Vienos pamokos

Vienos pamokos

Austrijos sostinė tituluojama geriausios gyvenimo kokybės miestu pasaulyje. Čia įsikūrusi Jolita Skinulytė įsitikino, kad beviltiškai naivu apie Vieną kalbėti tik kaip apie Habsburgų imperijos lopšį ar klasikinės muzikos citadelę.

 

Palikusi artimuosius, draugus ir atsisakiusi karjeros Lietuvoje, vieną vėlyvą žiemos vakarą įžengiau į naujus savo namus Vienoje. Šiame fantastiškame mieste teko lankytis ne kartą, bet būsimas gyvenimas čia nė kiek nedžiugino. Jaučiausi daug praradusi negalėdama toliau dirbti ir realizuoti savo planų gimtinėje. O svetimoje šalyje įžvelgti naujų galimybių man, priverstinei imigrantei, nemokančiai vokiečių kalbos, nebuvo lengva. Vis dėlto niūros nuotaikos ėmė sklaidytis suvokus, kiek daug gali pasiūlyti šis daugiakultūris miestas.

Vienoje sunku susipažinti su austru, juo labiau su vieniečiu, bet štai visas likęs pasaulis kaip ant delno: nuo Australijos iki Didžiosios Britanijos, nuo Graikijos iki Rusijos gilumos. Gyvendamas čia kasdien keliauji, atrandi, pažįsti ir gauni vertingų tolerancijos pamokų.

Su kaimynystėje įsikūrusia albane iš Kosovo bandome įminti kulinarijos paslaptis ir mokomės gaminti tradicinius albanų, turkų, gruzinų patiekalus, per pertraukėles paskaniname juos turkiška kava. Prieš du dešimtmečius su šeima ji atvyko iš Mitrovicos, tapusios Kosovo etninio susiskaldymo simboliu. Miestą skiria tiltas, kurio po Kosovo karo nebegalima kirsti. Vienoje pusėje susitelkę serbai, kitoje – albanai. Pastarieji, gyvenę dabartinėje serbiškoje pusėje, neteko visko: namų, darbų ir galimybės sugrįžti. Kaimynės šeima – viena tokių, šiandien tvirtai įleidusių šaknis Austrijoje ir turinčių šios šalies pilietybę.

Mūsų namo prižiūrėtoja iš gretimos laiptinės, netrukus į pensiją išeisianti moteris, rūpinasi dviem pastatais, viską žino apie jų gyventojus, be atvangos plepa, pirmoji skuba patarti išsakydama savo svarią, bet nebūtinai korektišką nuomonę. Su manimi ji kalba lenkų, serbų ir vokiečių kalbų mišiniu, o aš su ja – rusų ir lenkų. Galima tik numanyti, kiek to, ką viena kitai pasakome, pačios suprantame. Ši patirtis, nors kartais komiška, be galo įdomi. Kaip ir vakarienės, suburiančios prie vieno stalo skirtingų tautų atstovus ir pasaulio piliečius – taip vadinu tuos, kurių kraujyje užkoduota įvairių tautų genų.

Viena rūpinasi atvykėliais ir suteikia jiems galimybę integruotis. Imigrantams jų gimtąja kalba rengiami seminarai apie gyvenimą Austrijoje ir sostinėje, kurių metu supažindinama su įsidarbinimo niuansais, išsamiai išaiškinamos darbuotojų teisės, pasakojama apie švietimo bei sveikatos apsaugos sistemas, socialines garantijas ir pan. Besimokantiems vokiečių kalbos gali būti kompensuojama iki 75 proc. kursų kainos. Iš dalies kompensuojami ir perkvalifikavimo kursai norintiems dirbti ne pagal įgytą specialybę.

Tačiau yra ir kita tikrovės pusė. Didmiestyje apstu darbų atvykėliams aptarnavimo, prekybos, slaugos, pastatų priežiūros ir kitose srityse, tačiau aukštesnės kvalifikacijos specialistams darbo paieškos gali trukti kelis mėnesius. Žinoma, pretenduojant į bet kurią vietą mokėti vokiečių kalbą yra būtina.

Valdžios rūpestis vietos gyventojais retkarčiais net glumina: pradedant vasarą įrengiamais geriamojo vandens stovais, itin gerai išplėtotu visuomeniniu transportu, aukšto lygio sveikatos priežiūros paslaugomis ir baigiant puikiai organizuotais masiniais renginiais. Nėra dienos, o juo labiau savaitgalio, kad nevyktų kokia nors šventė. Ir nebūtinai ji turi brangiai atsieiti miestui ar miestelėnams. Rugsėjį šurmuliavęs gatvės artistų festivalis valdžiai nieko nekainavo. Miestas suteikė erdvę pasirodymams, rėmėjai pasirūpino organizavimu, o iš viso pasaulio susirinkę menininkai surengė nepamirštamą trijų dienų šventę. Žinoma, užsimojus praplėsti akiratį vos per kelias dienas galima iššvaistyti daugybę pinigų, tačiau ne mažiau įspūdingas ir intensyvus kultūrinis laisvalaikis džiugins neišleidus nė cento.

Būtent nuolatinis gyvenimo kokybės gerinimas yra vienas pagrindinių Vienos iššūkių. Ir apie tai ne tik kalbama. Jau ne pirmi metai Austrijos sostinė tituluojama geriausiu pagal gyvenimo kokybę miestu pasaulyje. Praleidus čia bent kiek daugiau laiko, atrodo beviltiškai naivu kalbėti apie Vieną tik kaip apie Habsburgų imperijos lopšį ar klasikinės muzikos sostinę. Didmiestis, regis, galėjo pasitenkinti šimtmečių palikimu, tačiau jis nuolat juda į priekį ir keičiasi, todėl šiandien prisistato ne kaip klasikos sostinė ar tiltas tarp Rytų ir Vakarų, o „Smart city of Vienna!“ („Viena – išmanusis didmiestis“), kuris siekia sukurti kokybišką gyvenimą, išmanųjį visuomeninio transporto tinklą, mažinti atmosferos taršą, skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą, įtraukti gyventojus į miesto valdymą ir plėtrą.

Ir tai nėra tik deklaratyvūs šūkiai, pasitinkantys turistus oro uoste. Šią vasarą kepinant 40 laipsnių karščiui vienas miesto vadovų ragino gyventojus neskubėti jungti kondicionierių ar ventiliatorių, o vėsintis natūraliais būdais, pavyzdžiui, popierinėmis vėduoklėmis. Šių buvo dalijama nemokamai ir oficialioje miesto svetainėje skelbiama patarimų, kaip pasigaminti patiems. Viena užsibrėžė tikslą iki 2020-ųjų gerokai sumažinti į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekį. Informacija apie sutaupytą elektrą ir neišskirtą anglies dvideginį taip pat pasiekia gyventojus keičiant fontano apšvietimo sistemą į labiau tausojančią energiją.

Tik begalinė valdininkų meilė popieriams neturi nieko bendra su išmaniojo miesto vizija. Tvarkant bet kokius reikalus valdžios institucijoms būtina pristatyti krūvas įvairiausių dokumentų ir jų kopijų.

Austrijos sostinė garsėja konditerija ir kavos namų kultūra, tapusia UNESCO saugomo paveldo dalimi. Kavos tradicijos istorija skaičiuojama nuo XVII a. pabaigos, kai lenkų ir Habsburgų armija išlaisvino Vieną nuo turkų jungo, o įsibrovėlių paliktas kavos pupelių maišas atsidūrė šlėktos karininko Jerzy Franciszeko Kulczyckio, kilusio iš Abiejų Tautų Respublikos, rankose. Pasakojama, kad būtent jis sukūrė kavos gėrimą, kai, išfiltravęs kavos tirščius, pridėjo šiek tiek cukraus ir įpylė šlakelį pieno. Gėrimas ėmė sparčiai populiarėti, o garsiojo karvedžio atvaizdą iki šiol naudoja kai kurie Vienos kavos namai, jo vardu pavadintoje gatvėje XIX a. pastatytas paminklas. Austrų rašytojas Stefanas Zweigas gan taikliai apibūdino kavos namus kaip demokratišką klubą, kuriame visi susirinkusieji gali mėgautis pigios kavos puodeliu ir valandų valandas kalbėtis, rašyti, žaisti kortomis, kurpti laiškus, skaityti korespondenciją ir spaudą.

Šiandien kava Vienoje palyginti brangi, o kokybė ne visada geriausia. Tačiau apsilankyti ne pirmą šimtmetį tradicijas puoselėjančiuose kavos namuose, tokiuose kaip „Kaffee Alt Wien“, „Café Central“, „Café Demel“ ar „Hotel Sacher“, tikrai verta. Čia rasite smulkmeniškai ištobulintą konditeriją ir ypatingą atmosferą. Vis dėlto būsimus įspūdžius gali apkartinti eilė, kurioje kartais tenka palūkėti net valandą.

Beje, minėtos įstaigos „Café Demel“ bei „Hotel Sacher“ yra ir amžinos oponentės kovoje dėl tikrojo torto „Sacher“ kepėjo vardo. Daugelis turistų neišvyksta iš Vienos neapsilankę abiejose kavinėse. Tortas „Sacher“ – tai šokoladinis pyragas, aplietas plonyčiu abrikosų džemo sluoksniu, kurį dengia šokolado glazūra. Šio kepinio istorija mena XIX a., kai 16-metis imperatoriškųjų rūmų virtuvės šefo padėjėjas Franzas Sacheris pirmąsyk pagamino šokoladinį desertą ypatingiems svečiams. Vėliau receptą ištobulino jo sūnus Eduardas dirbdamas konditeriu „Café Demel“. Ir tik 1876-aisiais E. Sacheris atidarė savo vardo viešbutį, kuriame taip pat siūlė paragauto šio deserto. Po šeimininkų mirties įstaiga bankrutavo, o naujasis savininkas įregistravo torto „Original Sacher“ prekės ženklą. Visą tą laiką skanėstu prekiavo ir „Café Demel“. 1950 m. kilo vadinamasis septynerių metų torto karas – tiek laiko truko teisinis ginčas tarp „Café Demel“ ir „Hotel Sacher“ dėl teisės naudoti torto „Original Sacher“ pavadinimą. Teismui išsprendus ginčą, teisė naudoti „Original Sacher“ vardą atiteko „Hotel Sacher“, o „Café Demel“ savąjį desertą galėjo vadinti Eduardo Sacherio tortu. Konkurentų receptai skiriasi tik šiek tiek: viešbutis šokoladinį pyragą pertepa dviem abrikosų džemo sluoksniais, o „Café Demel“ – vienu.

Po spindinčiu turistiniu rinkodaros triuku ir šimtamete istorija, regis, slypi viso labo paprasčiausias šokoladinis pyragas. Tačiau šis desertas tapo tikru turistų masalu. Ir ne tik jis. Garsiosios kalėdinės mugės į Vieną taip pat privilioja nemažai svetimšalių.

Dažniausiai kiekvienas iš 23 Vienos rajonų organizuoja savo kalėdinę mugę, kur prekiaujama karštu vynu, užkandžiais, saldumynais, meno dirbiniais ir šventinėmis puošmenomis. Besibaigiant darbo valandoms prekybininkų kioskus apspinta ne tik turistai, bet ir vietos gyventojai: suaugusieji mindžikuodami gurkšnoja karštą gėrimą ir bendrauja, o vaikai čiuožinėja čia pat išlietoje čiuožykloje. Atrodo, kad laikas sustoja, ir akimirkai sustingsta beprotiškas didmiesčio gyvenimo tempas.

 

Ką pamatyti?
Valstybės salė Nacionalinėje bibliotekoje (vok. „Der Prunksaal der Österreichischen Nationalbibliothek“). Įspūdingoje barokinio stiliaus bibliotekoje ne vienas pasijus it filmo apie Harį Poterį herojus. „Josefsplatz“ 1, 1015 Viena. www.onb.ac.at

Muzikos namai (vok. „Haus der Musik“) – novatoriškiausio muziejaus vardą Austrijoje pelnęs interaktyvus garsų muziejus, jungiantis muziką, garsą, praktinį jų pažinimą ir technologijas. Tik čia galima aplankyti garsų galeriją ir išvysti garsų kilimą, diriguoti orkestrui ir išgirsti, ką motinos įsčiose girdi dar negimęs kūdikis. „Seilerstätte“ 30, 1010 Viena. www.hdm.at

Šenbruno imperatoriškoji vasaros rezidencija (vok. „Schönbrunn“) ir seniausias pasaulyje zoologijos sodas, įkurtas 1752 metais. Turistams atviros kelios dešimtys iš beveik 1 500 prabangiai įrengtų rūmų kambarių, įmantrūs parko gėlynai, fontanai ir medžių alėjos. Apžvalginiu traukinuku (nuotr.) galima apvažiuoti visą teritoriją, pažvelgti į rūmus ir Vienos miestą nuo kalvos, esančios kitoje parko pusėje. „Schönbrunner Schlosstraße“ 47, 1130 Viena. www.schoenbrunn.at

Senamiestis. Važiuojant vadinamuoju „Ring Tram“, žaismingu geltonu turistiniu tramvajumi, galima išvysti įdomiausias Senamiesčio vietas, išgirsti trumpą jų istoriją. Tada beliks pasirinkti, kur norisi stabtelėti ir pasivaikščioti ilgėliau.

„Prateris“ (vok. „Prater“) – atrakcionų, pramogų ir laisvalaikio parkas, kuriame telpa ir Madam Tussauds muziejus, ir geriausi miesto barai, kavinės bei naktiniai klubai, didžiausios šokių aikštelės, milžiniškas apžvalgos ratas su restoranu, modernios ir dar XIX a. menančios karuselės, amerikietiški kalneliai ir siaubo kambariai. www.prater.at

 

Kur apsistoti?

Viešbutis „Hotel Imperial Vienna“. Prabangus viešbutis (nuotr.), įkurtas XIX a. viduryje, alsuoja klasikinės Vienos istorija ir didybe. Iš čia ranka pasiekiamos Senamiesčio gatvelės, geriausi restoranai, galerijos, koncertų salės ir prekybos centrai. „Kaerntner Ring“ 16, 1015 Viena. www.imperialvienna.com

Viešbutis „25 Hours Hotel at Museumsquartier“ pasitinka lankytojus užrašu: „We are all mad here“. Cirkas – būtent taip apibūdinamas jo stilius. Spalvingas, nuotaikingas, kupinas vintažinių detalių, surinktų vietos blusturgiuose, atnaujintų ar perdirbtų ir pritaikytų moderniame interjere. „Lerchenfelder Strasse“ 1-3, 1070 Viena. www.25hours-hotels.com

„Wombat’s the Naschmarkt“ – stilingi nakvynės namai pačioje miesto širdyje, prie garsiojo „Naschmarkt“ turgaus, kuriame prekiaujama gėrybėmis iš viso pasaulio. Sutemus gyvenimas tęsiasi šalimais įsikūrusiuose baruose ir kavinėse, siūlančiose austrų, italų, ispanų, kinų ir kitų tautų virtuvės patiekalų. „Rechte Wienzeile“ 35, 1040 Viena. www.wombats-hostels.com

 

Kur pavalgyti?

„Heuriger“, arba tradicinės vyninės, įsikūrusios prie vynuogynų. Čia galima paskanauti vietinio vyno ir šaltųjų užkandžių. Kadangi Viena apsupta vynuogynų, tereikia pavažiuoti, tarkime, į Grincingo pakraštį, paėjėti „Cobenzlgasse“ gatve ir pasirinkti patikusią vyninę: „Berger“, „Bach Hengl“, „Weinbottich“ ar „Bauermandl“. „Cobenzlgasse“, 1190 Viena. www.wien-vienna.at/grinzing.htm

„Café Central“. Legendiniai literatų kavos namai, kuriuose XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lankėsi garsūs rašytojai, menininkai, mokslininkai, siūlo išgerti puodelį kavos, paragauti austriškų skanėstų ir pasiklausyti fortepijono skambesio. „Herrengasse/Strauchgasse“, 1010 Viena. www.palaisevents.at/cafecentral

„Tichy“. Sakoma, kad čia prekiaujama geriausiais ledais Vienoje. Nors šiuo klausimu kiekvienas vienietis turi savo nuomonę, tačiau tik šioje ledainėje galite paskanauti tikrai ypatingų desertų. „Eis-Marillen­knödel“ – tai rutulio formos vaniliniai ledai su abrikosų įdaru, padengti skrudintų riešutų luobele. „Reumannplatz“ 13, 1100 Viena. www.gastroweb.at/tichy-eis

„Plachutta“ restoranas didžiuojasi austriškos virtuvės šedevrais, ypač tradiciniais virtos jautienos patiekalais. Senasis Plachuttų šeimos restoranas yra visai šalia Šenbruno rūmų. „Auhofstrasse“ 1, 1130 Viena. www.plachutta.at

„Gmoa Keller“ restoranas sudomins intriguojančių istorijų (bent vieną tikrai papasakos padavėjas), gero maisto mėgėjus ir nenorinčius itin išlaidauti. Buvo sakoma, kad tie, kurie neragavo ponios Novak, vadovavusios virtuvei iki
1999-ųj­ų, keptų kepenų, nepažįsta Vienos. Tradicinis šio restorano kepenų patiekalas tik­rai vertas dėmesio ir šiandien. „Heumarkt“ 25, 1030 Viena. www.gmoakeller.at

Alaus namai „Schweizerhaus“ siūlo šviežiausią alų visoje Vienoje, nes pilstymo kranas niekada neužsukamas, o vienas po kito pildomi bokalai iškart keliauja ant svečių stalų. Prie gero alaus vertėtų paragauti tradicinės traškios kiaulienos su kaulu (nuotr.). „Prater“ 116, 1020 Viena. www.schweizerhaus.at

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų