Vidurio kadencijos rinkimai JAV: pokyčių teks palaukti

Vidurio kadencijos rinkimai JAV: pokyčių teks palaukti

Lapkričio 4 dieną Jungtinėse Valstijose vyks vidurio kadencijos rinkimai į Atstovų rūmus ir Senatą.  Bus kovojama dėl visų 435 Atstovų rūmų kėdžių ir trečdalio (33 pozicijų) Senate. Įprasta, jog šiuos rinkimus lydi diskusijos apie dviejų didžiųjų JAV partijų – Respublikonų ir Demokratų – santykius, prezidento vaidmenį, karščiausius to meto vidaus ir užsienio politikos klausimus. Esminis klausimas – kaip pasikeis JAV politika po šių rinkimų.

Šiuo metu Respublikonai turi daugumą Atstovų Rūmuose, o Demokratai – Senate. Tačiau tam, kad Senato kontrolė atsidurtų Respublikonų rankose, jiems tereikia iškovoti šešias naujas vietas. Nors pastaruoju metu ši partija nepasižymi išskirtinai aukštu visuomenės palaikymu, konkrečios rinkimų apklausos jiems palankios, jose vienareikšmiškai prognozuojama pergalė. „Washington Post“ duomenimis, 79 proc. Respublikonų rinkėjų yra užtikrinti, jog lapkričio 4 d. ateis prie balsadėžių, tuo tarpu tarp Demokratų rinkėjų šis skaičius pastebimai mažesnis –  66 proc. „Turite balsuoti. Negali būti jokių pasiteisinimų, ateitis priklauso nuo mūsų“, – viename iš rinkiminės kampanijos renginių Marylande sakė JAV prezidentas Barackas Obama.

Vertėtų atkreipti dėmesį į kovas Aliaskoje, Arkanzase, Kolorade, Ajovoje, Kanzase, Kentukyje, Luizianoje bei Šiaurės Karolinoje. Būtent šių aštuonių valstijų rezultatai turėtų nulemti vietų pasiskirstymą Senate. Prognozuojama, jog daugumoje jų (išskyrus Kanzasą ir Kentukį) Demokratų partijos senatorius turėtų pakeisti respublikonai. Aliaskoje ir Arkanzase demokratų sėkmei koją gali pakišti nepasitenkinimas prezidentu. Abejojama, jog rinkėjai palaikys jau ne pirmos kadencijos siekiančius senatorius – demokratę Mary Landrieu iš Luizianos ir ne patį charizmatiškiausią respublikoną Mitchą McConellą iš Kenkukio. Galiausiai, nemažai įtakos bendram rezultatui turės ir tokios dažniausiai „svyruojančios“ valstijos kaip Ajova ar Koloradas.

Vis dėlto net ir pasikeitus kiekybinei Senato persvarai, vargu, ar galima tikėtis didelių pokyčių JAV politikoje. Kaip teigia Niujorko universiteto profesorius Patrickas Eganas, „daugumos pasikeitimas Senate neišjudins jau egzistuojančios aklavietės, mat Baltieji Rūmai vis dar bus B. Obamos rankose, o jis turi veto teisę“. Anot P. Egano, vertėtų klausti ne „ar, o kokiu mastu“ respublikonai perims Senatą. Didesnė dauguma reikštų, jog demokratams bus sunkiau sugrįžti į savo pozicijas 2016 metų rinkimuose, o respublikonų pusę tai galėtų stipriau suvienyti tais pačiais metais vyksiančiai prezidentinei kampanijai. Galima išgirsti ir priešingų nuomonių. Šiemet demokratams pralaimėjus, po dviejų metų jų kandidatas į prezidento postą galėtų naudotis numanomu respublikoniško Kongreso neveiksnumu. Tad galima sakyti, jog svarbiausias vidurio kadencijos rinkimų rezultatas bus suteikta kryptis 2016 m. metų prezidento rinkimų kampanijai.

Rinkiminės kovos akcentai

Rinkiminėje kovoje abi partijos yra labiau linkusios akcentuoti ne savo politikos prioritetus, bet kritikuoti priešininkus. Šiemet demokratai nenori daug kalbėti apie B. Obamą, bet tuo mielai užsiima Respublikonų partijos kandidatai. Tačiau pastarieji stengiasi vengti klausimų apie abortus, homoseksualų santuokas ar kontracepciją. Pavyzdžiui, Virdžinijoje vykusiuose debatuose respublikonų kandidatas Edas Gillespie‘is paprasčiausiai atsisakė kalbėti apie tos pačios lyties asmenų santuokas motyvuodamas tuo, jog į debatus neturėtų įsiterpti jo religinės pažiūros.

Tikriausiai labiausiai rinkimų eigoje akcentuojama užsienio politikos grėsmė demokratams yra „Islamo valstybė“. Respublikonai jos egzistavimo faktą pateikia kaip rimtą pavojų JAV saugumui, su kuria oponentai yra nepajėgūs susidoroti. Naujojo Hempšyro senatorė Kelly Ayotte netgi išreiškė susirūpinimą, jog B. Obamos kova prieš ISIS tėra tik agitacinis triukas. Ji teigia bijanti, jog po rinkimų JAV pastangos sunaikinti šį teroristinį darinį tik blės. Dalis diskusijų sukasi ir apie Ebolos viruso protrūkį pasaulyje. Dėl jo JAV kilusią paniką savo rinkiminėse agitacijose išnaudoja visi – tiek respublikonai ar demokratai, tiek nepriklausomi kandidatai. Žinoma, kaltindami vieni kitus. Atrodo, jog dėl Ebolos „atėjimo“ į JAV kalti migracijos politikos trūkumai, o vakcina dar neišrasta dėl finansinių „skylių“ biudžete.

Vidaus politikoje diskutuojama, ar reiktų pritarti prieštaringai vertinamam „Keystone“ vamzdynų projektui, einančiam per Kanadą ir Jungtines Valstijas, ypač – apie jo ekologines pasekmes.  Kritikos strėlių neišvengia prezidento B. Obamos sveikatos politika bei jo Prieinamos slaugos įstatymas, ekonominėje srityje – biudžeto deficitas. Ajovoje, vienoje „karščiausių“ šių metų rinkimų valstijų, daug dėmesio skiriama darbo vietų skaičiui gamybos sektoriuje bei ūkininkavimo sąlygoms. Respublikonai viešojoje erdvėje yra puolami dėl Kongreso sprendimų vilkinimo, nesugebėjimo susitarti su oponentais ir politinių žaidimų. Kaip bebūtų, panašu, jog daugiau akmenų į savo daržą šįkart susirinks demokratai.

 „Aš ne Obama“

Viena tokios situacijos priežasčių, žinoma, yra B. Obamos prezidentinė veikla ir jo formuojamas nacionalinės Demokratų partijos įvaizdis. Tad kaip ir galima numanyti, šiemet viena svarbiausių vidinių partijos poliarizacijos linijų yra pačių demokratų tapatinimas su prezidento politika. Nieko nebestebina tendencija, jog tarpiniai rinkimai – tai lyg referendumas, įvertinantis šalies vadovo veiklą. Praeityje respublikonai pralaimėjo tiek sekso skandale susikompromitavus Billui Clintonui, tiek dėl nepalankiai įvertintų Džordžo Busho veiksmų Irake ir Afganistane. Taigi antrosios prezidentinės kadencijos viduryje B. Obamai pasiekus visuomenės palaikymo žemumas („Gallup“ duomenimis, 2014 m spalio mėnesį prezidentą palaikė vos 41 proc. JAV piliečių), dalis demokratų kandidatų savo rinkiminėse kampanijose siekia nuo jo atsiriboti. Pavyzdžiui, Konektikuto valstijos demokratės Alison Lundgren Grimes reklaminis filmukas prasideda jos žodžiais: „Aš ne Barakas Obama“. Arkanzaso senatorius Mike‘as Pryoras teigė, jog jis yra nusivylęs prezidento darbu ir per dideliu dėmesiu retorikai, o ne konkretiems planams, kaip vesti šalį į priekį. Savo rinkiminėje kampanijoje jis taip pat stengiasi kiek galima pabrėžti savo atsiribojimą nuo nacionalinės Demokratų partijos.

Panašios nuotaikos atsispindi ir tarp rinkėjų. Demokratai rinkimuose visada tikisi balsų iš moterų, jaunimo, mažumų, taip pat juodaodžių ar lotynų amerikiečių kilmės gyventojų. Anot Vašingtono universiteto politikos mokslininko Matto Bareto, vien lotynų amerikiečiai, kurie paprastai ir balsuoja už „mėlynuosius“, galėtų daug prisidėti prie jų pergalės tiek Senato, tiek Atstovų rūmų rinkimuose. Tačiau atrodo, kad čia turėtų būti ryškus „bausmės efektas“. Daugelis lotynų amerikiečių, nusivylę neįgyvendintais prezidento pažadais, ypač dėl imigracijos politikos pakeitimų, paprasčiausiai nesiruošia keliauti prie balsadėžių. Kritišką Baracko Obamos vertinimą visuomenėje iliustruoja ir tai, jog šiemet pirmoji JAV ponia Michelle Obama dalyvavo rinkiminėse kampanijose daugiau valstijų, nei pats prezidentas. Jis labiau prisidėjo ne prie agitacijos, o prie partijos lėšų rinkimo.

Nepriklausomų kandidatų intriga

Pavargusiems nuo abiejų partijų ir jų tarpusavio nesutarimų amerikiečiams yra galimybė rinktis nepriklausomus kandidatus. Įprastai iš partinės priklausomybės neturinčių kandidatų nelaukiama stiprios konkurencijos, tačiau šie metai – išimtiniai. Remiantis apklausomis, giliai respublikoniškoje Kanzaso valstijoje nepriklausomas kandidatas (praeityje – demokratas) Gregas Ormanas lipa ant kulnų savo varžovui respublikonui senatoriui Patui Robertsui, siekiančiam perrinkimo. Pietų Dakotoje savo nepriklausomą kandidatūrą kelia buvęs respublikonas Larris Pressleris. Sunku jį pavadinti nekonkurencingu, mat per savo politinę karjerą L. Pressleris yra buvęs tiek Atstovų rūmuose, tiek Senate. Anot jo, „Didi senoji partija“ tapo pernelyg kraštutinė, o jis nori susikoncentruoti į problemų sprendimą. Dar vienas perspektyvus nepriklausomas politikas – Jimas Jenkinsas, kalbantis apie siekį išjudinti Vašingtoną ir įnešti čia pokyčių, kandidatuoja Nebraskoje, valstijoje, kuri jau ilgą laiką yra įvardijamą kaip „stabiliai respublikoniška“.

Jei visiems šiems kandidatams pasisektų iškovoti vietas Senate, kiltų klausimas, su kokia partija jie bendradarbiaus. Tačiau neatrodo, kad sėkmės atveju savarankiški senatoriai būtų linkę tendencingai palaikyti vieną ar kitą pusę. Pavyzdžiui, Gregas Ormanas jau kalbėjosi su šiuo metu pareigas Senate einančiu Angusu Kingu iš Meino apie galimybę suformuoti atskirą nepriklausomų senatorių bloką. Tokia idėja viešojoje erdvėje vertinama itin palankiai. „Įsivaizduokite saujelę nuovokių nepriklausomų senatorių, sugebančių nukreipti balansą veiksmingų sprendimų naudai“, – rašė portalas „Journal Star“.

Vis dėlto nors rinkiminės agitacijos ir žada daug pokyčių, per daug viltis nereikėtų. Kaip vieną iš senatorių padėjėjų cituoja žurnalas „Time“, tai pakeis tik Vašingtone vykstančių diskusijų kryptį. Ateinančius porą metų čia bus kalbama arba apie darbo įstatymus ir griežtą respublikonišką imigracijos politiką, arba darbo vietas ir minimalų atlyginimą. Šiek tiek vidinės dinamikos galima tikėtis išsipildžius nepriklausomų kandidatų sėkmės scenarijui. Tačiau tikrųjų permainų laukiama tik po 2016 m. rinkimų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų