuoju. W. Shakespeare’as suprato, kad viena negali be kito: šiurkštumas gimdo metafiziką, o ši – šiurkštumą. Toks dualumas mane traukia. Skaitydama jo pjeses jaučiuosi, tarsi atlikdama kokį nors ritualą, ir vien jau tai daug pasako apie jo kūrinių galią. Šiuolaikinė dramaturgija dažnai būna vienaplanė: arba tik sociali, arba vien narpliojanti būtį. Nesu prieš ją nusistačiusi, bet būtent klasikoje randu tą gylį, kurį šiandien sunkiai kas ir bepasiekia. Kaip galima pirmaisiais XVII a. metais parašyti tokią pjesę, kaip „Timonas Atėnietis“, kuri skamba, lyg būtų apie dabarties problemas ir šiuolaikinę žmoniją? Mane šis klausimas net gąsdina.

 

– Kaip Timonas būtų vertinamas šiuolaikinėje visuomenėje?

– Pjesės pradžioje Timonas – sėkmės sulaukęs Atėnų valdovas, perspektyvus jaunuolis, turintis daugybę pinigų ir pažinčių. Gyvenimas jam – nesibaigianti bendrumo manifestacija. Jis labai myli žmogų ir juo tiki. Šiandien tai galėtų būti jaunas politikas idealistas, manantis, kad viskas įmanoma. Tačiau Timonas smarkiai įsiskolinęs ir, žinoma, jam reikia pinigus grąžinti. Čia jau išnyra kapitalizmo ir kreditų tema. Galiausiai jį išduoda draugai ir bendruomenė, tad jis nusivilia viskuo, kuo labiausiai tikėjo. Timonas nusprendžia atsisakyti sociumo ir išeina gyventi į mišką. Šioje pjesės vietoje keliamas klausimas, ar tik vienatvėje gali suvokti gyvenimo būtį, ar tai visgi įmanoma ir visuomenėje. W. Shakespeare’as teigia, kad ne. Tokių žmonių kaip Timonas, gyvenančių tarsi miraže ir nenorinčių pripažinti realybės, šiandien yra gausu. Jame atpažįstu daug savo aplinkos žmonių ir net pačią save.

 

– Spektaklį praėjusių metų pabaigoje rodėte Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Kokia tai buvo patirtis?

– Pjesė kalba apie vidinį žmogaus išlaisvėjimą nuo daugybės priklausomybių. Būtent ši tema kalėjime suskambo itin stipriai ir, mano manymu, žiūrovams tapo paskata nelaisvėje ieškoti laisvės. Pats W. Shakespeare’as yra sakęs, kad visas gyvenimas yra kalėjimas. Manau, jog tai apskritai mūsų dabarties problema, būtų galima kalbėti apie išsilaisvinimą nuo kitų žmonių nuomonių, dėmesio, technologijų… Sąrašas begalinis.

 

– Kodėl pagrindiniam vaidmeniui pasirinkote savo vyrą – aktorių Mantą Zemlecką?

– Mantas labai gerai supranta filosofinį pjesės krūvį ir civilizacijos netikrumo iliuziją. Man svarbu, jog aktorius ne tik atliktų, suvaidintų, bet iš esmės taip ir mąstytų. Manau, kad kažkurioje savo asmenybės dalyje Mantas ir yra Timonas, kuris išgyvena panašų virsmą. Iš esmės ši pjesė – žmogaus virsmo istorija. Galbūt ir mes abu kada nors ryšimės panašiai atsiskirti kaip Timonas, o kol kas būties ir civilizacijos prasmės dilemas narpliojame šiame spektaklyje.

 

– Sakėte, kad kiekvienas jūsų spektaklis – tai nauja pradžia ir pamoka. Apie ką buvo ši?

– „Timonas“ man yra naujo laiko teatre paieška. Anksčiau atrodė, kad jei tik akimirką paleisi žiūrovo dėmesį, viskas iškart išslys iš rankų. Dabar pereinu į kitą suvokimo lygį, kad nereikia žiūrovo laikyti – kaip tik būtina paleisti jį mąstyti. Šiame skubančiame pasaulyje tyla, pauzė tampa vis prasmingesnės. Pirmoje spektaklio dalyje, kai Timonas dar gyvena mieste apsuptas savo gerbėjų, tempas beprotiškai greitas ir tikslus, tačiau jam pasitraukus į mišką viskas pasikeičia, ritmas drastiškai sulėtėja. Bet nebebijau, kad tai žiūrovui bus nuobodu.

 

„Timonas“, rež. K. Gudmonaitė, gegužės 19, 20, 26 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (Gedimino pr. 4, Vilnius) Mažoji salė.

Daugiau leidinio naujienų