Vienos gatvės paraštės

Vienos gatvės paraštės

Sumanymas įamžinti rašytojus ir poetus iš trijų dienų renginio išaugo į Literatų gatvės reiškinį. Projekto iniciatorės grafikės Eglės Vertelkaitės sprendimus sekė Viktorija Vitkauskaitė.

 

Vytautas Kernagis ir Vytautas Skripka. Antanas Strazdas ir Romas Lileikis. Martyno Mažvydo „Katekizmas“ ir Aido Marčėno poezija. Projekto kuratorės E. Vertelkaitės (nuotr.) įamžintų kūrėjų sąrašas sostinės Literatų gatvės sienose tarp kitų menininkų kūrinių kupinas netikėtumų ir paradoksų. Tų netikėtumų apstu visoje projekto istorijoje – nuo sumanymo užuomazgų iki paslaptingai sienose išdygstančių ir pradingstančių inkliuzų.

Į daugiau kaip 200 atminimo plokštelių kūrinį išaugęs sumanymas gimė Grybų kaime. Ten, būriui menininkų viešint pas mecenatus Danguolę ir Viktorą Butkus, kilo mintis ką nors įdomaus sukurti miesto renginiui „Menas netikėtose erdvėse“. Literatų gatvėje buvo tuometinis D. Butkienės kelionių agentūros biuras, o gatvės pavadinimas lyg savaime padiktavo ir sumanymų branduolį: įamžinti rašytojus, poetus, vertėjus. Sieną tarp 6 ir 8 numeriais pažymėtų namų iš pradžių svarstyta išpiešti grafičiais. Tačiau E. Vertelkaitei kilo mintis išreikšti pagarbą subtiliau: pasirinktam menininkui sukurti bareljefą, plokštelę, keramikos dirbinį – tai, ką būtų galima darniai įmontuoti į sieną.

Neakivaizdžiai projekto krikštatėviu bei įkvėpimo šaltiniu tapo poetas A. Marčėnas ir jo eilėraštis „Literatų gatvė“: „…bet mane mažutėlį įpieš gal / gatvėje literatų, gdzie mieszkal / Mickiewicz i Jakimowicz“ – vėliau paaiškėjo, kad šios paskutinės eilėraščio eilutės, galima sakyti, (savi)pranašiškos. 2008-aisiais savaitgalio renginiu prasidėjęs projektas išaugo į didžiulės apimties reiškinį: iš pradžių buvo įamžinta penkiolika „mažutėlių“, tarp jų, beje, A. Marčėnas, Mickiewicz i Jakimowicz. Dabar oficialus meno kūrinių, skirtų literatams atminti, sąrašas stabteli ties skaičiumi 225.

Mažai pastangų į viešuosius ryšius dėjęs Literatų gatvės reiškinys sulaukė dėmesio su kaupu: nuo vietos žiniasklaidos iki „Vilnius in Your Pocket“ leidinio ir net interviu korėjiečių televizijai. Turistų srautai į šią gatvę neslūgsta visus metus, šiltąjį sezoną eilėje prie fotografijoms tinkamiausių vietų trypčioja vestuvininkai, su literatūros mokytojais čia renkasi moksleivių grupės. Ar jau laikas dėti tašką? Nebent daugtaškį. Kaip ir pačioje Literatų gatvės istorijoje.

 

Viena tapybiškiausių, miesto dailininkų mėgstamiausių, viena labiausiai apleistų, viena vaiduokliškiausių… Tokia Literatų gatvė Vlado Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“. Prieš daugiau nei du dešimtmečius publikuotame leidinyje autorius, dailės istorijos patriarchas ir miesto tyrinėtojas, aprašydamas Literatų gatvę neužsimena, kad jo šeimai ši reiškė ypač daug: Drėmos čia gyveno beveik septyniasdešimt metų. 1991-aisiais pirmą kartą pasirodžiusioje, pernai antrą kartą išleistoje knygoje įamžintas niūrus XX a. pabaigos Literatų gatvės paveikslas: apleisti, apgriuvę, daugybę metų negyvenami ir nerestauruojami pastatai.

Nuo tų laikų prabėgo dvidešimt metų. Anksčiau čia bijodavai gauti plyta per galvą, dabar gali saugiai apšviestu keliu grįžti namo. Tokį pokytį grafikei įvardijo kitas Literatų gatvės gyventojas – poetas Liudvikas Jakimavičius. Tamsių užkaborių vaiduoklius išvaikė ir tvarkos bei šviesos gerokai pridėjęs projektas, ir šią vietą atradęs smulkusis verslas, ir augantis vilniečių sąmoningumas, kad minėta gatvė ypač verta pagarbos. Tiek dabar, tiek anksčiau, net prieš porą šimtų metų, joje gyveno, E. Vertelkaitės žodžiais, neeiliniai žmonės. Remiantis V. Drėma būtų galima sakyti, jog čia dingo svarbi dingusio Vilniaus dalis. Šykštūs informacijos likučiai skelbia, esą prieš kelis šimtus metų joje veikė spaustuvės, kūrėsi auksakaliai. Išskirtinė ir čionykščių pastatų istorija. XIX a. pradžioje šiaurinėje gatvės pusėje stovėjo penki namai: vienas jų buvo perstatytas iš Marijos Globos cerkvės, antras – iš kalvinų bažnyčios varpinės. Kitoje gatvės pusėje stovėjusio keturių aukštų namo palėpėje butą nuomojosi Adomas Mickevičius. Pro savo langus jis regėdavo Šv. Jonų, bernardinų, Šv. Mykolo bažnyčių bokštus. Šiame bute poetas glaudėsi ir per 1823 m. įvykius, kai Vilniuje buvo suimami filomatai, kol spalį buvo areštuotas ir nugabentas kalėti į bazilijonų vienuolyną.

Būtent su A. Mickevičiaus pavarde siejamas Literatų gatvės pavadinimas. Neilga, įkalnėn kopianti Senamiesčio gatvelė taip buvo pavadinta pagerbiant čia gyvenusį vieną didžiausių romantizmo poetų. Prieš daugiau nei šimtmetį ji buvo žinoma kaip Šv. Mykolo antroji gatvė.

 

Šiek tiek daugtaškių, pauzių, sutrūkinėjusių istorijos punktyrų pabyra ir dairantis E. Vertelkaitės grafikos darbų Literatų gatvės sienose. „Tai buvo senokai, ne viską atsimenu“, – skenuodama akimis projekto inkliuzus ir tarp jų ieškodama savųjų sako grafikė. Internete šių menininkės kūrinių priskaičiavau keliolika, ant sienų – šiek tiek mažiau. Paaiškėja, kad kai kuriems rezervuotos vietos sienoje, bet kūrybos procesas dar vyksta.

Asmeninės simpatijos, literatūriniai guru, būtinybė užlopyti kai kurias šio literatūrinio projekto turinio spragas, netgi sveikas meninis chuliganizmas. Visi šie motyvai E. Vertelkaitės pasirinktas pavardes ir literatūros reiškinius subūrė į margaspalvę skirtingų epochų, stilių bei vaidmenų kompaniją. Pirmąjį grafikos kūrinį menininkė skyrė A. Marčėnui. Simboliškas pasirinkimas ne tik dėl jau minėtų sąsajų su eilėraščiu. „Atrodo, kai kas pasakoma mano žodžiais“, – apie artimumą poeto kūrybai užsimena grafikė. Šio autoriaus poezijos motyvais ji buvo kūrusi dar ankstyvuosius savo grafikos darbus, estampus, todėl ir inkliuzui Literatų gatvėje panaudojo studentiškų klišių fragmentus.

Netikėtai smarkiai įsisukusio projekto pradžios rūpesčiai – nuo sienų tinkavimo iki meninio idėjos įgyvendinimo – teko E. Vertelkaitei. Kaip pati sako, neplanuotai, tačiau natūraliai, lyg pats likimas būtų įmetęs į šią terpę. Pirmaisiais darbų metais meninę veiklą teko pamiršti: visą laiką ir jėgas surydavo reikalai Literatų gatvėje. Vis dėlto liko entuziazmo ne tik rūpintis kitų kūriniais, bet ir sukurti atminimo ženklus saviems literatams.

E. Vertelkaitės kurtas Konstantino Sirvydo atminimo ženklas – lyg grįžimas į vaikystės namus. „Augau šeimoje, kurioje lietuviška knyga ir raštas buvo labai gerbiami. Vaikystėje turėjau net faksimilinius K. Sirvydo „Trijų kalbų žodyno“ leidimus“, – natūraliai kilusį poreikį aiškina grafikė. O sprendimas įamžinti ir V. Kernagį ne vienam sukėlė nuostabą. Tačiau, menininkės teigimu, maestro buvo lyg savotiškas knygnešys: būtent per jo dainas daug žmonių atrado puikiausią lietuvių poeziją, pavyzdžiui, Marcelijaus Martinaičio eilių pasaulį.

Tarp garsiai, tačiau nepiktai nusistebėjusių V. Kernagio įamžinimu buvo ir poetas Valdas Gedgaudas. E. Vertelkaitę pasikvietęs į tuo metu vedamą laidą „Literatūros akiračiai“, jis lyg retoriškai, lyg ir ne klausė: kaip yra, kad V. Kernagis įamžintas, o A. Strazdas ne? Projekto kuratorė aiškino, kad visiems inkliuzų sukurti neįmanoma, bet galų gale juokais kapituliavo ir pasidavė provokacijai – taip siena pasipildė A. Strazdo atminimo ženklu. O su V. Gedgaudu užsimezgė kūrybinė bičiulystė. Vieną kūrinių poetas pakrikštijo „Mergaitė su kirviu“ – taip pat, kaip vadinosi grafikės personalinė paroda. Jau po jo mirties pasirodžiusi poezijos knyga irgi iliustruota E. Vertelkaitės. Literatų gatvės sienoje palikta vieta ir V. Gedgaudui skirtam inkliuzui. „Net nežinau, ar Valdas spėjo sužinoti, kad jam numatyta vieta Literatų gatvėje. Ta mirtis buvo tokia staigi… Gal net dėl to ir sustojau, neįgyvendinau sumanymo, kurį planavau. Bet įgyvendinsiu“, – sako menininkė.

 

Kodėl tam, o ne kitam? Kodėl šitam skirti net trys kūriniai, o ano apskritai nėra? Tokių klausimų nuo projekto pradžios E. Vertelkaitė išgirdo daugybę. Ir dabar kantriai aiškina norėjusi ne memorialo, ne oficialių geriausiųjų sąrašų, bet šiek tiek spontaniškumo, chaoso. Plokštelės paženklino atminimą tų asmenų, kuriems dailininkai, grafikai, skulptoriai pasiūlė jas sukurti. Keletą variantų atmesti teko, bet tai lėmė objektyvios priežastys: siūlyti per dideli formatai arba kūriniai nebūtų atlaikę lauko sąlygų. Menininkė šypteli, kad prasidėjus Literatų gatvės literatūrinimo procesui kai kurie poetai suskato kviesti ją į kūrybos vakarus, siųsti savo poeziją. Beje, nė vienas kūrėjas tiesiai nepasiūlė savos kandidatūros. O iš įamžintųjų nė vienas nepareiškė nenorintis ten būti.

„Literatų gatvė nėra skirta vien Nacionalinės premijos laureatams, nors, aišku, norisi ir juos atminti. Bet mane labiausiai inspiruoja asmenybės. Pavyzdžiui, režisierius, renginių organizatorius, poetas R. Lileikis pats gyvena labai poetiškai, dėl to ir norėjau sukurti jam inkliuzą“, – sprendimą motyvuoja E. Vertelkaitė. Asmeninės simpatijos lėmė ir poetų Algio Skačkausko bei V. Skripkos įamžinimą.

Neilgoje Senamiesčio gatvėje siekta pagerbti ne tik lietuvius, bet ir užsienio rašytojus bei poetus, kokiu nors aspektu susijusius su Lietuva. Taip čia pateko Jonathanas Franzenas: dalis jo romano „Pataisos“ veiksmo vyksta Lietuvoje. Mūsų šalies literatų kūrinys buvo sutiktas santūriai. E. Vertelkaitei jį paskaityti ir galbūt įamžinti pasiūlė Senamiesčio „Rotary“ klubas, jau kurį laiką skiriantis lėšų šiam literatūriniam projektui. Romanas grafikei didelio įspūdžio nepaliko, šiaip ar taip, autorius rašė apie Lietuvą. Jam skirtas inkliuzas įmontuotas sienos apačioje ir taip lyg subtiliai užsimenama apie silpnas kūrinio vietas. „Čia tokia mano ironija“, – juokiasi kuratorė.

Menininkė šiek tiek apgailestauja, kad per kelerius pastaruosius metus, kuravimą perėmus Moderniojo meno centrui, projektas tapo šiek tiek per sterilus, oficialus. Jai norėjosi daugiau paslapties, galbūt net be aiškinamųjų lentelių, kas ir kam kurį inkliuzą sukūrė. Kita vertus, slėpiningumo yra ir šiandien. Nutinka, kad kūriniai iš sienos išlupami vandalų. Bet būna ir netikėtai atsirandančių plokštelių: be projekto iniciatorių žinios sienoje įmontuojamas naujas inkliuzas. Tyliai dauginti jų skaičių po vieną ar du per metus toliau žada ir E. Vertelkaitė.

Šaltiniai: Vladas Drėma, „Dingęs Vilnius“ („Versus aureus“, 2013); Tomas Sakalauskas, „Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais“ („Baltos lankos“, 2008)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų