Vidutinybių aikštė

Vidutinybių aikštė

Menkas, bailus prisitaikėlis žmogelis. Tokį neherojišką herojų spektaklyje „Didvyrių aikštė“ pagal Thomo Bernhardo pjesę vaidins Valentinas Masalskis. Jo mintys paskatino Viktoriją Vitkauskaitę prie šio personažo ir apskritai viso kūrinio grįžti dar kartą. Ir dar kartą.

Pokalbio išvakarėse Lietuvos nacionalinis dramos teatras pasidalijo nuotraukomis iš pirmųjų spektaklio gimimo akimirkų. Aplink stalo gale sėdintį „Didvyrių aikštės“ režisierių Krystianą Lupą susibūrę lietuvių aktoriai skirtingesnių mokyklų, profesinių patirčių, kartų, regis, ir negalėtų būti. Tarp visų jų fotografijose atsipalaidavęs ir besišypsantis atrodo tik vienintelis K. Lupa.

Garsus lenkų režisierius, kuriam šiemet sukaks 72-eji, Lietuvos teatre dirba pirmą kartą. Sezono pradžioje Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga interviu žurnalui IQ pasakojo, kodėl nusprendė pakviesti šį režisierių: „Užsienio menininkų kviečiamės ne šiaip dėl vardo, bet dėl pridėtinės vertės, kurią jie gali mums suteikti. Po Bergmano K. Lupa yra nepralenkiamas darbo su aktoriais meistras. Norėta, kad jo veikla Lietuvoje būtų vertė mūsų aktoriams.“

Kad darbas su K. Lupa iš tiesų bus dovana, galima numanyti ir klausantis pirmųjų V. Masalskio įspūdžių. Pakalbėti apie „Didvyrių aikštę“ pasimatome prabėgus vos keliems pirmiesiems aktorių ir režisieriaus susitikimams. Tad ir V. Masalskis apie būsimą vaidmenį, kaip ir apie visą spektaklį, kalba atsargiai, pamažu čiuopdamas esmines pjesės temas. Vis dėlto, galvodama apie itin skirtingų  kūrėjų kompaniją, neišvengiamą kalbos barjerą ir nelengvai išgliaudomą dramą, iš pradžių aktoriaus klausiu naiviai – ar jam nebaisu.

Aktorystė visada yra didžiulė kova. Mes, aktoriai, dabar susirinkę į krūvą, per tuos du mėnesius turbūt tapsime sąmokslininkais prieš jus – publiką. Mes žinosime spektaklio pradžią, pabaigą, kulminaciją, žinosime jo niuansus, kaip jus veiksime, – kur nors šviesa, kur nors erdve, tuštuma, žodžiais, tarpusavio kova, kuri vyksta scenoje. Šitas sąmokslininkų būrelis visą laiką galvoja apie jus. Pirmiausia tarp mūsų vyksta pasaulėžiūrų kova, kaip mes suprantame Bernhardą. Ir visi turime paklusti tai bendrai idėjai, kurią modeliuoja režisierius. Mes esame raidės, kuriomis jis rašo laišką į nežinomybę. Taigi ar nebaisu? Aišku, baisu. Tas sąmokslininkų būrelis iš pradžių turi rasti tarpusavio ryšį.

Galima numanyti, kad sąmokslą spektaklio kūrėjai regs prieš mažai ką apie dramos siužetą žinančius žiūrovus. „Didvyrių aikštė“ – paskutinė Th. Bernhardo pjesė – Lietuvoje publikuota nebuvo. Šio austrų skandalingai priimto kūrinio atsiradimą lėmė dvi skirtingos sukaktys: Austrijos nacionalinio teatro „Burgtheater“, minimo ir pjesėje, šimtmetis ir Hitlerio sutiktuvių pagrindinėje Vienos Didvyrių aikštėje penkiasdešimtmetis.

„Didvyrių aikštė“ „Burgtheater“ pirmą kartą pastatyta 1988-ųjų lapkritį ir sukėlė didžiulę protestų, pykčio bei priekaištų Th. Bernhardui bangą. Austrai yra bukapročiai, austrai yra nacionalsocialistai, savo šalies duobkasiai, vargani bejėgiai statistai – tokia „tiesa“, besiliejanti V. Masalskio vaidinamo herojaus lūpomis, buvo priskirta pačiam autoriui. Tačiau taip apie austrus kalbėjo ne jis, o jo sukurtas personažas – velionio profesoriaus Šusterio, gyvenimą baigusio savižudybe, brolis profesorius Robertas.

Nebe pirmą kartą Th. Bernhardo kūrinius statantis K. Lupa yra pastebėjęs, kad svarbiausias austrų dramaturgo išeities taškas – pagrindinio herojaus mirtis ir tos mirties tyrinėjimas. Visas trijų dalių pjesės veiksmas – vienintelė laidotuvių diena. Profesorius Jozefas Šusteris – žydų kilmės mokslininkas, žlugus nacizmui grįžęs į Austriją. Butas Vienos centre varo jo žmoną ponią Šuster iš proto: moteris teigia iki šiol girdinti žmonių, sutinkančių Hitlerį Didvyrių aikštėje, klyksmą. Tačiau profesorius kategoriškai atsisako išsikraustyti. Galiausiai jis iššoka pro savo namų langą, taip ir netapdamas realiai dramoje veikiančiu asmeniu: jo žodžius, mintis, likimą savaip perpasakoja, o kartais net sąmoningai klaidingai interpretuoja į laidotuves susirinkę artimiausi žmonės.

Šie keli sakiniai tarsi nusako viską, apie ką sukasi veiksmas, bet drauge – ir nieko. Susidūrę su Th. Bernhardo kūryba žino, kad jis – puikus psichologijos meistras, jo kūryboje svarbiau ne kas, o kaip, ne veiksmas, o jo priežastis. V. Masalskio nuomone, „Didvyrių aikštė“ yra pjesė apie žmonių ydas, ir jo vaidinamas personažas jas puikiai iliustruoja.

Tą žmogiuką (profesorių Robertą – red. past.) aš darysiu kaip ydų sankaupą: komformizmo, bailumo, apsimetinėjimo, tariamų ligų. Ir visa tai jo dar perkošiama per begalinę neapykantą kitiems. Jis kalba, kad austrai fašistai, niekšai, bet man atrodo, kad tai jis yra fašistas, cinikas, šmeižiantis visą erdvę. Th. Bernhardas iš esmės visada kalba apie vidutinybę, kuri sau kelia aukščiausius genijaus reikalavimus: aš parašysiu simfoniją, pastatysiu miestą, pagerinsiu pasaulį. O iš tiesų tai teršiantis padaras. Jis net savo erdvės nesugeba susitvarkyti, nors idealus išsikelia labai aukštus. Ir tada viskas aplink sugriūva. Th. Bernhardas nekentė vidutinybės, jos supratimo. Ir ne jis pasakė, kad austrai – fašistai ar niekšai: jis tiesiog kalbėjo vidutinybės balsu. Šitas amžius yra ypatingas vidutinybių amžius – pastebėjai? Bijau vieno – kad žiūrovai tai gali suprasti kaip antisemitinę pjesę, kaip kad buvo Vienoje. Tai būtų pats blogiausias variantas. Bet Th. Bernhardas rašė juk ne apie tai.

Ką ir kaip kartais supranta žiūrovai, yra verta atskiro pokalbio pasažo. Prisimenu porą kartų matytą V. Masalskio režisuotą spektaklį „Aš, Fojerbachas“. Jo pradžioje, kai V. Masalskio vaidinamas herojus tamsoje kreipėsi į menamą apšvietėją, simbolių kalbos nesuvokusi publika ėmė replikuoti, kikenti, šviesti mobiliųjų telefonų ekranais. Netoli sėdintis garbaus amžiaus kostiumuotas vyras kėdėje net tirtėjo iš juoko, o scenoje sklindančius Fojerbacho žodžius apie tamsą pertraukė replika „šviesą išjungė LESTO, elektra labai pabrango“.

Nuo tada prabėgo maždaug aštuoneri metai. Visą tą laiką knietėjo aktoriaus paklausti, kaip tokiomis akimirkomis nenusvyra rankos ir kokių pastangų prireikia likti scenoje. Ar žmogus, Fojerbachą išvydęs tik kaip tamsoje nesiorientuojantį kvailelį, neliks toks pat bukas ir žiūrėdamas „Didvyrių aikštę“? Galbūt profesorių jis pamatys ne kaip sotaus ir šilto gyvenimo įsikibusį konformistą, bet visą tiesą apie austrus rėžiantį narsuolį?

Susitikimas su publika yra labai sunkus, prilygsta ėjimui į ringą. Tu ateini su savo rūpesčiais, problemomis, gyvenimo nelaimėmis ar laimėmis. O aš visada turiu tave nugalėti, apkrėsti prasme ir pasakyti: šią valandą ar dvi svarbiausia bus tik tai, kas čia. Aišku, ilgainiui tas procesas tampa vis sunkesnis, jėgos apleidžia. Buvo net tokių atvejų, kai po spektaklio spardžiau fotelius ir sakiau, kad daugiau į sceną nelipsiu. Taip nutiko vien dėl susidūrimo su buku žiūrovu, kuris mane privertė verkti scenoje dėl to, kad esu aktorius, neapkęsti to susitikimo. Dabar man sunku sėdėti salėje, tarp žiūrovų: anoje pusėje geriau. Kai stebiu vaidinančius savo aktorius ir žinau, kaip buvo sunku išprašyti iš jų tuos momentus, o salė ima šaipytis, nevertinti to, skambinti telefonais, apima beviltiškumas. Esu padaręs net labai negražių dalykų, puolęs vieną fotografą, mes vos nesusimušėme. Tai buvo negražu iš mano pusės ir aš tuo nesididžiuoju, bet susivaldyti negalėjau. Atrodo, tarsi kas nors tave praduria ir nebegali sulaikyti neapykantos ir pykčio jėgų. Mūsų visas gyvenimas turbūt yra nusivylimas – ne tik publika, bet žmogumi, artimu. O tada – kaip kardiograma – vėl pakilimas. Kitaip neišgyventum. Gyvenimas nenuspėjamas, jis – ne formulė. Bet pasakysiu atvirai: niekada nesistengiau statyti spektaklio intelektualams, laikraščio žurnalistei, kuri apie mane parašys. Visada galvoju, kaip pagauti tą neišprususį žmogų. Kaip arti tiesos turiu vaidinti, kad jis sustingtų?

Toje – savaip lengvesnėje – scenos pusėje V. Masalskis bus ir „Didvyrių aikštėje“. Po šešerių metų pedagogo ir režisieriaus darbo jis vėl velkasi senus – vaidmens kūrėjo – drabužius. Taip diena iš dienos gyvens du mėnesius ir pats sako į šį periodą žvelgiantis su žavesiu. Priešingai nei santykio su žiūrovais, aktoriaus ir vaidmens susitikimo menininkas nevadina kova. Vaidmuo, pasak jo, visuomet didesnis. „Aš gyvenu labai neįdomiai, – mosteli ir, man dar nespėjus garsiai suabejoti, tęsia: – o jis – vaidmuo – yra sirupas, gyvenimo esencija. Visuomet sakau, kad ne aš padarau vaidmenį, bet jis padaro mane.“ „Didvyrių aikštėje“ kuriamas vaidmuo ne paties režisuotame spektaklyje V. Masalskiui pirmiausia reiškia perduotą atsakomybę: galimybę telktis į savo personažą ir nebebūti atsakingam už visą procesą, už nuolatines pastangas ištraukti iš aktorių tai, kas geriausia. K. Lupa, pašnekovo teigimu, su aktoriais bendrauja atsargiai ir švelniai, nenorėdamas užgauti. Kartu dalijasi ne tik savo vizija, bet ir daugybe žinių apie pjesės autoriaus likimą. „Pasiilgau susitikti protingą žmogų, kartu su juo padirbėti“, – V. Masalskis trumpai konstatuoja pirmosios darbo savaitės su K. Lupa patirtį. Gyvenimo kardiogramos kreivė, apie kurią kalbėjome pokalbio pradžioje, regis, vėl kopia aukštyn.

Th. Bernhardo „Didvyrių aikštė“, rež. K. Lupa, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (Gedimino pr. 4, Vilnius), premjera kovo 27 d.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų