Vilniaus poetė ir poetės Vilnius

Vilniaus poetė ir poetės Vilnius

Juditos Vaičiūnaitės atminimo ženklas iš gražios iniciatyvos virto liūdnu pavyzdžiu, kaip noras pagerbti gali tapti nepagarba. Poetei skirtos skulptūros atsiradimo istoriją Viktorija Vitkauskaitė sekė su viltimi, kad dar ne vėlu tai pakeisti.

„Mamos vardas irgi buvo Viktorija“, – baigiantis pirmajam pokalbio pusvalandžiui šypteli Ula Vaičiūnaitė, poetės J. Vaičiūnaitės dukra. Dar vienas patvirtinimas, kiek daug nežinomų dalykų gali slėpti standartinė, mokyklos suole įkalta frazė „Judita Vaičiūnaitė buvo miesto poetė“. Nepasakysi, kad klaidinga: poetė iš tiesų turėjo du vardus – Viktorija Judita, be to, Vilnius nuo jos kūrybos buvo neatsiejamas. Kaip ir ji nuo Vilniaus.

Į sostinę iš gimtojo Kauno J. Vaičiūnaitė persikėlė būdama vos septyniolikos. Nors dar prieš tai kasmet atvykdavo paviešėti į Vilnių, apsistodavo pas giminaičius. Sostinėje gyveno abu anksti mirusio jos tėvo broliai: kunigas Juozas Vaičiūnas bei dramaturgas Petras Vaičiūnas – garsiojo eilėraščio „Mes be Vilniaus nenurimsim“ autorius, kuriam vienam pirmųjų būsima poetė drįso parodyti savo kūrybą. Pagaliau visa moterų trijulė – našlė mama, Judita ir jos sesuo Dalia – persikėlė į Vilnių. Devynerius metus gyveno „labai prastame bute labai gražioje vietoje, prie pat Vilnelės“, – taip pirmąjį būstą prisiminė J. Vaičiūnaitė, 1994 m. kalbėdama Lietuvos radijo laidoje. Tačiau tie namai kone avarinės būklės pastate buvo prie pat Šv. Onos bažnyčios, Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvės, Užupio, ir tai estetikai jautriai jaunai poetei kompensavo daug ką. Jau po jos mirties pasirodžiusi memuarinės prozos knyga pavadinta „Mabre viešbutis“: ten, kur dabar yra šis viešbutis, kadaise ir buvo poetės namai.

Tačiau vien Vilniui savintis J. Vaičiūnaitės kūrybos įkvėpėjo vaidmenį nebūtų teisinga. Poetė ne kartą yra sakiusi, kad jos įkvėpimo žemė buvo ir Kaunas – vaikystės miestas, kuriame augo tarpukario inteligentų aplinkoje. Dar prieš „Mabre viešbutį“ išleista pirmoji atsiminimų knyga „Vaikystės veidrody“ – graži duoklė gimtajam miestui. Ir dviejų jos skyrių pavadinimai – „Žaliakalnio sodai“ bei „Vilniaus reminiscencijos“ – liudija anaiptol ne dviejų miestų takoskyrą, bet sentimentalias ir estetines jungtis. Vis dėlto didžiąją savo gyvenimo dalį poetė praleido Vilniaus senamiestyje, ir ta kasdienybė negalėjo neįaugti į jos poeziją. „Eilėraščiai atsiranda iš kasdienybės labiausiai, iš to paties poeto gyvenimo. Ir, aišku, kažkoks niuansas būtų buvęs kitas“, – taip radijo laidoje svarstė J. Vaičiūnaitė įsivaizduodama, kokia būtų buvusi jos poezija be Vilniaus senamiesčio kasdienybės.

Įvairiuose interviu ne kartą kvočiama, kurį miesto fragmentą, pastatą, gatvę vertina ar mėgsta labiausiai, kūrėja to vieno „labiausio“ neišskirdavo. Vilniaus tyrinėtojo Vlado Drėmos mokslinis palikimas, senų Vilniaus pastatų sąvadų tyrinėjimai atskleisdavo jai miesto istorijos sluoksnius. Kavinės, kuriose parašyta daugybė eilėraščių ir kurių, deja, šiandien nė vienos nėra išlikusios, buvo aktyvios Vilniaus dabarties detalė. Kreivos Senamiesčio gatvės, bažnyčių frontonai, kiemų labirintai – kasdienio maršruto į namus fragmentai.

Viena dažniau J. Vaičiūnaitės lankomų erdvių jau persikėlus gyventi į butą Vokiečių gatvėje buvo S. Moniuškos skveras. Tik už kelių šimtų metrų nuo namų esančiame skvere, prie tais laikais uždarytos Šv. Kotrynos bažnyčios poetė dažnai ateidavo tiesiog pabūti, rašydavo eilėraščius, vėliau atsivesdavo vos vaikščioti pramokusią dukterį Ulą. Todėl čia buvo nuspręsta įamžinti poetės atminimą.

Į skulptorių Henriką Orakauską su pasiūlymu sukurti įamžinimo ženklą kreipėsi Lietuvos rašytojų sąjunga. Į šią – teatrologė Gražina Mareckaitė. Su J. Vaičiūnaite jos nebuvo itin artimos draugės, poetė labiau bendravo su Aušra Marija Sluckaite-Jurašiene. Tačiau G. Mareckaitė ir J. Vaičiūnaitė visą laiką sukosi viename bendraminčių ratelyje, buvo šalia viena kitos.

Iniciatyvos įamžinti atminimą ėmusis teatrologė įsivaizdavo, kad apie poetę vilniečiams primins koks nors labai kuklus ženklas – galbūt tiesiog metalinė lentelė su eilėraščiu. Tačiau H. Orakauskas į užduotį pažvelgė kūrybiškiau. Skulptoriaus vizijoje J. Vaičiūnaitę ir jos kūrybą įkūnijo kaldinta ažūrinio skėčio ir lakštingalos kompozicija. „Žmogus, ypač poetas, yra beginklis. Tai norėjau parodyti tuo ažūriniu skėčiu: jis lyg ir apsauga, bet tik iliuzinė. O ant skėčio tupintis paukštis – jau šviesesnė, linksmesnė gaida“, – savo sumanymą aiškino menininkas. Jis padarė ir metalinę lentelę su J. Vaičiūnaitės eilėraščio posmu, papildžiusią skulptūrinį ansamblį.

Kartu su Rašytojų sąjungos atstovais skulptūrai buvo išrinkta vieta. Prie istorinės sienos, juosiančios S. Moniuškos skverą, fasadinės pusės ažūrinis skėtis niekaip nelipo: pasak skulptoriaus, tai visai kitokia stilistika, kita epocha ir estetika. Tad kūrinį nuspręsta įkomponuoti vidinėje sienos pusėje viliantis, kad ankšta erdvė tarp mūro ir buvusio vienuolyno taps jaukiu, ramiu ir lankomu kampeliu.

Nutiko priešingai. Nors 2011 m. vasarą skulptūra buvo atidengta iškilmingai, šiandien akivaizdu, kad ją randa ne tie, kas turėtų rasti. Net ir tarp J. Vaičiūnaitės kūrybos gerbėjų tebėra apstu tokių, kurie apie šį kūrinį apskritai negirdėjo, o gal girdėjo, bet taip ir neaptiko. Iš sieną išterliojusių grafičių, šiukšlių, nuorūkų akivaizdu, kad užsukantiems į šį kampelį poezija rūpi mažiausiai.

Giliausia duobė šioje istorijoje buvo pasiekta praėjusių metų vasarą: vienuolyno patalpose įrengiant vyninę, skulptūros prieigos virto lentų, gelžgalių ir šiukšlių krūva, čia pat keliems mėnesiams buvo pastatyti du biotualetai. Šiuos, kilus didžiuliam rašytojų bendruomenės pasipiktinimui, pagaliau susivokta išvežti. Tačiau kitos problemos liko.

G. Mareckaitė prisipažino praėjusią vasarą net bijojusi pažiūrėti, kaip atrodo J. Vaičiūnaitės atminimo įamžinimo vieta. Kernavėje gyvenantis skulptorius H. Orakauskas sako girdėjęs, kad siena aplink jo kūrinį išterliota beprasmiais užrašais. Net „Poezijos pavasario“ skaitymai, kvietę prie skulptūros rašytojai, iš tiesų vyko kitoje mūrinės sienos pusėje, pačiame S. Moniuškos skvere.

Toks „status quo“ liūdina poetės dukterį – dailininkę ir knygų iliustratorę bei restauratorę U. Vaičiūnaitę. „Tai nepagarba mano mamai, skulptoriui, vilniečiams, istorijai. Man tiesiog gaila miesto, gaila estetinio žmonių skonio“, – sako ji.

Nelinksmas mūsų pokalbis vyksta visai netoli gimtųjų U. Vaičiūnaitės namų. Nedrįsau pašnekovės pakviesti į S. Moniuškos skverą, nors apie jo, Šv. Kot­rynos bažnyčios ir benediktinių vienuolyno ansamblį kalbamės daug: apie griozdiškas, iš bendros skvero stilistikos iškrintančias sūpynes, vis dar neveikiantį fontaną, apniokotą vienuolyno pastatą ir šiame chaose visai pranykusį silpną atminimo ženklo balsą.

Visame skulptūros kūrimo procese U. Vaičiūnaitė absoliučiai nedalyvavo – apie atidengiamą kūrinį ji išgirdo būdama užsienyje. Tad iškilmėse apsilankė ne poetės duktė, bet anūkė Kamilė. „Viena vertus, smagu, kad mamą pamini. Bet tikrai nemanau, kad tai, kas padaryta dabar, yra pagarba. Kodėl nebuvo galima atminimo ženklo įrengti ant namo, kuriame mama gyveno, – kad ir memorialinės lentos? Arba perkelti šitos skulptūros iš to užkaborio?“ – gūžteli pečiais U. Vaičiūnaitė.

Namas, kuriame 37 metus, iki pat mirties gyveno poetė ir parašė daugelį savo eilėraščių, šiandien niekaip neišskirtas iš bendro Vokiečių gatvės konteksto. 15-uoju numeriu pažymėtas pastatas statytas būtent rašytojams. Čia daug dešimtmečių J. Vaičiūnaitės kaimynai buvo poetas Marcelijus Martinaitis, kiti žymūs kūrėjai. Bent ką nors žinantys apie šį menininkės gyvenimo etapą bus girdėję ir žodį „moterynas“. Nedideliame bute gyveno kelios moterų kartos: iš pradžių – J. Vaičiūnaitė, jos sesuo ir mama, vėliau – ir poetės duktė Ula bei D. Vaičiūnaitės duktė Vega Vaičiūnaitė – šviesios atminties „Miraklio“ teatro įkūrėja. Tame pačiame „moteryne“ dar vėliau augo ir U. Vaičiūnaitės duktė.

Buitinio komforto namuose nebuvo daug: J. Vaičiūnaitė ilgus metus neturėjo jokio savo darbo kampelio, net rašomojo stalo, o daugelį eilėraščių parašė pasirėmusi ant koridoriuje stovinčio šaldytuvo. Bohemiškas šurmulys nuo šių namų irgi buvo toli: jaunystėje erkiniu encefalitu sirgusi poetė absoliučiai nevartojo alkoholio ir apskritai nebuvo itin komunikabili, veikiau santūri. Tačiau dvasinio komforto buvo tiek, kad ir šiandien tuos laikus prisimenančios U. Vaičiūnaitės akyse žiba ašaros. Mama buvo geriausia draugė, įskiepijusi ir tvirto, nepriklausomo, išdidaus žmogaus laikyseną. Nors visos moterys namuose dukteris augino vienos, nei J. Vaičiūnaitė, nei kitos šeimos narės nė karto nepasinaudojo galimybe gauti valstybinę pašalpą, nes savęs tiesiog nelaikė vienišomis motinomis.

Turbūt tos pačios savybės lėmė ir tai, kad per visą kūrybos laikotarpį poetė neparašė nė vienos Tarybų Lietuvą ar jos valdžią šlovinančios eilutės. Atkūrus nepriklausomybę, kai poezija mažai kam rūpėjo ir išgyventi vien iš kūrybos tapo neįmanoma, J. Vaičiūnaitė ramiai nuėjo dėstyti lietuvių kalbos rusakalbiams į grąžtų gamyklą. Tačiau „moterynas“ net sunkiais laikais gyveno su polėkiu, su savais Senamiesčio ritualais, pavyzdžiui, dažnais vizitais į kavines ar Filharmonijoje rengiamus koncertus.

Tas vidinis tvirtumas aidu suskamba ir dukters Ulos pasakojime, kaip po mamos mirties ji pasiryžo parduoti gimtuosius namus. Jų detalių irgi galima rasti poetės kūryboje: tarkime, eilėraštyje „Ant balkono – Ula ir balandžiai“ minimas tų pačių Vokiečių gatvės namų balkonas. Tačiau jokių įpareigojimų išlaikyti namus ar galbūt net įrengti juose muziejų šeima iš J. Vaičiūnaitės nepaveldėjo. „Mama buvo romantiška, bet ir realistė, ji gebėjo žvelgti racionaliai. Žinojo savo ligos diagnozę, turėjo laiko pagalvoti, ko nori, susitvarkyti visą savo archyvą. Puikiai suprato, kad liks ne daiktai, bet jos poezija“, – prisimena U. Vaičiūnaitė.

Jau pardavus gimtuosius namus, keletą kartų einant gatve ir pamačius jų languose šviesas U. Vaičiūnaitei šmėkštelėdavo: „O, kažkas iš namiškių yra.“ Ir čia pat susigriebdavo – juk visi mirę. 2001-aisiais po sunkios ligos užgeso poetė J. Vaičiūnaitė, dar po kelerių metų mirė „Miraklio“ įkūrėja Vega. Tad ir atsisveikinti su „moteryno“ namais U. Vaičiūnaitei reikėjo, kad lyg užverstų vieną gyvenimo puslapį. Literatūrinis palikimas – poetės archyvai – rado saugią vietą Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje. „Viskas, ką parašė mama, yra išleista iki paskutinio eilėraščio“, – dar vieną tašką deda Ula.

Per skulptūros atidengimo šventę poetas M. Martinaitis sakė, kad būtent J. Vaičiūnaitė jam padėjo kitaip pamatyti Vilnių. Profesorė Viktorija Daujotytė knygoje „Vieninteliam miestui. Juditos Vaičiūnaitės Vilnius“ rašo, kad skaitydami poetės kūrybą sutinkame miesto gatvėse ją pačią: „… susitinkame ją einančią, išvystame sustojusią prie Dominikonų sienos, prisėdusią skverelyje prie Šv. Kotrynos bažnyčios, besileidžiančią į arkikatedros požemius, klūpančią senosiose Rasose.“

„Moteryne“ nuo poezijos skaitymo kadaise prasidėdavo dažnas rytas. Dabar U. Vaičiūnaitė retsykiais atsiverčia kurį mamos poezijos puslapį, prieš tai tyliai pagalvojusi, ką tąsyk ši norėtų jai pasakyti. Teigiama, kad įvairiose šalyse poezijos skaitytojų dalis, nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus, yra panaši, tesiekianti vos kelis procentus. Ir tai joks moralas. Vien abejonė, argi tiek nepakanka aukštai išskleisti ažūriniam skėčiui.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų