Vieta, kur pranyksta žmonės

Vieta, kur pranyksta žmonės

Al Fara – šiurpius praėjusio amžiaus įvykius menantis kalėjimas Vakarų Krante. Jo vartus Giedrei Steikūnaitei atrakina du buvę kaliniai.

 

Palestinoje neklausiu, už ką žmonės buvo pasodinti į Izraelio kalėjimus, nes dažnai minimi menki jų kaltės įrodymai ar išvis jokių. Kai kurie teigia buvę priversti pasirašyti prisipažinimą po dar vienos kankinimų ir grasinimų sesijos. Žmogaus teisių organizacijos skaičiuoja, kad maždaug 40 proc. palestiniečių vyrų yra kalėję, taigi, beveik kas antras gatvėje sutiktas. Šiuo metu Izraelio kalėjimuose uždaryta daugiau nei 7 tūkst. palestiniečių, tarp jų – vaikai (ir dvylikamečiai), parlamento nariai ir oficialiai niekuo neapkaltinti žmonės (vadinamieji administraciniai sulaikytieji). Dauguma jų – politiniai kaliniai, nes įkalinti už politinę veiklą: protesto organizavimą ar dalyvavimą jame, viešą žmogaus teisių gynimą.

Be šiuo metu veikiančių septyniolikos Izraelio kalėjimų, keturių tardymo centrų ir keturių karinių sulaikymo centrų, yra vietų, kurios nustojo būti kalėjimais 1993 m. Izraeliui ir Palestinos išsivadavimo organizacijai pasirašius Oslo sutartį. Apsilankiau viename jų – al Faros, esančiame pabėgėlių stovykloje netoli Nabluso miesto šiauriniame Vakarų Krante, apie 50 km į šiaurę nuo Jeruzalės. Kitaip nei Nabluso Džnaide (buvęs Izraelio, dabar palestiniečių savivaldos kalėjimas) ar Mukatoje (anksčiau čia veikė Izraelio kalėjimas, o dabar ant jo griuvėsių statomi didingi savivaldos ministerijų pastatai), al Faroje vyksta palestiniečių vaikų vasaros stovyklos. Vaikai miega ir valgo renovuotuose kambariuose, kurie prieš porą dešimtmečių buvo griežtai rezervuoti Izraelio armijai ir tardytojams.
Šiandien al Fara yra jaunimo centras, jame organizuojama popamokinė sporto veikla, o šalia stūkso žalias stadionas. Tačiau kalėjimo vaiduok­liai niekur nedingo.

„Al Fara buvo karinė sulaikymo bazė. Suimtuosius ten siųsdavo ne kalėti po teismo nuosprendžio, o izoliuoti nuo bendruomenės, žeminti ir kankinti, – ataskaitoje „Kalėjimas yra vyrams. Prisimenant al Farą“ rašo antropologas Michaelas Kennedy. – Trumpai tariant, tai buvo jaunų palestiniečių kankinimo stovykla.“

Nuvykusią į al Farą susitikti su tais jaunais palestiniečiais, mane pasitinka suaugę šeimas sukūrę vyrai. Jų pačių atžalos dalyvauja edukaciniuose ir sporto užsiėmimuose, kurie organizuojami šiame į jaunimo centrą virtusiame kalėjime. Gidais pasisiūlo būti Hamza ir Abdula (abiejų vardai pakeisti siekiant apsaugoti jų tapatybes), buvę politiniai kaliniai. Abu noriai pasakoja – galbūt jiems tai savotiška terapija, svarstau. Pastebiu, kad juodu kalba esamuoju laiku, tarsi vis dar būtų 1982-ieji.

Karinę bazę al Faroje 1932 m. surentė mandatą Palestinoje tuo metu turėję britai; 1948–1967 m. tam pačiam tikslui ją naudojo Jordanijos kariuomenė, tuo laikotarpiu administravusi Vakarų Krantą. Nuo 1967-ųjų, kai per Šešių dienų karą Izraelis okupavo Vakarų Krantą, pastatai buvo apleisti. 1982 m. iš darbo atleidus palestiniečių miestų merus, kilo masiniai protestai ir Izraelio kariuomenei prireikė naujos įstaigos sulaikytiems jauniems (pagrindinė amžiaus grupė – 15–25 metai) rezistencija kaltinamiems palestiniečiams uždaryti. Taip al Fara vėl pradėjo veikti – iš pradžių kaip priešteisminė sulaikymo įstaiga, vėliau – tardymo centras. Iš kitų Izraelio kalėjimų ši vieta išsiskyrė tuo, kad ją tiesiogiai valdė Izraelio armija, o ne Kalėjimų departamentas. Kaip 1984 m. ataskaitoje rašė Palestinos žmogaus teisių organizacija „Al Haq“, tuometė politika reziumuota taip: „Su agitatoriais būtina elgtis remiantis jėgos principu ir juos įkalinti kiekvienai progai pasitaikius.“

Rankose žvangindamas savo buvusio kalėjimo raktais Hamza turą pradeda renovuotame fasadiniame pastate, kuris anais laikais apsimetinėjo esantis teismas – teisingumo tvirtovė. Pastatas atrodo kaip ir bet kuri kita biurokratinė erdvė – nykus ir impozantiškas, net jei ir nėra dėl ko didžiuotis. Čia kariškių sulaikyti palestiniečiai pradėdavo kalėjimo būtį.

„Ši vieta sulaikytiesiems buvo viena bjauriausių, nes kampe stovėjo didžiulis nudėvėtų, smirdinčių uniformų krepšys. Ir jų dydžiai buvo juokingi: XXL 15–17 metų berniokams, – Hamza liūdnai pakikena, prisiminęs tą vaizdą, ir tęsia: – Čia turėjai pamiršti savo arabišką vardą, išmokti kalėjimo numerį hebrajiškai ir persirengti stebint kareiviams, įskaitant moteris. Kartais visą valandą priversdavo mus nuogus prieš juos stovėti.“

Apsivilkę tomis kalėjimo uniformomis, sulaikytieji buvo vedami į medicinos kambarį patikrinti: „Jį vadino „klinika“, bet tai veikiau buvo dar viena tardymo vieta. Daktarai klausdavo sulaikytųjų apie sveikatos būklę ne norėdami juos išgydyti, o siekdami sužinoti silpniausias jų kūno vietas. Medicininės ataskaitos vėliau buvo naudojamos kankinimams ir spaudimui daryti.“ Hamza priduria, kad vieninteliai sulaikytiesiems prieinami vaistai esą buvo paracetamolio tabletės, nesvarbu, kamavo galvos skausmas, lūžusi koja ar diabetas. Palestiniečiai juokdavosi iš tokio pažangaus gydymo: skųsdavosi gydytojams, kad jiems marškinių sagas skauda. Daktarai patardavo: „Išgerk paracetamolio.“

Įeiname į erdvų kambarį su spalvota galine siena. Ją ištapė vienas sulaikytųjų; paleistas į laisvę jis mirė nuo vėžio. Šis kambarys buvo kareivių valgomasis.

„Kareiviams al Fara buvo laikinas punktas: kas 18–30 dienų juos perkeldavo kitur, – sako Hamza. – Tačiau kaliniams aštuoniolika čia praleistų dienų buvo lygu aštuoniolikai metų.“

Lauke, saulėkaitoje, mus pasitinka niūri siena, suvokiu, kad įeiname į kalėjimo teritoriją, kuri specialiai palikta netvarkyta. Buvę politiniai kaliniai ir kiti bendruomenės aktyvistai nori vieną dieną ją paversti muziejumi – „kad žmonės atmintų“. „Prieš palikdama kalėjimą 1995 m. pagal Oslo sutartį Izraelio kariuomenė daugiau nei savaitę darbavosi naikindama savo veiklos įrodymus, net kraujo dėmes ant sienų. Tačiau ši vieta vis tiek pasakoja tikrąją istoriją, kas čia vyko“, – prisimena Hamza.

Prie sienos jis paaiškina, kad palestiniečius užrištomis akimis čia versdavo laukti tardymo arba perkėlimo į kamerą. Kartais laukdavo kelias dienas, nesvarbu, koks oras. Praeinantys kareiviai esą įspirdavo sulaikytiesiems ar kitaip juos mušė. „Čia privalėjai savo naują numerį hebrajiškai išmokti labai gerai. Jei neišmoksi, baus, kol pasakysi be klaidų. Iki šiol juos prisimename.“ Hamza ir Abdula greitakalbe pažeria skaičius.

Apleistame kieme šalia niūriosios laukimo sienos dulkes renka du cemento blokai. Hamza ir Abdula demonstruoja, kaip jie neva buvo naudojami: du berniukai už nugaros surakintomis rankomis ant plokštės sėdėdavo nugara vienas į kitą. „Dabar mes dideli, tačiau anuomet jos buvo mums tinkamo dydžio, – juokiasi. – Šioje Palestinos dalyje – esame Jordano upės slėnio pakraštyje – vasarą labai karšta, žiemą šalta. Ir turi sėdėti ant to bloko dieną naktį, net į tualetą neišleidžia. Ant stogo užsilipę kareiviai mėtydavo mums ant galvų akmenis arba grodavo trankią muziką. Ką tik begėdiško buvo galima daryti, jie darė.“

Priešais cemento plokštes stovi balta siena. Ją vadino „spintelių“ siena, nes ant jos buvo sukabintos metalinės dėžės, kurias išeidama kariuomenė vėliau nuėmė. Uždarius duris, dėžėje erdvės užteko tik stovėti. „Viduje buvo tamsu, – sako Hamza. – Vienintelis būdas atsekti paros laiką – išgirsti iš pabėgėlių stovyklos mečetės sklindantį kvietimą melstis.“

„Spintelių“ siena iki šiol saugo jose laikytų kalinių randus: vardus, jų gimtųjų kaimų pavadinimus, maldas Alachui ir žinutes sau bei pasauliui, kurių balti pasitraukiančios Izraelio kariuomenės dažai nesugebėjo paslėpti. „Šie akmenukais išraižyti žodžiai yra Izraelio nusikaltimų ir palestiniečių troškimo išgyventi liudininkai“, – savo nuomonę dėsto Hamza.

Priešais tą sieną yra buvusios britų arklidės. „Matote šį kablį? Britai prie jo rišo savo arklius.“ O kai arklidės virto Izraelio kalėjimo kameromis, kam tas kablys buvo naudojamas? „Palestiniečių arkliams!“ Negali nesižavėti šių žmonių gebėjimu pasitelkti juodąjį humorą situacijai reziumuoti, kad ir kokia beviltiška ji atrodytų.

Izraelio kariuomenė britų arklides padalijo į kameras, ne didesnes nei 3 x 1 m pločio. Palestiniečiai jas vadino „kambariais X“; „X“ reiškė, kad esi niekur. „Niekas nežino, kur tu esi, ir tu pats nežinai, kur esi, – paaiškina Hamza. – Turime arabišką posakį: „Tų, kurie viduje, nėra, o tie, kurie paleidžiami į laisvę, pradeda naują gyvenimą.“

Šiose kamerose tilpdavo šeši septyni kaliniai. Grįžę iš tardymo turėjo pirmenybę miegoti išsitiesę gulomis, likę susigrūsdavo kampe laukti savo eilės. Nugaros ir kelių skausmas kankino nuolat.  Kita problema – tualetas. Hamza prisimena gamtiniams reikalams skirtą kibirėlį kameroje. Be jo, kartą per dieną, anksti ryte, kareiviai visus kalinius suvarydavo į tualetą vienai minutei. „Pradeda skaičiuoti. Jei nesi pasiruošęs, į akis papurškia dujų ir priverčia eiti.“

„Kambariuose X“ kalinius laikydavo ištisas dienas ar savaites, be teisės išeiti laukan. Sulig šiais žodžiais ranka pamojęs Hamza nueina šnektelti su mus lydinčiais kolegomis. Arklidžių duris užrakinantis Abdula tęsia pokalbį ir atsako į kelis mano klausimus.
„Kaip jautėtės čia grįžęs“, – pasiteirauju. „Pradžioje buvo labai sunku. Dabar jau lengviau, tačiau kaskart atėjęs viską prisimenu. Pamenu, ką Izraelio kareiviai man padarė. Va 16-a kamera, aš joje kalėjau. O tai – 24-a kamera, joje buvau 1987-aisiais, pirmosios intifados pradžioje. Mes, šeši jaunuoliai iš al Faros pabėgėlių stovyklos, buvome tarp pirmųjų sulaikytųjų. Dieną naktį Izraelio kareiviai mus mušė.“

„Ar prisimenate, ką kalėdamas galvojote? Apie savo šeimą?“ „Taip, visada. Mane nuo stovykloje likusios šeimos skyrė vos keliolika metrų. Vienintelis ryšys, kurį su jais turėjome, buvo musulmonų kvietimas melstis penkis kartus per dieną. Patirdami nuolatinį spaudimą, nežinojome nei kur saulė, mėnulis ar dangus.“

„Šiandien jūsų rankose raktai nuo durų, už kurių iš jūsų buvo atimta laisvė.“ „Šių durų girgždesys kaliniams buvo labai svarbus: kai jos atidaromos, nutiks kas nors bloga. Ves tardyti ir sumuš. 1992-ųjų sausį snigo, o aš su antrankiais sėdėjau lauke ant cemento bloko. Buvo labai šalta. Kareiviai žaidė su sniegu, paimdavo gniūžtę ir sukišdavo ją mums į burnas. Ilgai paskui sirgome, tačiau gavome tik paracetamolio tabletę.“

„Ar al Faroje buvo vienučių?“ „Taip, fasadiniame pastate, po laiptais. Ten uždarydavo kiekvieną, kuris neklausydavo. Kai čia kalėjau 1992-aisiais, smogiau vienam kareiviui. Jis buvo labai aukštas ir kalbėjo bjaurius dalykus apie mano mamą. Jam besispjaudant trenkiau kumščiu į nosį, buvo daug kraujo. Subėgo visi kareiviai, mane sumušė ir uždarė į 7-ą vienutę. Joje praleidau penkias dienas.“
„Jei sutiktumėte anuomet jus čia kankinusius kareivius, ką darytumėte?“ „Nenoriu jų sutikti. Tačiau prisimenu jų veidus, vardus, balsus. Kartais juos sapnuoju.“

Abdula užrakina pagrindines buvusio al Faros kalėjimo duris. „Čia buvome laimingi, nes grįždavome namo, – sako. – Šioje pusėje yra laisvė.“ Neklausiu jo, už ką kalėjo. Neklausiu, ar jis kaltas, nes dalyvavo pasipriešinime, ar ne. Tų, kurie viduje, nėra…

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų