Vieno žmogaus portretas

Vieno žmogaus portretas

Fondo DRAF (David Roberts Art Foundation) įkūrėjas Davidas Robertsas, „Rupert“ kvietimu atvykęs į Lietuvą skaityti pranešimo pirmajame „Pažinties su šiuolaikiniu menu“ susitikime, dalijosi gana hedonistiniu požiūriu į meno kolekcionavimą. „Leiskite sau priimti kuo daugiau emocinių sprendimų“, – pataria jis. Londone gyvenantį škotų kilmės verslininką bei meno kolekcininką kalbino Ieva Rekštytė-Matuliauskė.

– Kolekcininkai mėgsta įvardyti „tą kūrinį“, tampantį kertiniu, nuo kurio ima kauptis pati kolekcija. Ar (vis dar) turite „tą kūrinį“?

– Taip, beveik nieko nepardaviau. Esu per daug prisirišęs. Laimei ar nelaimei, turiu tą vadinamąjį kolekcininko geną, kuris lemia pomėgį turėti patinkančius daiktus ir juos kaupti susigalvojus tam tikrą sistemą. Arba be jos (šypsosi). Prieš 25 metus vienoje Prancūzijos galerijoje pamačiau tapybos darbą ir jį įsimylėjau. Tai buvo ispanų dailininko Mariano Otero kūrinys, tapęs lūžio tašku, kai pagaliau ryžausi meno kūriniui išleisti gana apvalią pinigų sumą, suvokęs, kad tiesiog privalau tai padaryti.

– Minėtą paveikslą įsigijote labiau sužavėtas jo estetikos ar idėjos? Kaip laikui bėgant keitėsi įsigyti paskatinantis motyvas?

– Iš pat pradžių svarbesnis buvo estetinis aspektas, bet ilgainiui jį nurungė meno kūrinių idėjos. Toks, manau, natūralus kolekcininko progresas. Pradėjęs kolekcionuoti imi nuolatos eiti į galerijas, susitinki ir bendrauji su menininkais, susipažįsti su daug platesne meno įvairove, pagaliau imi rinktis kūrinius, kurie yra nebūtinai gražūs, bet, pavyzdžiui, tave provokuojantys. Kai kurie žmonės, vos pradėję kolekcionuoti meną, iš karto stengiasi pereiti į ekspertų lygmenį, bet aš stengiausi į jį kilti pamažu. Žinoma, padariau keletą klaidų, bet dėl jų nesigailiu – tai mano klaidos. Tuos kūrinius vis dar turiu.

– Kolekcijos kuratorius Vincentas Honoré yra sakęs, kad apžiūrinėdami jūsų sukauptus meno kūrinius turėtume omenyje, jog tai vieno žmogaus portretas. Jūsų kolekcija neturi vienos krypties, žanro, laikotarpio. Kodėl taip pasirinkote?

– Taip, kolekcija neturi įprastinio in focus. Nei žanrų, nei lyčių, tai laikotarpių, nei medijų atžvilgiu. Bet būtent tai labiausiai ir mėgstu. Kartais nusiperku vieno ar kito menininko, kurios nors specifinės srovės ar idėjos kūrinį ir pajaučiu, kad tiek ir bus gana. Kai su Indre (šiuolaikinio meno kūrėja Indrė Šerpytytė-Roberts – IQ past.) susituokėme, kolekcijoje atsirado daugiau menininkių darbų. Indrė aktyviai palaiko kuriančias moteris, mėgsta socialų, politišką meną. Aš taip pat pradėjau domėtis šiomis kryptimis, atrasti, kas man patinka, ir įtraukti tuos kūrinius į kolekciją.

Neseniai mudu išsinuomojome namą mano gimtojoje Škotijoje ir aš, Indrės džiaugsmui, pasiūliau jame eksponuoti vien moterų menininkių darbus. Kai juos kabinome, pamaniau, kad šalia reikėtų parinkti kuo skirtingesnius. Pasiūliau vieną kūrinį, o Indrė iškart pastebėjo: „Bet jis juk vyro.“ „Na, taip, – sakau, – juk nenorime per daug savęs apriboti, įsprausti į rėmus.“ „Jei sakėme, kad kabinsime tik moterų, tai taip ir darykime.“ Tada pajutau, kad net toks apribojimas man yra per didelis (juokiasi). Ką ir kalbėti apie vieno menininko ar srovės kolekcionavimą.

Tendencijos ir yra tam, kad keistųsi. Aš labiau pasitikiu savo pomėgiu, jis kinta lėčiau

– Kaip pažintis su menininkais pakeičia suvokimą apie meną?

– Daug sykių geriau pažinti meną, kai jo autorius sugeba išartikuliuoti jo idėjas, užvesti ant kelio. Ne kartą esu pastebėjęs, jog meno kritikai papasakoja vieną istoriją, o menininkai ją paneigia. Žinoma, kai kurie kūrėjai mėgsta, kad patys žiūrovai susikurtų savo matymą, viziją, idėją. Bet labai gera šį leidimą gauti tiesiai iš jų pačių.

Dažnai iš menininkų išgirstu neįtikėtinų istorijų, visiškai pakeičiančių jų kūrybos matymą. Vienas mano pažįstamas dailininkas anksčiau kurdavo abstrakcijas, o dabar tapo portretus. Kai jo paklausiau, kodėl jis taip pasirinko (man atrodė, kad tai gana keistas posūkis), jis atskleidė susimąstyti privertusią priežastį. „Kai tapau portretą, – sakė jis, – žinau, kada darbas būna baigtas. Kai kuriu abstrakciją, beveik kaskart patiriu emocinį bei psichologinį išsekimą, nes nežinau, kada ir kaip jį pabaigti. Padėdavau keletą brūkšnių ir svarstydavau, galbūt tai jau viskas? O gal dar kelis potėpius? Tai mane vedė prie beprotystės, privalėjau sustoti.“

– Ar savo kolekcijoje turite lietuvių autorių darbų?

– Taip, žmonos (juokiasi).

– Ar esate išsikėlęs tikslus, kuriuos norėtumėte pasiekti kaip kolekcininkas?

– Mano, kaip kolekcininko, tikslai visuomet atsirasdavo ir plėtojosi palaipsniui. Kai tik pradėjau kolekcionuoti, neturėjau jokių konkrečių planų, tiesiog nusipirkau vieną patinkantį kūrinį, paskui kitą. Tuo metu tikrai negalvojau, kad kada nors įkursiu meno fondą. Tačiau, kai namuose ir biure prisikaupė meno kūrinių, pamaniau, jog būtų puiku turėti erdvę, kur galėčiau iškabinti visą kolekciją, ir žmonės ateitų jos pasižiūrėti. Kai įsigijau tokią erdvę, supratau, kad eksponuoti tik mano turimus meno kūrinius būtų kvaila. Susipažinau su nepriklausomu meno kuratoriumi Vincentu, su kuriuo kartu išgryninome galerijos veiklos idėją. Nutarėme skatinti ir remti jaunuosius kuratorius, suteikti jiems galimybę naudotis didžiule meno kūrinių biblioteka, iš kurios jie gali atsirinkti kūrinius ir formuoti įvairias parodas. Taip pat atkreipėme dėmesį į performanso meną, kuriam, mūsų nuomone, stigo pelnyto susidomėjimo ir net vietos pasirodymams. Įvairius kolekcijos darbus skoliname muziejams – toks meno kūrinių judėjimas man atrodo labai prasmingas.

Taigi niekuomet nebuvo vieno tikslo, jis nuolatos formavosi ir keitėsi. Dabar norėčiau ką nors nuveikti už Londono ribų. Esu nusipirkęs ūkį ir galvoju, kaip būtų puiku jį išnaudoti meno kūriniams. Kas žino, galbūt vieną dieną jis virs į skulptūrų parką.

Žmonės turėtų leisti sau priimti daugiau emocinių sprendimų – tai didžiausias kolekcionavimo, meno turėjimo džiaugsmas

– Kaip pasikeitė meno rinkos taisyklės nuo to laiko, kai prieš kelis dešimtmečiu pradėjote kolekcionuoti?

– Įvyko daugybė pokyčių. Kai pradėjau kaupti meno kūrinius, Londone buvo labai mažai kolekcininkų. Man, aišku, buvo daug paprasčiau. Tuomet vykdavo vos kelios stambesnės meno mugės per metus, o dabar beveik kas mėnesį skirtinguose kampeliuose organizuojami didžiuliai renginiai. Jei prieš keletą dešimtmečių kurioje nors galerijoje susidomėdavau meno kūriniu, jį man pasiūlydavo atsiųsti paštu, ir galėdavau svarstyti keletą mėnesių. Dabar meno mugės duoda kelias valandas. Viskas vyksta kitu greičiu ir mastu. Kur kas daugiau žmonių vaikosi tą patį grobį. Atsirado daugiau meno rinkos tendencijų ir jos gerokai sparčiau keičiasi. Tačiau tendencijos ir yra tam, kad keistųsi. Aš labiau pasitikiu savo pomėgiu, jis kinta lėčiau.

– Pirkdami meno kūrinį kiek galvojate apie jo kainą ir savo biudžetą?

– Kaip ir visi, nenoriu permokėti. Be to, žinau, kad vietoj labai brangaus galėčiau nusipirkti kelis ir galbūt ne ką mažiau puikius darbus. Norėčiau turėti Pablo Picasso kūrybos, bet neketinu parduoti pusės savo kolekcijos, kad galėčiau jos įsigyti.

– Ar kolekcininkai nėra pernelyg susirūpinę dėl investicinio meno aspekto?

– Absoliučiai taip. Žmonės turėtų leisti sau priimti daugiau emocinių sprendimų – tai didžiausias kolekcionavimo, meno turėjimo džiaugsmas. Pažinojau vieną kolekcininką, kuris gyveno mažame bute Londone. Jis pirkdavo tik nedidelio formato mėgstamų menininkų kūrinius. Didelių jis negalėjo įsigyti ir dėl ankšto savo būsto, ir dėl didžiulės jų kainos. Kai lankiausi pas jį svečiuose, man atvipo žandikaulis tyrinėjant jo buto sieną, it brangakmeniais tirštai nusagstytą mažyčiais žymių menininkų paveikslais.

– Koks meno kūrinys šiuo metu yra mėgstamiausioje jūsų namų vietoje?

– Namuose ir biure meno kūrinius keičiu gana reguliariai, dažniausiai kartą per metus. Tačiau yra keli darbai, kurie niekuomet nejuda, nes puikiai žinai, kad jausčiausi blogai, jei jie iš ten pasitrauktų. Vienas tokių – Philipo Gustono paveikslas. Aplink jį, tarsi galaktikoje, sukasi visi kiti darbai, o jis lieka toje pačioje vietoje.

D. Robertsas
Gimė Grinoke, Škotijoje.
Baigė nekilnojamojo turto ekonomiką ir tapo komercinių projektų plėtotoju.
Yra nekilnojamojo turto įmonės „Edinburgh House Estates“ įkūrėjas ir generalinis direktorius.
Apie 1990-uosius pradėjo kolekcionuoti modernųjį ir šiuolaikinį meną. Dabar jo kolekcijoje yra daugiau nei 2 tūkst. darbų, sukurtų apie 600 menininkų, pavyzdžiui, Gerhardo Richterio, Joano Miró, Andy Warholo, Ai Weiwei, Damieno Hirsto, Anselmo Kieferio, Roy Lichtensteino, Evos Hesse, Henry Moore’o, Luciano Freudo, Anisho Kapooro, Yinkos Shonibare kūrinių.
2007 m. įkūrė DRAF – ne pelno siekiantį šiuolaikinio meno centrą Londone.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų