Viktorija Vitkauskaitė

Vilnius, pertrūkis tikrovėje

Vilnius, pertrūkis tikrovėje

Norėjau šį komentarą pavadinti kiek kitaip, ciniškiau ir galbūt arogantiškiau – „Vilnius yra padielkų sostinė“. Bet žodis „padielkos“ iškart asocijuojasi su turgumi ir senaisiais Gariūnais. Pastarieji, beje, šiandien nebenori būti turgumi – nori būti smulkiųjų verslininkų verslo parku. Ir tai, sakyčiau, yra dar vienas simptomiškas Vilniaus portreto bruožas.

Čia turgus nenori būti turgumi. Kioskas nenori būti kiosku – jis pasivadina restoranu, pojūčių laboratorija ar nuomonės formuotoju. Dėvėtų drabužių parduotuvė prisistato vintažiniu butiku. Prieskonių arbatos siurbčiojimas tampa meditacine praktika siekiant tikrojo aš. Paulo Coelho knygelėmis pagrįsta lektoriaus paskaita – savęs pažinimo, asmenybės augimo, fobijų atsikratymo ir primestų stereotipų numetimo universitetu. Kiek daug pastangų, pinigų ir laiko skiriama pūsti tam sėkmingo ir madingo miestiečio gyvenimo burbului. Ir kiek daug būtent dėl šios priežasties banalaus provincialumo likę didžiausiame ir tebeaugančiame Lietuvos mieste.

Jei rašyčiau šias eilutes gyvendama gimtojoje Suvalkijoje, esu tikra, kad daugelis tiesiog numotų ranka, sakydami „Vilniuje jai tiesiog nepasisekė, todėl ir kalba taip sėdėdama kaime“. Tarsi gyvenime galimi tik du naratyvai: Vilnius kaip sėkmės istorija ir visa likusi Lietuva – kaip nesėkmės. Žlugimo, neišsipildymo, rezignacijos. O, kad būtų taip paprasta.

Kodėl vis dėlto taip bjauriai sieju senąjį, gražųjį, šiltais pavasario vakarais džiaugsmu ir gyvenimu tiesiog dūzgiantį Vilnių su klastotėmis? Nes jis mums „parduoda“ suklastotą visos šalies portretą. Jo įsikibę niekaip nesubręstame ir naiviai kaip mažamečiai aikčiojame po kiekvienų politikų rinkimų. Po kiekvienos žinios apie dar vieną ištuštėjusį kaimą, dar vieną uždaromą biblioteką. Po naujienų apie girtutėles gimdyves ar kirviu šeimoje sprendžiamus konfliktus. Negali būti! Juk „pas mus“ to nėra. Bet juk Vilnius geba „parduoti“ suklastotą net savo portretą. Tarsi čia nebūtų skurdo, negalios, senatvės ar mirties. Jų ir nėra – jie tyliai slepiasi šešėliuose. Nes jeigu išlenda į paviršių, nei mes mokame su šiomis gyvenimo pusėmis rasti ryšį, nei jos – su mumis. Neseniai viename Vilniaus prekybos centre pastebėjau psichikos negalią turintį jauną vyrą, kuris padėjo klientams į maišelius susikrauti prekes. Man maišelio nereikėjo, todėl dėdama duoną į rankinę nusišypsojau jam ir pasakiau „ačiū, aš pati“. Tą pačią sekundę vyras metė turėtus maišelius, keliais žingsniais prilėkė prie manęs, apsikabino ir kilstelėjo. Aplinkiniai nuščiuvo, žvelgė į mudu ir nežinojo, ką daryti. Ir aš, dusdama tame milžiniškame plieniniame glėbyje, nežinojau, ką daryti. Iš kur galėjau žinoti, jei su psichikos negalią turinčiu darbuotoju susidūriau pirmą kartą. Ir buvo gėda, kad nežinau.

Truputį gėda buvo ir šių metų vasario pabaigoje. Priminsiu, kad nuo šiemet kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį Kultūros ministerijai pavaldžius muziejus visoje Lietuvoje galima aplankyti nemokamai. Buvau tikra, kad tokia nuolaida nieko nekeičia – juk į daugumą jų įėjimas tekainuoja porą ar tris eurus. Tačiau ir vasarį, ir kovą paskutiniais sekmadieniais mačiau žmonių srautus net ir tuose muziejuose, kurie lankytojų gausa niekada nepasižymi. Ir suvokiau, kad klydau. Taip, bilietas be nuolaidos į bet kurį Lietuvos dailės muziejaus padalinį Vilniuje kainuoja tik tris eurus, į Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinius – nuo dviejų iki penkių eurų. Jei, pavyzdžiui, trijų asmenų šeima norės pakilti į Gedimino pilį ir aplankyti Vytauto Kasiulio muziejų, tai jai kainuos 24 eurus. Srautai nemokamo lankymo dienomis leidžia nutuokti, kad ne visiems tai – nereikšminga suma. Net ir Vilniuje.

Tikrai nenorėčiau sudaryti kokio nors trokštamos socialistinės santvarkos bei lygybės įspūdžio – tesaugo mus nuo to aukštesnės jėgos ir mes patys. Bet taip pat labai norėčiau apsisaugoti ir nuo nuolatinių pastangų tobulinti ir gerinti įvaizdį. Imituoti didesnes galimybes, platesnį akiratį, aukštesnę perkamąją galią, nei rodo realybė. Vilniuje – kaip ir bet kuriame kitame šalies mieste – reikia tobulinti ir gerinti gyvenimą. Ir tam, kuris gali nusipirkti visus bilietus į operos teatrą, ir tam, kuris neišgali įsigyti vieno.

Poetas Tomas Venclova (beje, vėl grįžęs gyventi į Vilnių) vieną savo knygą pavadino „Pertrūkis tikrovėje“, pasiskolindamas šiuos žodžius iš paties eilėraščio „Poeto atminimui. Variantas“. Anot T. Venclovos, literatūra ir menas apskritai yra „ne atspindys, o pertrūkis tikrovėje“. Pasiskolinu šiuos jo žodžius galvodama ir apie Vilnių – tą sėkmingą, turtingą ir madingą miestą. Mūsų vaizduotės ir iliuzijų vaisių. Fikciją. Pertrūkį tikrovėje, bet ne pačią tikrovę.

Viktorija Vitkauskaitė yra IQ kultūros redaktorė

Komentarai

  • Kaip taikliai!

    • Atotrūkis didžiulis, graži išorė, bet vidus kiek papuvęs

      • Gražios moters, protingos mintys.

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų