Vertės žemėlapiai

Vertės žemėlapiai

Lietuvos banko Pinigų muziejus drąsiai galėtų pretenduoti į vieno inovatyviausių ir interaktyviausių šalyje vardą. Tačiau su grafiku, daugelio lietuviškų litų banknotų autoriumi Giedriumi Jonaičiu po jį vaikštinėjanti Viktorija Vitkauskaitė įsitikina: gyvas žodis ir autentiška patirtis vis dar gerokai įdomesni už moderniausią interakciją.

Ekspozicijoje atsiduri iškart, kai įeini pro duris įleisdamas ir kelias akimirkas Gedimino prospekto garsų. Čia nėra jokios amortizuojančios bilietų kasa–drabužinė–suvenyrų ir leidinių skyrius įžangos: peržengęs slenkstį patenki tiesiai į salę. Pinigų muziejuje erdve nesišvaistoma.

Lengvai sutrikusia mina tik įėjusi tikriausiai stovėčiau ilgiau. Bet suvokiu, kad pašnekovui ši tegu ir labai moderniai įrengta ekspozicija žada kur kas mažiau atradimo džiaugsmo. Vilniaus dailės akademijoje grafiką dėstantis profesorius retkarčiais čia užsuka su savo studentais. Kaip būsimieji grafikai, taip ir mes ilgiausiai sukiojamės prie stendų, kuriuose eksponuojami nuo 1993 m. apyvartoje pasirodę litų banknotai. Beveik visus juos G. Jonaitis kūrė nuo pat pradžių arba savo ranką pridėjo vėliau, kai buvo leidžiamos naujesnės versijos.

Kažkodėl pirmiausia žvilgsnis įsiremia į stiklu pridengtus 1, 2 ir 5 litų vertės banknotus. Galbūt dėl apimančio dviprasmiško jausmo: nuo 2007-ųjų kovo iš apyvartos išimti popieriniai šių nominalų pinigai atrodo ir puikiai pažįstami, ir drauge – labai seniai matyti. Vieno lito kupiūra su Žemaitės portretu jau chrestomatinė, atmintyje įstrigusi iki menkiausių detalių – kietai sučiauptų rašytojos lūpų ar skarelės mazgo. Tačiau G. Jonaitis pamena, kad dėl šio banknoto buvo kilęs šioks toks triukšmas: iš pradžių ant jo ketinta vaizduoti šv. Jurgį. Bet apsižiūrėta, kad nė ant vieno pinigo nebus moters portreto. Todėl idėją nutarta paaukoti dėl lyčių lygybės ir ant mažiausio nominalo kupiūros pavaizduoti XIX a. rašytoją.

Netrukus ir tie pinigai, kuriuos daugiau kaip dvidešimt metų kasdien laikome rankose, taps istorijos dalimi. Mažiausiai tiek pat laiko grafikas G. Jonaitis negalės pabėgti nuo klausimo „ar tau negaila?“ Ar negaila savo kūrinių, kuriuos netrukus matys tik kolekcininkai ir muziejininkai? Menininkas šypteli, kad anksčiau į šį klausimą atsakydavo neigiamai, o dabar vis pagalvoja: sentimentų yra likę. Vis dėlto jo, skambiai vadinamo lietuviškų litų tėvu, požiūris į šį vaidmenį lieka kuklus: „Manęs vis klausdavo: kaip jautiesi sukūręs litus? Ogi niekaip, normaliai. Jei ne aš, tada kas nors kitas būtų tai padaręs.“

 

G. JONAITIS IKI ŠIOL sako nežinantis, kodėl būtent jis 1989-aisiais sulaukė profesoriaus Petro Repšio skambučio ir kvietimo dalyvauti būsimų litų kūrėjų grupėje. Grafiko Raimondo Miknevičiaus vadovaujami menininkai pasiskirstė, kuris kurį banknotą kurs. Asmenybės, kurios turėjo būti pavaizduotos ant konkrečių kupiūrų, jau buvo atrinktos ir nurodytos: tą darbą atliko politikų, istorikų, bankininkų komisija.

Galiausiai pirmųjų lietuviškų pinigų autorių ir jų kūrinių sąrašas susiformavo toks: Ray Bartkus sukūrė pirmąjį 50 litų banknotą, Justas Tolvaišis – 20 litų, Rytis Valantinas – 100 ir 200 litų vertės banknotus. G. Jonaičiui priklauso pirmųjų 1, 2, 5, 10, vėliau – ir 500 litų autorystė. „Man visada patiko lėktuvai, todėl pasirinkau kurti 10 litų“, – kupiūros su lakūnais Steponu Dariumi ir Stasiu Girėnu istoriją pasakoja pašnekovas. Šis pinigas sulaukė didelio dėmesio toli už Lietuvos. R. Bartkus žurnalui „Intelligent Life“ anksčiau yra sakęs, kad lietuviška dešimtinė buvo populiari dešimtojo dešimtmečio Niujorko gėjų baruose: čia už ją galėjai gauti ne vieną taurelę gėrimo. Ją įvertino ir profesionalai: prieš kelerius metus 10 litų atvaizdas papuošė kasmečio JAV pinigų katalogo „World Paper Money“ viršelį.

Tačiau tada, pačioje kūrybinio proceso pradžioje, apie niujorkus ir prestižinius leidinius niekas negalvojo. Lietuva be savo valiutos buvo gyvenusi daugiau nei 50 metų. „Pradėjome nuo nulio, nes niekas neturėjo patirties, nežinojo, kaip tai reikia daryti, kokie banknotai turi būti“, – vyravusias nuotaikas prisimena pašnekovas. Maža to, iš pradžių neapleido abejonė, ar apskritai litas egzistuos. Nacionalinės valiutos idėja gyvavo jau kurį laiką: pirmasis viešai ją iškėlė profesorius Stasys Uosis Lietuvos ir Estijos mokslininkų susitikime Vilniuje 1988-aisiais. Ta mintis sulaukė nemenko nomenklatūrininkų pasipriešinimo. Vis dėlto jos užgesinti priešininkams nepavyko ir lito kūrimo darbai įsibėgėjo.

Atsakingo uždavinio nepabūgusiems menininkams laisvės buvo palikta mažai. Motyvas, siužetai, struktūra, tekstinės informacijos ir banko vadovo parašo vieta – visa tai buvo nuleista iš aukščiau, o kūrėjams reikėjo sugalvoti meninį šios užduoties sprendimą. Teko piešti didelius ant pinigų vaizduoti pasirinktų asmenybių portretus, kuriuos komisija analizavo po milimetrą, piešiniais imituoti graviravimo technologiją.

Toks skrupulingumas šiek tiek stebino garsiausias užsienio spaustuves, kuriose buvo spausdinami lietuviški pinigai. G. Jonaitis iki šiol prisimena skaudų įspūdį Anglijoje, pamačius pirmąjį nepriklausomos Lietuvos banknotą – 5 litus. „Vos neapsiverkiau. Kai darėme eskizus, reikėjo parengti toninį reverso, averso piešinį, atskirai nupiešti portretą. Visa tai spaustuvės dizaineriai turėjo paversti į grafines struktūras – ir vaizdas gimdavo jau kitas. Atspausdintas ant pinigo vaizduojamas šešėlis man atrodydavo per kietas, o spaustuvininkas nesuprasdavo, ko iš jo noriu“, – pasakoja grafikas. Spausdinimas tiesiog sunaikindavo kai kuriuos niuansus, kurie menininko akims buvo tokie svarbūs. Didžiausiose Europos spaustuvėse lankęsis G. Jonaitis sako, kad į valiutos spausdinimą ten buvo žvelgiama šaltai profesionaliai. Dvejonėms, linija gražiau atrodytų siauresnė ar platesnė, niekas negaišdavo laiko. Tačiau litų autoriai nenusileido: iškomandiruoti Lietuvos banko, jie sėdėjo Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos spaustuvėse ir ginčijosi, aiškino, kaip turi atrodyti banknotai.

„Kai buvo spausdinama R. Bartkaus kurta penkiasdešimtinė, Anglijos spaustuvėje mudu praleidome dešimt dienų. Žinoma, yra techniniai reikalavimai, kurių negali apeiti. Bet ilgai kalbantis pavykdavo išgauti mums svarbius niuansus. Visada lieka klausimas, kiek kuriant pinigus turi būti meno, o kiek – techninės pusės. Pirmiausia, be abejo, banknotas turi būti gerai apsaugotas. Bet kartu tai – ir meno kūrinys“, – svarsto grafikas. Kiek pamąstęs priduria, kad šiandien jam lietuviški litai nebeatrodo taip liūdnai, kaip pamačius juos pirmą kartą.

 

ŽVALGYDAMASI PO MUZIEJAUS ekspoziciją nejučia prisimenu posakį „prie pinigų priprantama“. Tik čia jis tinka visiškai tiesiogine reikšme. Šalia eksponuojamos to paties nominalo, tačiau skirtingų leidimo metų kupiūros palieka nevienodą įspūdį. Tos, kurios naudojamos dabar, atrodo ir gražesnės, ir solidesnės nei ankstesnės jų versijos. Kita vertus, vargu ar tai vien skonio ir pripratimo reikalas. 1991 m. pirmąkart išspausdintų lietuviškų banknotų istorija baigėsi teisme: JAV bendrovė juos išspausdino vien ofsetine spauda. 10, 20 ir 50 litų nominalo pinigai atrodė taip graudžiai primityviai, ką ir kalbėti apie jų nepatikimumą, kad Lietuva kreipėsi į teismą ir bylą laimėjo. „R. Bartkus savo kurtame banknote pavaizdavo bažnyčias, kryžius, o amerikiečių graviūrose tie vaizdai atrodė lyg gūdus Sibiras – tik kažkokie stogeliai“, – prisimena G. Jonaitis.

Tačiau ne dėl amerikiečių kaltės lietuviškos valiutos gyventojams dar porą metų teko palaukti. Iki 1993 m. tęsėsi itin specifinis valiutos istorijos laikotarpis, šiandien keliantis šypseną: baiminantis didelės infliacijos ir smūgio nacionalinei valiutai, kurį laiką rinkoje cirkuliavo laikinieji pinigai, populiariai vadinami „vagnorkėmis“ arba „žvėriukais“. Kol litai geresnių laikų laukė banko saugyklose, į lietuvių pinigines pasipylė kupiūros su driežų, vištvanagio, meškos, kiaunės, pempės ir kitų gyvūnų atvaizdais. Vieną šių dabar itin egzotiškai atrodančių banknotų sukūrė ir G. Jonaitis. Jis prisimena, kad dirbti teko sparčiai: „Žinoma, tai nebuvo visaverčiai pinigai, tačiau jie unikalūs. Kažkada rodžiau turimus banknotus užsieniečiams, jie labai stebėjosi.“

Kai Lietuvoje galiausiai buvo paleisti į apyvartą Anglijoje giliaspaude spauda spausdinti litai, daugelio jų autorių kūrybiniai keliai su nacionaline valiuta išsiskyrė. Tik ne G. Jonaičio: jam ir vėliau teko prikišti ranką prie visų šiandien naudojamų banknotų, išskyrus 100 ir 200 litų vertės kupiūras – šios liko tokios, kokias sukūrė R. Valantinas. Kitas retkarčiais reikėjo atnaujinti, įdiegti į jas naujų apsaugos priemonių, o visa tai bent minimaliai pakoreguodavo ir dizainą. G. Jonaitis pasakoja apie intensyvias įdomesnio rakurso, matomo averse, paieškas, kurios nuvesdavo jį į netikėčiausias vietas. Pavyzdžiui, 50 litų averse vaizduojama Katedra ir Gedimino pilis – vaizdas, kurį menininkas pamatė užsikoręs ant dabartinio „Kempinski“ viešbučio stogo. Tik ten patirto įspūdžio neužteko, todėl teko kabarotis net ant kamino. Panašiai į 1 lito banknotą buvo perkeltas Palūšės bažnyčios vaizdas: tinkamą rakursą grafikas rado tik įsilipęs į šalia šventovės augantį medį. Atradimų, tiesa, ne visada malonių, pasitaikydavo ir išleidus naują pinigų seriją: pavyzdžiui, kartą paaiškėjo, kad vienos laidos banknotuose Juozo Zikaro sukurta Laisvės statula atrodo turinti šešis rankos pirštus. Kitą sykį išspausdinus kupiūras pastebėta, jog kryžius jose kažkodėl pavaizduotas be skersinio.

 

VAIKŠTANT PO NEDIDELES muziejaus sales ir kalbantis su G. Jonaičiu neapleidžia mintis, kaip skirtingai galima interpretuoti pinigų temą. Išsamios ekspozicijos, žaidimai, galimybė sužinoti savo svorį aukso luitais, virtualus pasaulio valiutų žemėlapis pristato materiją. Į G. Jonaičio kūrybą ši tema taip pat grįžo ne kartą, tačiau čia svarbesni pinigų kaip reiškinio ir prasmių, kurias tam reiškiniui suteikiame, aspektai. Prieš kelerius metus personalinėje parodoje grafikas pademonstravo „pinigų dešras“. Tuometis Lietuvos banko Kasos departamento vadovas pasiūlė menininkui panaudoti sunaikintų banknotų atraižas. Specifinė medžiaga tapo impulsu kurti „maisto produktus“. Menininkas sužinojo, kad Avižieniuose veikia bendrovė, iš Vokietijos importuojanti dešrų apvalkalus. „Tų skūrų yra visokių spalvų, storių, sintetinių, organinių. Parsivežiau jų ir kimšau. Bandžiau drožles net malti mėsmale, bet jos sausos ir strigo. Taigi rankomis per piltuvėlį grūdau tą masę į apvalkalus, – apie savo eksperimentus pasakoja pašnekovas ir priduria: – Natūraliausiai atrodė 200 litų kupiūrų atraižos, sukimštos į sardelių skūrą: labai panašu į „Medžiotojų“ dešreles.“

Iki šiol į banknotus G. Jonaitis žvelgia ne tik vartotojų visuomenės dalyvio akimis: jo namuose kaupiama įdomių pinigų iš viso pasaulio kolekcija. Kaip vykusį pavyzdį pamini britų spaustuvės „Thomas De La Rue“ pagamintas kupiūras – jų stilius konservatyvus, daug ornamentikos, klasikinės graviūros. Kiti gražūs banknotai – spalvingi ir šiuolaikiški Šveicarijos frankai. Apie vizualinę euro pusę grafikas atsiliepia santūriai: „Euras man atrodo šiek tiek sausokas. Iš daugelio girdėjau, kad tai – ne patys gražiausi pinigai.“

Sukdami link išėjimo pastebime iki tol neužmatytą eksponatą. „Architektūrinė atodanga“, kaip ir G. Jonaičio dešros, sukurta iš eurą įsivedusiose ES šalyse sunaikintų nacionalinės valiutos banknotų. Skulptoriaus Leono Pivoriūno kūrinys iš muziejaus išlydi su mintimis apie vertę. Tą, kuri nesunaikinama.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų