Vilniečių tuoktuvės vakarykštėje Kuboje

Vilniečių tuoktuvės vakarykštėje Kuboje

„Visada norėjome nuvažiuoti į Kubą, tad vestuvės buvo pakankamai rimta proga paišlaidauti“, – sako neseniai šioje šalyje susituokę vilniečiai Martynas ir Raminta. Tačiau jaunavedžius sužavėjo toli gražu ne šios šalies turizmo siūlomi romantiški vestuvių paketai, o unikali galimybė porą savaičių pabūti už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, taip pat savotiškai pakeliauti laiku: gyvenimas Kuboje nukelia mažų mažiausiai keletą dešimtmečių į praeitį.

Pokyčiai!

Lietuvių keliautojai į šią šalį vyko žinodami, kad tikrąją Kubą pamatyti pavėlavo keletą metų: Fideliui Castro perdavus valdžią broliui Rauliui, jei taip galima pasakyti, valstybė tapo „liberalesnė“. Prieš pusantrų metų paprastiems piliečiams leista naudotis kompiuteriais ir mobiliaisiais telefonais. Jei turi galimybę, gali naudotis ir internetu! Tiesa, tai Havanos gyventojų ir lankytojų privilegija, nes provincijose šios vakarietiškos prabangos dar nėra. Interneto ryšys jau prieinamas daugelyje viešbučių ir kelete interneto kavinių sostinės centre. „Jei kubietis turi telefoną, tai būtinai bus naujas „iPhone“ modelis. Daugiausia tokius turi dirbantys turizmo versle“, – įspūdžiais dalijasi Martynas.

Beje, prieš šešetą mėnesių vietiniai įgijo teisę parduoti ir įsigyti turtą (automobilį, būstą ir t. t.). Vis dėlto per trumpą laiko tarpą Havanoje, o juolab regionuose, nepradėjo dygti modernūs pastatai, o gatvėse – daugiausia senutėliai rusiški ar praėjusio amžiaus vidurio amerikietiški automobiliai. Tačiau būtent šie Kubos atributai ir yra turistus iš viso pasaulio traukianti praeities egzotika.

Vis dėlto net jei naujojo pasaulio simbolio – į debesis besistiebiančių stiklinių dangoraižių Kuboje – neišvysime, o „populiariausias“ vakarietiškas automobilis „Peugeot“ sostinės gatvėse vis dar retenybė, vietiniai lietuvius tikino esantys permainų kelyje ir teigiamų pokyčių perspektyvoje. „Akivaizdu, Havanos gyventojų mentalitetas keičiasi kur kas greičiau nei sostinės panorama. Matydami turistus iš viso pasaulio, Kubos gyventojai, kiek leidžia šalies politinė santvarka, bando gyventi kitaip“, – sako Raminta.

 

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Valdžios globoje

Kuba – socialistinė respublika, turinti diktatūros bruožų. Taigi visas piliečių gyvenimas yra valdžios „globoje“, taip pat ir turizmo sektorius. Taksi įmonės, tabako, romo fabrikai, kaip ir daugelis kitų siūlomų produktų ar paslaugų, priklauso valstybei. Tiesa, sostinėje tarp valstybinių taksi su mėlynais numeriais kur ne kur išvysi privačių, žymimų geltonais. Tačiau jie turi tam tikrų apribojimų, pavyzdžiui, negali vežti keleivių į senąją Havaną, tik į naująją.

Iki Raulio Castro vietiniai negalėjo verstis nei prekyba, nei jokiu kitu verslu. Iki šiol ūkininkai 90 procentų tabako derliaus privalo atiduoti valstybei, o patys gali disponuoti likusiais dešimčia. Kiek labiau „pasisekė“ norintiems verstis maitinimo paslaugomis: pasikeitus valdžiai kubiečiui namie leidžiama turėti 12 kėdžių – kviestis vakarienės turistus už tai gauti užmokestį. O visai neseniai panaikintas ir kėdžių skaičiaus apribojimas, tik bėda ta, kad į skurdžius šios šalies gyventojų namus daugiau baldų netelpa…

Tačiau nors čionykštė valdžia savo piliečiams suteikia vis daugiau laisvės, pasų išduoti neskuba. Kubiečiai turi asmens tapatybę liudijančius dokumentus, tačiau, norėdami keliauti, privalo gauti specialų valdžios leidimą.

Per gerklę lendantis paslaugumas

Negana to, kad neturi teisės be leidimo išvykti svetur, ribojamas kubiečių bendravimas ir su turistais. „Havanoje sutikti kanadiečiai pasakojo, kad, jiems einant gatve su vietiniais, šie buvo sustabdyti policijos ir apklausti, ko vaikštinėjantys su svetimšaliais. Taip pareigūnai siekia užtikrinti, kad turistai būtų saugūs ir neliktų neapgauti. Juk šaliai, kur vidutinis mėnesio atlyginimas prilygsta 16 eurų, kasmet atvykstantys du milijonai turistų yra tikra vertybė“, – pasakojo vilniečiai. Policininkų globą teko patirti ir lietuviams važiuojant taksi. Automobilis buvo sustabdytas pareigūnų, patikrinti vairuotojo dokumentai, pažiūrėta, ar įjungtas skaitiklis (paprastai jie būna išjungti arba sugedę) – sekta, ar kubietis nesiekia apgauti svetimšalių.

Lietuviai tikina, kad Kuba, palyginti su Jamaika, Meksika, Kolumbija, – gana saugi šalis: ramiai jautiesi net vėlyvą metą vaikštinėdamas neturistinėmis Havanos gatvėmis. Vienintelė bėda, kad kubiečiai į turistus žiūri lyg į pinigų maišus ir visais būdais stengiasi iš jų išgręžti grynųjų. Jie mandagūs, apšokinėja svetimšalius – ir gerokai perdėtai. Vos tik išėjęs iš viešbučio būsi apsuptas būrio vietinių, siūlančių tą patį „paketą“: pirmiausia – cigarų, po to – romo, jei šių nenorėsi, pasisiūlys palydėti į salsos vakarėlius. Taksi, apžvalginiai turai po sostinę ar provincijos regionus, kelionės džipais į dykumą, pasiplaukiojimas su rykliais – tik dalis čionykščių pramogų. „Jei atsisakai visko, ką įkyrūs havaniečiai siūlo, visada pokalbis baigsis ta pačia gaidele: prašymu duoti grynųjų ar nupirkti pieno – esą nacionalizavus karves ir pieną perdirbant į patogiai sandėliuojamus pieno miltelius, vaikams jo nuolat trūksta…

Finansiniai ypatumai

„Tik šiandien ypatinga proga iš fabriko kooperatyvo darbuotojų cigarų ar romo įsigyti pigiau. Tik šiandien!“ – tai pagrindinis turistų viliojimo triukas. Lietuviai juokiasi, kad kubiečių „šiandien“ yra ir vakar, ir po savaitės. Pigiau – gal dešimčia eurų už 160 kainuojantį dvidešimties cigarų pakelį. „Pavilioti tokių pažadų, buvome nuvesti į tabako fabriką. Ten jautėmės lyg kokie verslo magnatai – akimirksniu visi vėjeliai buvo nukreipti į mus, paslaugūs kooperatyvo darbuotojai vieną po kito nešė įvairių rūšių cigarus, apie kiekvieną kuo išsamiausiai papasakodami… Sugaišę gerą gabalą laiko, galiausiai sutaupėme 10 eurų…“ – juokiasi Martynas.

Kubos rinkoje – kainų paradoksas. Pirmiausia, kad čia esti dvi valiutos – vietinis pesas ir konvertuojamasis (angl. „convertable“). Už vieną konvertuojamąjį (vienas euras prilyginamas 1,19 tokio peso) gausi 24 vietinius pesus. Akivaizdu, kad kubiečiai apsiperka kitose parduotuvėse nei svetimšaliai, kitaip būtų sunku suvokti, ką jie įsigytų už šešiolikai eurų prilygstantį mėnesinį atlyginimą.

Taip pat neįsivaizduojama, kaip menkai uždirbantys šios šalies gyventojai gali sau leisti važinėti senais rusiškais automobiliais, kai litras benzino čia kainuoja 1,3 euro… Kad ir bandydami į didesnius automobilius statyti mažųjų variklius! Galbūt padeda valstybės išduodami maisto talonai?.. „Labai nustebino čia įprasta tvarka: kiekviena transporto priemonė gali būti sustabdyta pareigūno ir jo reikalavimu įsodinti pakeleiviai iš gatvės, kuriuos privalai pavėžėti. Tiesiog sustabdo, įsodina – vežk…“ – neatsistebi lietuviai.

Ryžiai su pupelėmis ir gyva muzika

Beje, palyginti su kubiečių pajamomis, šalyje nepigūs ir kiti skysčiai. Gerai, kad vietiniai įpratę gerti vandenį iš čiaupo, kitu atveju, perkant geriamą vandenį, jiems tektų pakloti pesą už pusę litro. Populiarusis „Havana Club“ romas atsieina 5,2 euro už 0,7 litro talpos butelį. Tai valstybės nustatyta kaina, visur ta pati: ar prabangiame restorane, ar paprastoje maisto prekių parduotuvėje.

Viešbučiuose maistas pritaikytas įvairiataučiams turistams – meniu rasi visa, ko geidžia širdis ar prie ko pripratęs tavo skrandis. Tradicinis kubietiškas patiekalas – ryžiai su pupelėmis ir jautiena. „Tai paprastas, bet labai gardus valgis, galbūt dėl to, kad viskas užauginta natūraliai. Papajos, ananasai, mangai, bananai – visiškai kitokio skonio. Trąšoms kubiečiai paprasčiausiai neturi pinigų, todėl viskas natūralu ir tikra“, – džiaugėsi lietuviai.

Kiekviename vietiniame restoranėlyje patiekalus „pagardina“ gyva muzika. Žinoma, tikimasi arbatpinigių… Kuboje gali prisiragauti ir įvairiausių kokteilių. Štai egzotiškai skambantis cukranendrių su žaliąja citrina arba nuostabaus skonio ananasų kokteiliai. Itin saldūs desertai ir ypač gardi kava, kurią čia atvykus tiesiog būtina paragauti. Vienas iš Havanos turistinių traukos centrų – „La Bodeguita del Medio“ baras, kuriame mėgo lankytis Ernestas Hemingway.

Slaptas privatus gyvenimas ir politinė reklama

Kuboje šurmuliuoja turistai iš viso pasaulio, tačiau daugiausia sutiksi rusų ir kanadiečių, atvykusių pamatyti neregėtos egzotikos – apšiurusių rusiškų automobilių ir varganų pastatų. Martynas ir Raminta vietinių laikyti rusais. „Būna, gatvėje kažkas šūkteli „Rusija!“, iš netikėtumo kuris iš minios suklūsta, apsidairo, tuo tarpu vietiniai prišoka su savo turistinių pramogų pasiūlymais“, – apie specifinį kubiečių bendravimą pasakoja lietuviai. Daugelis vietinių rusiškai moka bent po keletą žodžių, nes ketvirtoje klasėje pradėta mokyti šios kalbos. Havanoje puikiai susikalbėsi angliškai, o provincialai, pasitelkdami emocionalią gestų kalbą, puikiai tau viską išaiškins ir ispaniškai.

Tuo tarpu privatus kubiečių gyvenimas slepiamas po aklinai uždarytomis langinėmis arba ilgais tamsiais skersgatviuose prasmengančiais koridoriais. „Pro praviras kubiečių namų duris pavyko išvysti lovą, dar porą baldų ir skurdą… Sunku patikėti, kaip tokioje buityje žmonės gyvena, tačiau, matyt, jiems to užtenka, nes nesiskundžia, neverkia…“ – pasakojo Raminta.

Kapitalistinio pasaulio gyventojus stebina ir absoliutus reklamos nebuvimas: vietoj jos – istorinius ir politinius siužetus pasakojantys piešiniai, šalies didvyrių paminklai. Gatvėse parduodami nepigūs, mažiausiai 3–5 eurus atsieinantys suvenyrai su politine atributika, tautos vedlių portretais.

Kubietiška santuokos ceremonija

Viena iš Kubos turistams siūlomų atrakcijų – aplankyti mažas vietines saleles. Tiesa, šis malonumas nėra pigus – 30 minučių skrydis į vieną pusę atsieina apie 100 eurų. Puiku, kad tokia pramoga buvo įskaičiuota į lietuvių vestuvinį paketą. Martyno ir Ramintos santuokos ceremonija vyko Sol Cayo Largo salelėje, kurioje – tik trys viešbučiai turistams ir jokių vietinių gyventojų.

Šilta Karibų jūra, mėlynas dangus ir baltas smėliukas, pavėsinė paplūdimyje – tokia buvo lietuvaičių vestuvių aplinka. „Nusiunti gimimo liudijimą, patvirtinimą, kad nebuvai susituokęs, ir gauni pluoštą pasiūlymų santuokos ceremonijai“, – apie itin paprastą vestuvių organizavimą pasakoja Raminta. Besiruošiantiems sumainyti žiedus Kuboje siūloma nuo kuklios simbolinės ceremonijos dviem iki prašmatnios puotos su dvidešimčia svečių.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Lietuviai pasirinko neįmantrų variantą: apartamentus su vaizdu į jūrą, romantišką šventinę vakarienę paplūdimyje, pusryčius į lovą, santuokos ceremoniją su notaro patvirtinimu. „Sutuoktuvininkams Kuba patraukli tuo, kad čia tereikia išbūti 72 valandas, tuo tarpu kitose šalyse – net iki 6 mėnesių. Ceremonija vyksta pasirinktą darbo dieną ispanų kalba, esant pageidavimui, verčiama į anglų. Per tris mėnesius į Lietuvą atkeliauja dokumentai – juos neši į savo miesto civilinės metrikacijos skyrių ir užregistruoji santuoką. Daug paprasčiau, nei Lietuvoje surengti puotą pusšimčiui svečių“, – tikina jaunavedžių pora.

Įnoringiems tuoktuvininkams bus pasiūlyti visi vakarietiški malonumai: nuo manikiūro iki gyvos muzikos. Martynas ir Raminta apsiribojo į paketo kainą įskaičiuotomis nuotakos ir jaunikio gėlėmis bei fotosesija su 12 nuotraukų albumu. Trumputė kelionė iš viešbučio į tuoktuvių palapinę elektromobiliu, kokteilis tostui ir liudininkų paslauga – taip pat pridėta prie vestuvinio paketo sumos ir už tai papildomai mokėti nereikia. „Liudininkais pasirinkome britų porelę, su kuriais susidraugavome kelionės metu, tad šios paslaugos atsisakėme“, – juokiasi jaunavedžiai. Viešbutis, kuriame buvo apsistoję lietuviai, turi gražią tradiciją – pasodinti čia susituokusios poros palmę, o šalia jos įstatyti kuolelį su jaunavedžių vardų inicialais. Martynas ir Raminta Sol Cayo Largo saloje tokiu simboliniu atributu įamžino ir savąją santuokos priesaiką.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų