Vidutinių pajamų spąstai

Vidutinių pajamų spąstai

Vidutinis atlyginimas Lietuvoje vienas mažiausių ES. Įvertinus šešėlinės ekonomikos dalį atrodome turtingesni, tačiau vis tiek gresia likti kukliausiai uždirbančių Bendrijos narių grupėje.

Gaudami vidutinę 676 eurų per mėnesį prieš mokesčius algą ES lenkiame tik rumunus ir bulgarus. 16 proc. šalies gyventojų uždirba 1000 eurų (minimalus atlyginimas Vokietijoje) ir daugiau, 54 proc. – iki 600 eurų, o 9,3 proc. – mažiau nei 350 eurų. Atlygio mediana, tiksliau nurodanti realų darbo užmokestį, yra 568 eurai per mėnesį. Vidutinė alga Estijoje prieš metus buvo 949, Lenkijoje – 870, Čekijos Respublikoje – 967 eurai.

Pagal vienam gyventojui tenkančią bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį 2014-aisiais Lietuva aplenkė Estiją, išlaikė atotrūkį nuo Lenkijos ir dar labiau priartėjo prie Čekijos Respublikos. Tačiau gražūs makroekonominiai rodikliai neatsispindi gyventojų piniginėse. Kodėl? Ar tai nėra požymis, kad Lietuva įkliuvo į vidutinių pajamų spąstus? Ką daryti, kad su ekonomika sparčiau augtų ir žmonių algos?

Dirbti efektyviau

Pirmas atsakymas, kurį pateiktų ekonomistai, – reikia dirbti našiau. Europos valstybių duomenys rodo, kad vidutinis atlyginimas tiesiogiai priklauso nuo produktyvumo. Palyginę šiuos Lietuvos rodiklius, pavyzdžiui, su Airijos, matome, kad pastarojoje maždaug penkis kartus didesnis darbo našumas leidžia gauti tiek pat kartų didesnį atlygį.

2013 m. duomenimis, vienas dirbantis Lietuvoje per valandą sukūrė vidutiniškai 10 eurų. Informacinių technologijų (IT) sektoriaus darbo našumas siekė 21, finansų – 22, chemijos pramonės – 59, o farmacijos – 95 eurus per valandą. Produktyvumo lentelės apačioje aptinkame žemės ūkį (5,6 euro per valandą) ir maitinimo bei apgyvendinimo sektorių (7,4 euro).

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ekonomikos profesoriaus Jono Čičinsko nuomone, vienintelis būdas kilstelėti vidutinį uždarbį – sėkmingai išnaudoti aukštąsias technologijas: „Nors ir kopiame aukštyn, technologijų atžvilgiu stip­riai atsiliekame nuo labiausiai išsivysčiusių valstybių.“ Tai galime pateisinti objektyviomis priežastimis, visų pirma, sovietine okupacija, iš kurios išsivadavę prieš 25 metus ėmėme mokytis išnaudoti laisvosios rinkos ir tarptautinės prekybos pranašumus.

Nors vidutinis atlyginimas Lietuvoje mažesnis nei Vengrijoje, Lenkijoje, Estijoje ar Latvijoje, mes vartojimui išleidžiame daugiau.

 

Niekas mūsų negalėtų apkaltinti tinginyste – nuo 2005-ųjų produktyvumas Lietuvoje šoktelėjo 37 proc. ir augimo tempu nusileido tik kaimynei Latvijai. Sėkmingų pavyzdžių atrastume ne vieną. Krakmolo ir glitimo gamintojos „Amilita“ generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas pripažino, kad apsimoka investuoti ir didinti gamybos efektyvumą. „Visada ekonomiškiau pirmiausia efektyvinti dabartinę veiklą ir tik po to perskirstyti likusias lėšas“, – sakė įmonės vadovas. Į plėtrą ir gamybos modernizavimą per 7 metus „Amilita“ investavo apie 145 mln. eurų.

Tačiau bėdų kelia šalies ūkio struktūra – 8 proc. užimtų gyventojų liko žemės ūkyje, 18 proc. – did­meninėje ir mažmeninėje prekyboje. Dirbančių IT sektoriuje tėra 1,9 proc., finansų – 1,3 proc.

Vilniaus universiteto E­konomikos fakulteto docentas Teodoras Medaiskis įspėja, jog laukia didelių socialinių problemų, jei senstančios valstybės ūkis nesugebės gauti pakankamai pajamų, kad jų užtektų pensijoms ir socialinėms išmokoms. Šiuo metu dviem dirbantiems gyventojams reikia išlaikyti vieną pensininką. Europos Komisijos skaičiavimai rodo, kad demografinei padėčiai nekintant po 25 metų jau kiekvienas dirbantis turės išlaikyti po pensininką.

Estijos pamokos

Nesugebėjus sukurti aukštą pridėtinę vertę duodančio verslo ir pramonės gresia patekti į vidutinių pajamų spąstus – likti nuolat besivejančių gretose, kaip jau yra nutikę ne vienai Azijos, Pietų Amerikos ir tos pačios Europos valstybei.

Rimčiausią pavojų kelia inovacijų stoka. Mėgdžioti išsivysčiusias šalis, jų technologijas ir vadybos tradicijas kur kas lengviau, nei sukurti geresnę alternatyvą. Tai įgyvendinti pavyksta vienetams. Pasaulio banko vertinimu, nuo 1950 m. vos trylika valstybių išsilaisvino iš vidutinių pajamų spąstų – sąraše kartu su Austrija, Belgija, Prancūzija, Honkongu, Airija, Italija, Japonija, Singapūru, Vokietija, Suomija, Prancūzija ir Pietų Korėja minima Estija.

SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė atkreipė dėmesį, kad nors Estijoje gyvenimo lygis pagal BVP vienam žmogui labai artimas Lietuvai, estų vidutinis bruto darbo užmokestis pirmą 2015 m. ketvirtį buvo 1010 eurų – net 44 proc. didesnis negu Lietuvoje. Tiesa, kai kuriuose Estijos sektoriuose, pavyzdžiui, statybos, energetikos, transporto, profesinių paslaugų, gavybos pramonės, atlyginimai pirmą šių metų ketvirtį mažėjo.

Šios mažos šalies sėkmės priežastimi įvardijama staigi ekonomikos plėtra. Tyrimai rodo, kad jos šuolį nulėmė sklandžiai privatizuotas sovietinis turtas ir tiesioginės užsienio investicijos, atplaukusios iš Skandinavijos bei Suomijos.

Estams daugiau uždirbti padeda ir aukštas vietos kapitalo investicijų lygis. Šios lėšos skirtos šalies infrastruktūrai, efektyvesnėms gamybos priemonėms ir plėtrai – produktyvumą skatinantiems dalykams. „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, auganti valstybė investicijoms turėtų atriekti bent ketvirtadalį sukuriamo BVP. Būtent taip elgiamasi Estijoje.

Šį rodiklį Lietuva buvo peržengusi vos kartą – 2007-aisiais, kai investicijų lygis pasiekė 28 proc. BVP ir sudarė 9,1 mlrd. eurų. Po finansų krizės suma susitraukė perpus ir 2013 m. tebuvo 5,1 mlrd. eurų, arba 14 proc. tų pačių metų BVP.

Situacija atrodo paradoksali, nes Lietuvos ūkis šiuo metu dinamiškesnis nei Estijos, gamyba auga, o finansiniai ištekliai kaip niekada pigūs. Investuotojų entuziazmą šaldo geopolitinė įtampa ir euro zonos problemos, tačiau šiais aspektais kaimynių padėtis nesiskiria. „Reikėtų ieškoti vidinių priežasčių – galbūt nestabili valstybės ekonomikos politika skatina vengti investicijų“, – svarstė N. Mačiulis.

Politikai gali paskatinti investicijas, tačiau arba nedaro nieko, arba elgiasi priešingai. 2001 m. tuometės finansų ministrės Dalios Grybauskaitės iniciatyva Lietuvoje panaikinta pelno mokesčio lengvata reinvestuojamam pelnui. Estijoje ši nuostata galioja, tad verslas, užuot išmokėjęs dividendus akcininkams, skatinamas pelną nukreipti į plėtrą, inovacijas. Tuo galima paaiškinti ir mažiausios Baltijos valstybės atotrūkį.

Vien dėl šio mokesčio lengvatos Estija tampa patrauklesnė užsienio investuotojams, taip pat lietuviams. Viena didžiausių mūsų šalies nekilnojamojo turto bendrovių „Hanner“ valdančiąją įmonę į kaimynę perkėlė prieš trejus metus. Savininkas ir valdybos pirmininkas Arvydas Avulis tuomet neslėpė, kad žengti šį žingsnį paskatino patikimesnė ir aiškesnė Estijos mokesčių bazė.

Nematomi pinigai

Akylesnis žvilgsnis į šešėlinės ekonomikos užkaborius leidžia įtarti, kad dalis dėl mažų atlyginimų sriūbaujančių lietuvių lieja krokodilo ašaras. Nors vidutinis atlyginimas Lietuvoje mažesnis nei Vengrijoje, Lenkijoje, Estijoje ar Latvijoje, mes vartojimui išleidžiame daugiau. Vertinant pagal perkamosios galios paritetą, faktinės asmeninio vartojimo išlaidos panašios kaip graikų ir portugalų. Žinoma, įtakos turi žemesni paslaugų įkainiai ir daugiau nei 1,5 mlrd. eurų, kuriuos atsiunčia emigrantai. Tačiau negalima neįvertinti ir šešėlinės ekonomikos poveikio realioms pajamoms.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atlikto šešėlinės ekonomikos tyrimo rezultatai rodo, kad penktadalis šalies gyventojų dalį atlyginimo arba net visą gauna nelegaliai. Šie duomenys surinkti apklausos būdu, todėl šešėlinių pajamų mastas gali būti didesnis. Kaip nustatė LLRI, neturėdami sutarties dirbo 13 proc. specialistų, 15 proc. techninių darbuotojų, 22 proc. ūkininkų ir 28 proc. smulkiųjų verslininkų. Šešėlinės ekonomikos dydį rodo ir nemenkas dirbančių oficialių bedarbių skaičius. Analizė atskleidžia, kad 35 proc. jų gavo su darbo santykiais susijusį užmokestį. Atliekant tyrimą Lietuvoje buvo registruota 172,5 tūkst. bedarbių, o 60 tūkst. iš jų turėjo nelegalių pajamų.

Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, dažniausiai atlyginimai slepiami viešojo maitinimo, statybos, naudotų automobilių prekybos ir remonto, taksi paslaugų, prekybos sektoriuose, nes juose dažniausiai atsiskaitoma grynaisiais pinigais. Būtent šiose srityse fiksuojamos vienos mažiausių algų.

Be to, dalį Lietuvos gyventojų gaunamų lėšų sudaro įplaukos už individualią veiklą. Anot N. Mačiulio, ši uždarbio dalis skaičiuojant BVP atsiduria likutinio pelno ir mišrių pajamų eilutėje. Atmetus grynojo likutinio pelno dalį, mišrios pajamos 2013 m. sudarė beveik 1,9 mlrd. eurų. Įvertinus šešėlinės ekonomikos ir neapskaičiuojamo uždarbio dydžius, vidutinis atlyginimas, „Swedbank“ teigimu, galėtų siekti apie 900 eurų prieš mokesčius – trečdaliu daugiau, nei parodo oficialūs duomenys.

LLRI viceprezidentas Vytautas Žukauskas atkreipia dėmesį į šešėlinės ekonomikos tyrimų išvadas, rodančias, kad latviai ir estai nelegalioje veikloje dalyvauti linkę mažiau nei lietuviai, – beveik 40 proc. atlygio siekiantys mokesčiai motyvuoja nusižengti ir darbuotojus, ir darbdavius. Šiuo atveju padėtį irgi galėtų pataisyti politikai, jei ryžtųsi apkarpyti darbo mokesčius, o sumažėjusias biudžeto pajamas kompensuoti apmokestindami turtą.

Šių metų pradžioje naujienų portalo „Delfi“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos duomenimis, trečdalis Lietuvos gyventojų norėtų uždirbti 800–1200 eurų per mėnesį, atskaičius mokesčius. Penktadalis respondentų teigė pasitenkinsiantys 500–800 eurų atlyginimu. Tokia pati apklaustųjų dalis pageidautų už darbą būti įvertinti 1200–1500 eurų.

Kad šie lūkesčiai išsipildytų, teks pasistengti visiems: ir verslui, ir politikams, ir patiems dirbantiems asmenims. Tačiau, gyvenimo kokybę vertinant tik pajamomis, norai visuomet pranoks galimybes. Tad panašių apklausų rengėjai choru pateikiamą atsakymą „ačiū, uždirbame pakankamai“ išgirs dar negreit.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų