Visos Rusijos arbitras (Scanpix nuotr.)

Vidiniai Vladimiro Putino valstybės mechanizmai

Vidiniai Vladimiro Putino valstybės mechanizmai

Nesankcionuoti įrašai pasakoja apie Aleksandro Šestuno nuopuolį

Sustiprinto saugumo Lefortovo kalėjimas Maskvoje, kur KGB laikė svarbiausius kalinius, matęs visokių žmonių: revoliucionierių, komisarų, disidentų, ministrų, oligarchų, gubernatorių, generolų. Aleksandras Šestunas – kitoks.

Birželį suimtas politikas vadovavo Serpuchovo rajonui Maskvos apskrities pakraštyje. Bet užimtos pareigos nerodo tikrosios šio asmens svarbos. Jo iškilimo ir nuopuolio istorija atskleidžia Rusijoje veikiančius ir Federalinės saugumo tarnybos (FSB), svarbaus sverto,

naudojamus galios mechanizmus. Vladimirui Putinui stojus prie šalies vairo FSB įsidominavo labiau nei sovietinė KGB, kurioje kadaise tarnavo prezidentas. Prie šio virsmo prisidėjo ir A. Šestunas, o vėliau tapo jo auka.

Jis buvo „torpeda“ – slaptas bendrininkas, padėjęs FSB susidoroti su varžovais. Tokių žmonių – tuzinai. Bet A. Šestunas išsiskiria įpročiu daryti inkriminuojančių pokalbių įrašus ir skelbti ištraukas „YouTube“ kanale. Jo atvejis iškalbingas, nes tipinis. Bet sykiu neeilinis, nes smegdamas duobėn, kai FSB atsigręžė prieš jį, A. Šestunas atvėrė įvykius pasauliui. Šis pasakojimas – jo.

XX a. pabaigoje A. Šestunas pagarsėjo kaip bebaimis žmogus, otmoroženny kommers. Pažodžiui – „nušalęs komersantas“, perkeltine prasme – žmogus, kuris eina kaip tankas. „Niekada nemokėjau už „stogą“, niekada nesiderėjau, visada duodavau grąžos“, – prieš pat areštą pasakojo A. Šestunas.

Tai labai parankus terminas Vladimiro Putino Rusijoje. O ir pats prezidentas įkūnija tokias savybes. Būti pasirengus peržengti visas įmanomas rizikos ribas – galinga strategija.

Įžūlumas, avantiūrizmas ir charizma puikiai pasitarnavo A. Šestunui, kai subyrėjus Sovietų Sąjungai dešimčiai metų stojo oportunizmui palankūs teisinės savivalės laikai. Jis tapo turtingiausiu karšto žmogumi, o kartu suprato, kad be teisėtumo bus sunku apsaugoti turtus. Todėl 2003 m. negailestingas komersantas su odine striuke ir auksine grandine virto renkamuoju politiku.

Globoti pasišovęs kaimyninio rajono vadovas patarė įsivaizduoti, „kad visas rajonas, viskas jame yra tavo: tavo mokyklos, tavo vaikų darželiai, tavo gamyklos, tavo žmonės, tavo pinigai.“

A. Šestunas paklausė patarimo. Kas gerai Serpuchovui, tas turi būti gerai Šestunui ir atvirkščiai, svarstė politikas. Rinkėjai, tarp kurių jis buvo gana populiarus kaip žmogus, kuris ima ir padaro, priėmė tai kaip pasaulio tvarką. A. Šestunas tiesė kelius, pritraukė investuotojų, pertvarkė didžiulį parką – atsirado viešbučiai, jodinėjimo paslaugos, SPA centras ir tūpimo takas sportiniams lėktuvams.

Kad neiškristų iš žaidimo, jis įstojo į Kremliaus „Vieningosios Rusijos“ partiją, pasirūpino rinkimuose V. Putinui laimėti gerus rezultatus, sukirto rankomis su kriminaliniais autoritetais, policija, kai kuriais generalinės prokuratūros kadrais, o svarbiausia – su FSB.

Bet atėjus 2017 m. žaidimas pakrypo į A. Šestunui nepalankią pusę. Politikas susikivirčijo su galingesniu vasalu – Maskvos apskrities, kuriai priklauso Serpuchovas, gubernatoriumi Andrejumi Vorobjovu, kuris panūdęs sutelkti galią savo rankose siekė išstumti A. Šestuną.

XX a. pabaigos laukinį kapitalizmą įkūnijantis A. Šestunas iškilo pats, o štai A. Vorobjovas – pirmam XXI a. dešimtmečiui būdingo pažinčių kapitalizmo vaikas. Gal yra ir kitų talentų, bet jam dirbo kilmė ir ryšiai, padėję siekti pinigų ir galios. Jo tėvas – Rusijos gynybos ministro ir vieno artimiausių ir seniausių V. Putino bendražygių, Sergejaus Šoigu, dešinioji ranka, o pats A. Vorobjovas vadina S. Šoigu „politiniu krikštatėviu“. Vienas iš V. Putino bendražygių, Genadijus Timenko, yra investavęs į Vorobjovų šeimos žuvininkystės verslą. Vienas generalinio prokuroro šeimos narys dirba A. Vorobjovui „savanoriškais pagrindais“. A. Vorobjovas įkūnija persipynusius verslo ir politikos tinklus, kuriuos valdo V. Putinas.

Šio amžiaus pradžioje sukosi tiek pinigų, kad susikrauti turtus laisvai galėjo ir A. Šestunas, ir A. Vorobjovas. Tačiau senkant ištekliams ir augant apetitui įsisuko vis aršesni vietinių valdovų konfliktai.

Bandydamas apginti valdas, A. Šestunas kreipėsi teisingumo į V. Putiną – carą. Balandžio 19 d. jis įkėlė į „YouTube“ prašymą prezidentui su ištraukomis iš prieš metus darytų įrašų, kuriuose užfiksuoti pokalbiai su aukštu FSB generolu Ivanu Tkačiovu, kuravusiu A. Šestuno veiklą ir atsakingu už itin galingų Rusijos žmonių įkalinimą, įskaitant apskričių gubernatorius, oligarchus, ministrus ir policijos generolus.

Pokalbiai vyko 2017 m. balandžio 20 – gegužės 2 dienomis. A. Šestuno teigimu, paskelbta tik dalis pasikalbėjimų. Viename iš jų I. Tkačiovas prie įėjimo į Prezidento administracijos pastatą bando paprotinti A. Šestuną, familiariai tujindamas. A. Vorobjovas esą pažadėjo, kad A. Šestunui atsistatydinus iš Serpuchovo vadovų, jo byla bus pamiršta.

Toliau I. Tkačiovas aiškino, kad A. Vorobjovas nuėjo iki pat prezidento ir kad asmeniškai įsitraukė V. Putino administracijos viršininko pavaduotojas. „Juokauji? Jie pervažiuos tave su plentvoliu ir viskas, – sakė I. Tkačiovas. – Patį vis tiek įmes į kalėjimą ir sėdėsi, kol tave laikys, suprask tai. Matei, kaip pervažiavo Sugrobovą?“

Denisas Sugrobovas vadovavo specialiai ekonominių nusikaltimų tyrimų grupei ir surengė operaciją prieš vieną iš I. Tkačiovo žmonių. Pats gavo dvylika metų nelaisvės, o kolega Borisas Kolesnikovas mirė esą iššokęs iš tardymų kambario šeštame aukšte.
„Negi nebenori gyventi?“ – klausė I. Tkačiovas.

„Jums negaila? – atsakė A. Šestunas. – Turiu penkis vaikus.“

„Gaila. Bet ne apie tai kalbu.“ Švelnindamas situaciją I. Tkačiovas padrąsinamai pridūrė, kad nebūtinai pats A. Vorobjovas ilgai trauks. Bet A. Šestunas, „nušalęs komersantas“, nenusileidžia. Pasiduoti reikštų prarasti statusą, galią, pinigus, o svarbiausia – savigarbą.

I. Tkačiovas bando paskutinį kartą: „Klausyk, tai prezidento įsakymas! Nori ar nenori, neliksi. Sakau tau.“ Jis priminė dviejų apskričių gubernatorių, neseniai atsidūrusių už grotų, kai užsispyrė, bylas. „Visi derinami sąrašai eina per mane – nuo gubernatoriaus iki rajono rinkimų. Matau, ką pervažiuos po mėnesio, ką po dviejų, ką po trijų, kam suras pamainą, kas bijo.“

Tada I. Tkačiovas nusivedė A. Šestuną į Prezidento administraciją, kur aukšto rango pareigūnas liepė parašyti atsistatydinimo prašymą be datos ir pažadėjo apsaugą. A. Šestunui atsisakius, pareigūnas ištarė: „Turėjote priimti mano pasiūlymą. Bet nepriėmėt. Todėl laikysime, kad šio pokalbio nebuvo, gerai? Viskas, ačiū. Viso gero.“

Kreipdamasis į V. Putiną A. Šestunas kalbėjo, kad tie žodžiai jam priminė filmą apie gangsterius. „Negalėjau patikėti, kad taip gali kalbėti gosudarievy liudi (pažodžiui – valdovo tarnai), kad jie atvirai šantažuoja ne tik mane, bet ir mano šeimą.“

S. Šoigu (kairėje) palaikė galios pusiausvyrą, o A. Vorobjovas puolė telkti kontrolę savo rankose. (Scanpix nuotr.)

A. Šestuno nustebimas apsimestinis. Jis negalėjo nežinoti, kad gosudarievy liudi visada taip daro. Pačioms feodalinėms taisyklėms jis neprieštaravo, tik jų peržengimui.

A. Šestunas su I. Tkačiovu pirmą kartą susitiko 2009 m., kai grupė korumpuotų prokuratūros darbuotojų su jiems tarpininkavusiu verslininku bandė šantažuoti A. Šestuną, reikalavo pinigų už apsaugą, siekė gamtinių išteklių kontrolės. Norėdamas atmušti reketininkus jis susitarė su FSB. Po jo drabužiais buvo paslėpta pasiklausymo įranga įrodymams apie generalinės prokuratūros korupciją rinkti. Tai turėjo padėti pačiai FSB, siekusiai tapti viršiausia saugumo tarnyba.

FSB priešininkai iš generalinės prokuratūros atsilygino areštavę A. Šestuno pavaduotoją ir pradėję bylą prieš jį patį. I. Tkačiovas patikino A. Šestuną galįs jį apsaugoti, bet šis nusprendė apsidrausti ir įrašęs viešą kreipimąsi į tuometinį prezidentą Dmitrijų Medvedevą įkėlė į „YouTube“, kartu pateikęs ištraukas, kuriose prokurorai reikalauja pinigų.

D. Medvedevas esą vaizdo įrašą matė. A. Šestunui iškelta byla buvo nutraukta. Tačiau generalinė prokuratūra atsisakė patvirtinti jos darbuotojams pareikštus kaltinimus ir kadrai išsaugojo darbą. A. Šestuno pavaduotojas liko kalėti. Sužaista lygiosiomis.

Po dvejų metų V. Putinas ruošėsi grįžti į Kremlių kaip prezidentas, o FSB siekė būti viršesnė už generalinę prokuratūrą. Ir šįsyk pasitarnavo A. Šestunas, informuodamas FSB, kad prokuratūros darbuotojai valdo nelegalų kazino tinklą.

2009 m. dauguma Rusijos miestų uždraudė azartinius lošimus, bet po prokuratūros darbuotojų ir policijos sparnu kazino veikė toliau. „Bus puiki reklama, – pamena A. Šestunas savo žodžius kuratoriams iš FSB. – Visuose TV kanaluose per žinias rodys besisukančią ruletę, raudančias senutes, pralošusias pensiją, o jus pristatys kaip žmones, kurie jas gina nuo godžių prokurorų. Būsite didvyriai. Prokuratūrai nepavyks išsisukti.“

Prasidėjo kampanija žiniasklaidoje. Nutekintos nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuose prokuratūros darbuotojai švenčia gimtadienius su kibirais juodųjų ikrų ir degtinės. Keli prokurorai atsidūrė už grotų, daugelis kitų prarado darbą. Teismo posėdyje nuskambėjo generalinio prokuroro sūnaus Artiomo Čaikos vardas ir jo ryšiai su kazino valdančiais prokurorais.

Generalinis prokuroras Jurijus Čaika išgelbėjo sūnų ir išsaugojo kėdę. Pavaduotojams ne taip pasisekė. Vienas generalinės prokuratūros pareigūnas, prižiūrėjęs FSB darbą, esą bandė žudytis ir po penkių dienų mirė ligoninėje. Kitą Maskvoje einantį per gatvę partrenkė šiukšliavežė. A. Šestunas pažinojo abu. Su jais buvo pasidalijęs įrašais ir ragino tramdyti savo žmones.

Kremlius nepergyveno, kad šalies teisėsaugos organai pjaunasi tarpusavyje. Pjautynės davė kompromituojančios medžiagos apie aukščiausius pareigūnus, svarbios demonstruojant galią. V. Putinas sukūrė sistemą, kur visi visus šnipinėja. Varžydamiesi dėl Rusijos turtų visi tarpusavyje kariauja, o V. Putinas tame kare – aukščiausias arbitras. Pagrindinį tikslą FSB pasiekė – pavertė generalinį prokurorą sukalbamu ir priklausomu.

Iš pradžių kovos A. Šestunui buvo naudingos. Jo kabinete virš darbo stalo kabojo FSB direktoriaus nuotrauka. Su buvusiu FSB vadu ir dabartiniu Saugumo tarybos sekretoriumi jis žaidė tinklinį. Turimas statusas gerokai viršijo eilinio provincijos rajono vadovo.

Bet 2013 m. laimė nuo jo nusisuko, kai vienas iš artimiausių V. Putino sąjungininkų, Maskvos apskrities gubernatorius S. Šoigu 2012-ųjų pabaigoje tapo gynybos ministru, o gubernatoriaus pareigas perėmė jo pavaduotojas A. Vorobjovas. S. Šoigu apskrityje palaikė galios pusiausvyrą, o A. Vorobjovas puolė telkti kontrolę savo rankose.

Suderinęs su V. Putinu A. Vorobjovas Maskvos apskrityje panaikino tiesioginius rajonų ir savivaldybių vadovų rinkimus, atėmė iš jų teisę skirstyti sklypus ir išduoti statybos leidimus. A. Šestunas pasipriešino. Jis sukūrė specialius nuostatus per rinkimus gautoms pareigoms apsaugoti, taip pat stojo prieš A. Vorobjovą, kai šio žmonės bandė susidoroti su verslo partneriu.

A. Vorobjovas užblokavo apskrities pinigų srautus į Serpuchovą. Iš naujų projektų buvo pasiūlyti tik du sąvartynai ir kalėjimas. A. Šestunas visus tris atmetė.

Planas, kuris neveikia. A. Šestuno kreipimasis į V. Putiną „Youtube“

2017 m. balandį, A. Šestunui pradėjus galvoti apie kadencijos pabaigą, A. Vorobjovas pasiruošė smūgiui. Viena FSB grupuotė pradėjo tyrimą, kaip buvo parduotas žemės sklypas, kuriame pastatytas A. Šestuno namas, grasindama jį konfiskuoti. A. Vorobjovas išsiuntė savo administracijos viršininką pranešti A. Šestunui, kad FSB nutrauks bylą, jei šis atsistatydins, o A. Vorobjovas garantuos jam imunitetą.

A. Šestunas ir vėl atsisakė paklusti A. Vorobjovui. Būtent tada I. Tkačiovas sulaukė prašymo paprotinti kuruojamą „torpedą“. A. Šestunas pokalbį įrašė – šįkart savo iniciatyva.

Išklausiusi A. Šestuno pasakojimą apie pokalbius, žmona patarė jam atsistatydinti. Bet politikas informavo I. Tkačiovą, kad turi įrašus ir pajutęs pavojų būtinai juos paviešins. A. Šestunas pasakojo iš I. Tkačiovo išgirdęs tokius žodžius: „Prašom. Skelbk, ką nori. Sakysiu, kad nesu tavęs matęs.“

Iki 2018 m. kovo ir prezidento rinkimų likus mažiau kaip metams vidinėms politinėms kovoms buvo paskelbtas nerašytas moratoriumas, todėl viskas nutyko. Bet 2017 m. pabaigoje kilo sąvartynų krizė. Į seną, 300 tūkst. tonų atliekų per metus pritaikytą Serpuchovo sąvartyną jų atvežta 1,2 mln. tonų. Aplinkiniai gyventojai nebuvo patenkinti, kad Maskvai jų apylinkės – tik sąvartynas vis bjauresnėms atliekoms. Lapkritį keli šimtai vyrų ir moterų bandė blokuoti įvažiavimą į teritoriją. Juos iškrapštyti susirinko visa Serpuchovo policija. Bet savo limuzinu „Mercedes“ prisistatė A. Šestunas ir sustabdė juos.

2018-ųjų kovą į masinį protestą prieš A. Vorobjovą susirinko kito Maskvos apskrities miesto, Volokolamsko, gyventojai, apsiginklavę kartoninėmis šakėmis. Į A. Vorobjovą pasipylė sniego gniūžčių kruša, vietinio rajono vadovo vos nesudraskė į gabalus. Sąvartynų skandalas pakurstė žmonių pyktį dėl nelygybės tarp Maskvos elito ir jų pačių gyvenimo apšiurusioje aplinkoje. „Jei mano vaikaitis mirs ligoninėje, sukišiu tuos akinius tau į subinę“, – akinius nešiojančiam pareigūnui sakė vienas protestuotojas. Balandžio 14-ąją, A. Vorobjovo gimimo dieną, keli miestai suplanavo koordinuotą demonstraciją. Balandžio pradžioje I. Tkačiovas pasikvietė A. Šestuną ir prisakė uždrausti protestus.

A. Šestunas išklausė, kas sakoma, įrašė pokalbį ir nusiteikė dar ryžtingiau. Užuot uždraudęs protestą, balandžio 14-ąją jis pats vedė protestuotojus, padėdamas jiems įveikti policijos užkardas. Be to, laimėjo bylą prieš sąvartyno operatorę, įsakęs užsidaryti. Ir nors gavo įsakymą nesiekti naujos kadencijos rugsėjo rinkimuose, iškėlė kandidatūrą. Pritrūkęs sąjungininkų FSB ir policijoje, jis nusprendė prisijungti prie rinkėjų ir it tikras demokratinis politikas ieškojo prieglobsčio tarp jį išrinkusių žmonių.

Balandžio 19-ąją FSB atliko kratą A. Šestuno kabinete ir rado vokų su pinigais, kuriuos, pasak jo, patys pakišo. Jam buvo aišku, kad dabar laukia areštas, tad tą pačią dieną paskelbė vaizdo įrašą su kreipimusi į V. Putiną, taip pat įkėlė į „YouTube“ I. Tkačiovo ir kitų asmenų grasinimų įrašus. Priežasties niekas nežino, gal net ir pats A. Šestunas. Draugų teigimu, jis tikėjosi, kad po rinkimų vyriausybėje bus permainų. Gal jį naudojo kaip „torpedą“ prieš I. Tkačiovą arba A. Vorobjovą? O gal jis nusprendė eiti į dugną kaip tikras otmoroženny kommers?

Ant ledo

Ankstų birželio 13-osios rytą, kai turėjo prasidėti kandidatų į vietos rinkimus registracija, policija užblokavo kelią į A. Šestuno sodybą. Į namus įsiveržė apie 40 kaukėtų vyrų su automatais. Žmona įrašė suėmimą. Kol galėjo, politikas nepaleido iš glėbio paauglio sūnaus. Jį įsodino į furgoną ir išvežė į Lefortovo kalėjimą.

Paklaustas vieno Rusijos žurnalisto, I. Tkačiovas nekomentavo, kuo kaltinamas A. Šestunas, o pasiteiravus, ar buvo bėdų dėl paskelbtų įrašų, atsakė: „Jokių bėdų. Viskas tvarkoje. Visada esu atviras pokalbiui.“ FSB į mūsų redakcijos klausimus neatsakė. Neatsakė ir A. Vorobjovas, nors Rusijos žiniasklaidai užsiminė, kad A. Šestuno byla perduota teismui.

Po bado streiko A. Šestuną perkėlė į ligoninę kitame kalėjime – „Matrosskaja tišina“ (išvertus – „Jūreiviška tyla“), vėliau sugrąžino į Lefortovo. Jis pasiūlė duoti parodymus prieš aukštus FSB pareigūnus.

Politikas rašo laiškus, paskelbė daugiau įrašų, kaip I. Tkačiovas bando įkalbėti bendradarbiauti. „Tu normalus vyras, ne išdavikas, moki atlaikyti smūgį. Verčiau būtum susikirtęs su banditais, – kalbėjo I. Tkačiovas ir paaiškino žaidimo taisykles. – Ir prezidentas su jais (kriminaliniais autoritetais) bendrauja. Kaip nebendrauja? Bendrauja. Toks gyvenimas, supranti?“ A. Šestunas neva be reikalo pasitiki Rusijos žmonėmis – jie „bailūs ir lengvai valdomi“.

Prokurorai nori, kad A. Šestuną įvertintų psichiatrai. Rusija turi seną gėdingą tradiciją paskelbti maištautojus pamišėliais. Bet A. Šestunas kovoja toliau. „Jei manęs nenužudys, tai gali baigtis blogai bet kuriam mano priešininkui. Niekada nejungiu atbulinio. Kovosiu iki galo.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų