Vienatvės patirtys Bulgarijoje

Vienatvės patirtys Bulgarijoje

Atostogaudama Bulgarijoje vilnietė Lina Bernotaitytė mėgavosi ne tik tuo, ko ieškojo, – geru oru, smėlėtu paplūdimiu, jūra, bet ir tuo, ko nesitikėjo rasti turistų iš Rytų Europos pamėgtoje Juodosios jūros pakrantėje. Galimybe atsiriboti ir pabūti vienumoje.

Populiarus Saulėtosios Pakrantės miestelis, kuriame apsistojo lietuvė, anot jos, primena sumažintą mūsiškės Palangos versiją – tik gerokai triukšmingesnę, spalvingesnę. Poilsiautojus iš Rytų Europos čia traukia gražūs, platūs paplūdimiai, audringas naktinis gyvenimas ir palyginti žemos kainos. „Visas kurorto krantas nusėtas patogiai įsitaisyti viliojančiais gultais, šešėlio paunksnę siūlančiais skėčiais nuo saulės, paplūdimys knibžda įvairių pramogų siūlytojų, – apie populiarius Saulėtosios Pakrantės kurorto pranašumus pasakojo L. Bernotaitytė. – Vakare atgyja barų gatvės, aplink žybsi spalvotų lempučių girliandos, beprotiškai trenkia praėjusio amžiaus muzika. Atrodo, lyg užeigos, klubai ir barai varžytųsi decibelų rungtyje, kviesdami ir viliodami paplūdimyje per dieną išsiilsėjusius turistus.“

Merginos nuomone, vakaras yra pats geriausias metas leistis į ištuštėjusį pajūrį: išsitiesi ant gulto ir žvelgi į nesibaigiantį banguojantį horizontą. „Į Bulgariją vėl grįžčiau norėdama atsiplėšti nuo miesto šurmulio, nes čia apstu vietų, kur gali pabūti vienas. Tokios aplinkos nesąmoningai ilgėjausi šurmuliuojančiame Vilniuje“, – susižavėjimo svečios šalies kurortu motyvus dėstė vilnietė.

Saulėtosios Pakrantės miestelis, be gražaus paplūdimio ir triukšmingo naktinio gyvenimo, kuo didžiuotis neturi. Tai besiplečiantis kurortas: dar pernai jame viešėjusi pašnekovės bičiulė tikino, kad tuomet nebuvo pastatyta nė pusės tiek, kiek matoma šiemet. Net viešbučio, kuriame apsistojo L. Bernotaitytė, nebuvo. Tačiau lietuvės kelionės atradimai susiję ne su augančia Bulgarijos turizmo infrastruktūra, o kur kas asmeniškesni ir subtilesni.

Netikėtas déjà vu

„Netoli Saulėtosios Pakrantės yra Nesebero miestukas – gražus, jaukus, jame išlikusi senovinė architektūra. Iki jo pakrante galima nueiti pėstute. Šioje trumpoje kelionėje patyriau vieną didžiausių šių atostogų atradimų“, – intriguojantį pasakojimą pradėjo Lina. Neskubėdama pėdindama su drauge smėlėtu paplūdimiu, mergina patyrė jausmą, kartą jau išgyventą žiūrint mėgstamo prancūzų režisieriaus Érico Rohmero filmą „Rudens pasaka“ („Conte d’été“). Kino juostoje beveik visas siužetas rutuliojasi herojams vaikštinėjant ir besišnekučiuojant pajūryje. „Vienatvė, labai ištęstas veiksmas, ilgas monologas, tuščios vietovės, ore tvyrantis sąstingis – tai romeriškos kūrybos sąvokos, kurias pirmą kartą realybėje apčiuopiau atostogaudama Bulgarijoje. Tada pamaniau sau: kaip mes čia romeriškai leidžiam laiką…“ – asmeniniais atradimais dalijosi L. Bernotaitytė.

Romeriškasis kelias, prasidėjęs Saulėtojoje Pakrantėje, baigiasi ties apgriuvusiais Nesebero vartais, pro kuriuos įėjęs patenki į visiškai kitokią aplinką. Akivaizdu, tai autentiškesnis, ramesnis, o ir prabangesnis kurortas. Nedidelis, jaukus, jį skersai išilgai gali apeiti per valandą. „Kaip lietuviškoji Nida“, – palygindama pridūrė Lina. Čia kur kas paprasčiau susikalbėsi angliškai (kituose kurortuose anglų kalba neatsakys nė viešbučio registratūros darbuotojai), prabangesniuose restoranuose gausi gardesnio maisto.

Nors nebulgariškai brangūs, tačiau labai gardūs vietos žuvies patiekalai, kuriais gali mėgautis ramumoje, o ne trenkiant garsiai muzikai. Mėsos atsisakiusios Linos tvirtinimu, vegetarams Bulgarijoje absoliučiai nėra ką valgyti: vietos sūriai greitai pabosta, nes juose jaučiamas stiprus pieno skonis, užsisakęs vegetarišką picą gausi mikrobangų krosnelėje šildytą pusgaminį, ant kurio suverstos ir sūriu užlietos šaldytos morkos, žirneliai, šparaginės pupelės. „Nesebere pasisekė gauti normalios kavos, kurios pasigedome Saulėtojoje Pakrantėje“, – pridūrė pašnekovė.

Mėgaujantis pasivaikščiojimu po švarų, jaukų Nesebero kurortą, klaidžiojant siauromis mažyčių pastatų gatvelėmis (statinių durys, lietuvės teigimu, vos vos siekė jos ūgį) nustebino atsainus požiūris į paveldosaugą: senovinės architektūros liekanų nesistengiama atstatyti, kai kurie griuvėsiai viso labo aptverti, kad vaikai ir paaugliai nelaipiotų istoriją liudijančiomis sienomis.

Atgal į praeitį

Iki soties atsigrožėjusi Juodosios jūros pakrantės peizažais, gulančiais kalvų, smėlėtų ir akmenuotų paplūdimių bei išdegintos žalumos sluoksniais, L. Bernotaitytė ryžosi pasidairyti tolimesniuose miesteliuose – į juos teko nukakti vietos transportu. Viešieji autobusai maloniai nustebino: tvarkingi, patogūs, su oro kondicionieriais. Vienintelė egzotiška detalė – gelsvas stačiakampio formos talonėlis, kurį prisimename iš tolimos vaikystės. Tokį L. Bernotaitytė su kelionės bičiule įsigijo nuvažiuoti į už valandos kelio nuo Saulėtosios Pakrantės esantį Pomorijės miestelį.

Keliaujant pro akis skriejo giliai atmintyje glūdintys praeities vaizdai, ryškiai kontrastuojantys su dabartimi: žigulius vairuojančios moteriškaitės („Po šios kelionės nutariau kolekcionuoti žigulių nuotraukas. Supratau, kad XXI a. pasaulio konstekste tai labai įdomus eksponatas, kurį pamatyti bet kurioje šiuolaikiškoje vietoje yra atrakcija. Eini, klausaisi muzikos per „iPhone“, matai paplūdimyje žmones su planšetiniais kompiuteriais ir staiga išvysti mėlyną automobiliuką…“ – įspūdžiais dalijosi lietuvė.), veikianti mokykla, rodos, sustingusi prieš 15 metų, balto plastiko baldai su raudonomis staltiesėmis „prabangiuose“ restoranuose, taksofonai, prie kurių nuobodžiauja monetas renkančios moteriškės, ir čia pat plevėsuojanti ES vėliava…

Išlipus Pomorijės miestuke L. Bernotaitytei pirmiausia į akis krito ant stulpų, medžių, pastatų sienų, tvorų iškabinėtos velionių nuotraukos, pranešančios apie bendruomenės nario mirtį ar jos minėjimo metines. „Per pusdienį Pomorijėje beveik nesutikome žmonių. Dieną miestas atrodo apmiręs – centrinėmis gatvelėmis vaikščiojome vienos. Pereini per visą miestuką ir atrodo, kad per tą laiką jame niekas neįvyko. Apima nejaukumo jausmas“, – pasakojo L. Bernotaitytė.

Paskui lietuvės sužinojo, kad Pomorijė – tai kurortas, kuriame daug privačių pasiturinčių rusų ir baltarusių rezidencijų, apartamentų, tuščiose gatvėse galima išvysti naujutėlių prabangių automobilių. Pasirodo, tai sveikatingumo centrų kurortas, neturintis didelio smėlėto paplūdimio, kokiu turistus traukia Saulėtoji Pakrantė.

Juodosios jūros kurortuose vietinių nedaug: žmonės čia suvažiuoja iš kitų miestų dirbti sezoninių darbų ir pasibaigus vasarai traukia atgal. „Vietinis pasakojo, kas Saulėtojoje Pakrantėje žiemoja vos kelių daugiabučių gyventojai“, – pabrėžė pašnekovė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų