Scanpix nuotr.

Viltys ir lūkesčiai

Viltys ir lūkesčiai

Visi mano turintys euro zonos planą, kol negauna į nosį

Atėjus sunkesniems laikams paprastai kalbama be užuolankų. Bet kai europiečiai pralinksmėja, jie prabyla metaforomis. Pagal tą matą euro zonos reikalai atrodo tiesiog puikiai. Girdėjome, kad vėjui vėl pučiant į Europos bures atėjo metas lipti pro atsivėrusį galimybių langą ir, kol saulėta, sutaisyti stogą. Jei ne, pradėjus rinktis ekonominės audros debesims ar Kinijai ėmus čiaudėti, euras liks neapsaugotas.

2011–2012 m. euro zoną nuo griūties apsaugojo trys dalykai: 500 mlrd. eurų gelbėjimo fondas, bankų sąjungos užuomazgos ir Mario Draghi pažadas (taip ir nepatikrintas) imtis „bet kokių priemonių“, t. y. pažadas, jog prireikus Europos centrinis bankas (ECB) masiškai pirks obligacijas, kad apsaugotų valiutą. Visi trys variantai turėjo būti paskutinė priemonė, šalių obligacijų rinkas vieną po kitos laižant krizės liepsnoms. Buvo žengiama per raudonas linijas, pjaunamos šventos karvės, neatpažįstamai pritempiamos taisyklės.

Tai buvo desperatiškos priemonės, būtinos taikyti tuo metu. Bet gerais laikais imtis reformų būna nelengva. Anot vieno ES pareigūno, sušvitus saulei norisi į paplūdimį. Euro zonoje prasidėjo augimas (didesnis nei JAV), sumažėjo nedarbas (žemiausias lygis nuo 2009 m.), įmonių ir vartotojų nuotaika pakili. Apklausos rodo, kad europiečiai vėl patenkinti savo valiuta. Nuolatinis gerų naujienų srautas atnešė grotažymę #Euroboom. Priemonės, sukurtos siekiant atlaikyti pastarąją krizę, įrodė savo vertę. Naujausia, 2015-aisiais vykusi, Graikijos drama kitų euro zonos šalių beveik neužkabino.

Vis dėlto niekas neneigia, kad euro pastatas iki šiol nebaigtas statyti. Ar gali būti geresnė proga sustiprinti euro zonos gynybą? Idėjų netrūksta. Europos Komisija (EK) pasiūlė reformų paketą, įskaitant fondą, skirtą apsaugoti viešąsias investicijas nuo asimetrinių smūgių nukentėjusiose šalyse (pavyzdžiui, tokio dėl „Brexit“ gali tikėtis Airija), ir lėšas, skirtas skatinti kol kas euro neturinčias šalis, pavyzdžiui, Bulgariją, jį įsivesti.

Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono užmojai didesni, įskaitant kelis BVP procentinius punktus sudarantį euro zonos biudžetą. (Dabartinis ES biudžetas sudaro tik 1,23 proc. BVP). Italai nori bendro nedarbo draudimo fondo. Kiti renkasi kitą kursą. Vokietijos finansų ministerija nori iš Europos stabilumo mechanizmo (ESM), skirto euro zonos šalims gelbėti, padaryti fiskalinius prasižengėlius stebintį superpolicininką ir apsaugoti Europos mokesčių mokėtojus, kad jiems nereikėtų finansuoti naujų gelbėjimų.

Po daugybę metų vykusių krizinių viršūnių susitikimų ir monetarinių eksperimentų euro zonos griežtuoliai nenusiteikę nuolaidžiauti. Jie jaučia padarę savo darbą, dabar metas susiimti silpnesnėms vyriausybėms – mažinti skolas ir pertvarkyti savo darbo bei produktų rinkas. O ir kam skubėti, jei atsigavimo procesas jau įsisiūbavo? Vidaus politika nepadeda. Vokietija gali likti be vyriausybės iki ateinančio pavasario, o Nyderlandų parlamente valdančioji koalicija daugumą užsitikrino vieno žmogaus persvara.

Pareigūnai iš kitur turi atsakymus į šiuos klausimus. Prancūzija vokiečių pozicijoje įžvelgia prieštarą. Jie negali smerkti kiekybinio skatinimo ir kartu likti nusistatę prieš išlaidas, ypač kai visoje euro zonoje deficitas nedidelis. (M. Draghi dažnai ragina erdvės fiskaliniams manevrams turinčias vyriausybes tuo pasinaudoti, kad sumažėtų ECB užkrauta našta.) Briuselis mano galintis įkalbėti Vokietiją žengti žingsnį, jei pažadės kruopščiai suplanuotais etapais mažinti riziką kitų šalių bankų balansuose. Šalims, kurios nesugebėjo pasinaudoti laiku, atsiradusiu dėl M. Draghi inicijuoto obligacijų pirkimo, EK įrodinės, kad gerais laikais struktūrinės reformos yra veiksmingesnės nei blogais.

Gijos susipynė gruodžio 15-ąją, kai Briuselyje į viršūnių susitikimą pirmą kartą po daugiau kaip dvejų metų susirinko euro zonos šalių vadovai. Norėdamas išvengti kivirčų renginiui pirmininkaujantis Donaldas Tuskas siūlė susitelkti prie baigiamųjų euro zonos bankų sąjungos akcentų, nes dar reikia bendro paramos fondo probleminėms kredito įstaigoms likviduoti ir bendro indėlių draudimo plano. Euro zonos narės taip pat artėja prie sutarimo, kad ESM turi tapti stipresne organizacija, galinčia ateityje, be kitų dalykų, leisti gelbėti apsieinant be TVF.

Nė vienu atveju anaiptol nebus lengva. Vokiečiai ir olandai triukšmingai spirsis, jei tik pasiūlymu bus mėginama pasikėsinti į jų mokesčių mokėtojų kišenę. Kai kurių šalių bankus tebeslegia tenykščių vyriausybių obligacijos, primenančios apie tiek žalos prieš keletą metų pridariusį pragaištingą užburtą ratą. Pietų šalyse bankų balansus tebegadina neveiksnios paskolos, nors ekonominis augimas tą naštą jau mažina. D. Tuskas susitarimo tikisi kitą birželį. Vokietijos pareigūnai ne tokie optimistiški.

Menas padaryti tai, kas įmanoma

O kaip grandioziniai E. Macrono planai dėl euro zonos finansų ministro ir didžiulio investicinio biudžeto? O įmantrus euro fiskalinių taisyklių sąvadas, kai vyriausybių biudžetai vertinami pagal iliuzines struktūrinio deficito projekcijas, niekam neaiškias ir, regis, kaip atsidusęs pastebi vienas pareigūnas, perkuriamas kas kartą Italiją supurčius žemės drebėjimui? Retas mano, kad tuos klausimus galima nuolat atidėlioti. Sykiu niekas nesiveržia jų imtis, nes bus nelengva vien išsiaiškinti finansų sistemos struktūros subtilybes. Be to, iš gerų ketinimų tik tiek ir naudos. Kiekvienas eurokratas turi lentyną, kur mėtosi krūvos euro zonos pertvarkymo planų, dengiamų dulkių sluoksnio. Retas iš jų turi ką nors bendra su realybe.

Kiekvienas eurokratas turi lentyną, kur mėtosi krūvos euro zonos pertvarkymo planų, dengiamų dulkių sluoksnio. Retas iš jų turi ką nors bendra su realybe.

Apkarpytos ambicijos – nebūtinai blogai. Europos politiniai pajėgumai riboti. Priešakyje – nelengvos diskusijos dėl prieglobsčio politikos, gynybos, personalo ir ES biudžeto. Italijos pavasarį laukia nei šiokie, nei tokie rinkimai, Lenkijos vyriausybė kasasi po įstatymo viršenybe, klaidžioja „Brexit“ šmėkla. ES reikia rinktis, kur verta kovoti. Įsivėlus į bevaisę supriešinančią kovą neliks laiko kitoms. Sykiu kyla pavojus, kad atsiras neišpildomų lūkesčių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų