Nana Devidzė (Lietuvos kultūros instituto archyvo nuotr.)

Vertėja N. Devidzė: „Kovoti su žodžiais yra labai įdomu“

Vertėja N. Devidzė: „Kovoti su žodžiais yra labai įdomu“

Spalio 3-iąją lietuvių literatūros vertėjai į kartvelų kalbą Nanai Devidzei įteikta Šv. Jeronimo premija. Prieš šį įvykį su laureate Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie didžiausius profesijos iššūkius ir iš tėvo paveldėtą meilę Lietuvai.

– Vilniuje esate dažna viešnia. Ką visuomet čia turite aplankyti, pamatyti, kad viešnagė būtų pavykusi?

– Iš tiesų Lietuvoje jaučiuosi kaip namie. Turiu čia tiek draugų, kad nespėju su visais susitikti. Dienos nuo ryto iki vakaro kaskart būna labai užimtos. Be to, turiu ir nemažai darbo: šiuo metu baigiu versti Vytauto V. Landsbergio knygą vaikams „Arklio Dominyko meilė“, o jau netrukus reikės pradėti dirbti su Romualdo Granausko novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“. Nepaprastai mėgstu šį darbą. Kovoti su žodžiais yra labai įdomu. Norisi, kad gruzinai suprastų tekstą, bet kad jame būtų išlaikyta ir lietuviškų niuansų. Būna, kad visą dieną mane kankina kuri nors frazė. Vis galvoju: gal vienas žodis tinkamesnis jai išversti, o gal kitas. Per kalbą gali kaip vanduo prasiskverbti į kitą kultūrą, ir tai man labai įdomu.

– Ar kartais jaučiate, kad tose dvikovose nugali žodis, o ne jūs?

– Taip, labai dažnai. Kai jaučiu, kad ko nors nesuprantu, ne visai išsiaiškinu, kreipiuosi pagalbos į Gruzijoje gyvenančią draugę lietuvę. Tada kartu ieškome išeities.

Pamenu, kaip ilgai ir nelengvai verčiau R. Granausko „Jaučio aukojimą“. Tai – iki šiol sudėtingiausias mano verstas, tačiau ir brangiausias kūrinys. Ne tik aš jame radau daug ką artimo. Gruzija priėmė krikščionybę 327 m., tačiau kalnuose gyvenantys žmonės tam nepasidavė daug šimtmečių: dar net XIX a. buvo išsaugojusių senąjį tikėjimą. Baigusi versti „Jaučio aukojimą“ atidaviau jį redaktorei – iš kalnų kilusiai moteriai. Ji paskambino man ir pasakė: „Ką tu su manimi padarei? Sėdžiu ir verkiu, pro ašaras net teksto nebematau. Čia viskas primena mano vaikystę.“ Įsivaizduokite, kiek daug artimo, atpažįstamo Gruzijoje augusi moteris rado lietuvio tekste. Ir man ši knyga yra labai svarbi. Šio teksto nesirinksi norėdamas lengvo skaitinio – jis kitoks, jį skaitant vienu metu reikia įjungti ir protą, ir širdį.

– Ar dar spėjote tokiomis savo emocijomis pasidalyti su rašytoju?

– Su R. Granausku buvome asmeniškai pažįstami, tačiau apie šio teksto keliamą įspūdį nekalbėjome. Pamenu, kad kai perskaitytą „Jaučio aukojimą“ norėjau išversti į gruzinų kalbą, leidėjas tuo metu neturėjo pinigų honorarams. Sutikau jo atsisakyti ir paklausiau R. Granausko, gal jis irgi atsisakytų honoraro. Jis labai geranoriškai tai padarė.

Esu labai dėkinga ir jo našlei. Noriu išversti „Šventųjų gyvenimus“, sudėti anksčiau mano išverstus R. Granausko kūrinius ir išleisti jo kūrybos rinktinę. Tai – antroji didelė mano svajonė. Pirmąją – išleisti lietuvių poetų, rašytojų ir eseistų kūrybos almanachą – jau pavyko įgyvendinti. Taigi kreipiausi į R. Granausko našlę, ir ši kilniadvasiškai pasiūlė honorarą skirti labdarai.

– Kaip renkatės lietuvių autorius bei knygas, kurias apsiimsite išversti?

– Jei skaitydama negaliu pajusti autoriaus, nejaučiu kažkokio dilgčiojančio nervo, versti negaliu. Pirmiausia kūrinys man turi būti įdomus. Antra, galvoju, ar galės jį suprasti skaitytojai Gruzijoje. Labai norisi jiems parodyti mano Lietuvą. Ir būna smagu matyti, kaip išverstos knygos Sakartvele sulaukia populiarumo. Man sunku paaiškinti, kodėl lietuviai ir kartvelai vieni kitus taip myli. Bet manau, kad ir literatūra tam turi įtakos.

Gaila, kad knygoms versti galiu skirti palyginti mažai laiko. Gruzijoje gyventi sunku, tenka daug dirbti, kad užsidirbtum duonai. O pragyventi iš vertimų, deja, būtų neįmanoma, todėl turiu dar ir kitą darbą.

– Šįkart Lietuvoje dalyvausite ne tik vertėjų seminare, bet ir atsiimsite jums skirtą Šv. Jeronimo premiją. Kokios mintys pirmiausia kilo sužinojus apie šį apdovanojimą?

– Kai man apie tai parašė, iš pradžių pamaniau, kad juokauja. Nei galvojau apie tai, nei svajojau. Šis darbas mane padarė laimingu žmogumi. O jei esi laimingas ir dar dovanų gauni – net nežinau, kaip tai pavadinti. Man labai malonu, bet nežinau, ar to nusipelniau. Tiesa ta, kad aš nepaprastai nuoširdžiai myliu Lietuvą. Dabar manau, gal dėl tos meilės mane ir apdovanojo? Kartais gyvenime vyksta tokių dalykų, kad galvoju: ar tai su manimi vyksta ar ne su manimi? Ši premija – irgi vienas tokių dalykų.

– Esate sakiusi, kad meilę Lietuvai tėvas jums paliko kraičiu. Ar šį kraitį norite perduoti ir dviem savo sūnums?

– Taip, būtinai. Mūsų šeimoje viskas vyksta po Lietuvos ženklu. Vaikai priprato valgyti lietuviškus patiekalus, priprato, kad visada iš čia grįžtu su duona, priprato, kad kasmet nuo pavasario iki rudens mūsų namuose būna svečių iš Lietuvos. Visi žino, kad jei gatvėje stovi automobilis lietuviškais numeriais, vadinasi, tikriausiai tie žmonės važiuoja pas mane. Kartais kaimynai, sutikę keliaujančius lietuvius, klausia: jūs pas Naną? Ne? Kaip tai – esate iš Lietuvos, keliaujate po Sakartvelą ir neužsuksite pas Naną? Būna, kad tie žmonės nei ruošiasi pas mane, nei mane pažįsta, bet po tokių klausimų ima ir užsuka į svečius. Tokių istorijų jau nutikę ne viena.

– Lietuvą jūsų tėvas pamilo, kai patekęs į vokiečių nelaisvę per karą buvo paskirtas tarnauti ūkininkams prie Šeduvos. Kaip paaiškinti šį paradoksą, kad žmogus taip įsimylėjo šalį, kurioje buvo nelaisvas?

– Mano tėvas buvo ypač gero charakterio. Jis labai mylėjo žmones ir jų neskirstė į savus ar priešus. Gal atrodys, kad giriuosi, bet brolis sako, kad ir mudu šią savybę paveldėjome. Man taip pat visų pirmiausia svarbu žmogus, o jo tautybė – jau po to. Koks skirtumas, kokios tu tautybės? Turiu draugų iš įvairių pasaulio šalių ir visus juos labai myliu. Jei žmogus pirmiausia žiūri, kokios esi tautybės, man jis atrodo nenormalus.

(Lietuvos kultūros instituto nuotr.)

Apie Lietuvą mums, vaikams, tėvas pasakojo nuo vaikystės. Jo pasakos prasidėdavo taip: „Ten toli toli, Šiaurėje, yra šalis Lietuva, kur eglės – iki dangaus, o sniego – iki kelių.“ Jis pasakodavo tai, ką apie Lietuvą atsiminė, ką matė savo akimis: kaip eidavo į Šeduvos malūną, kaip šalia lakstė tuomet 6–7 metų ūkininko sūnus Ignas.

– Į Vilnių pirmąkart atvykote jau būdama Tbilisio universiteto Grožinio vertimo katedros studentė. Ar realybėje Lietuva buvo tokia pat nuostabi kaip ir tėvo pasakose?

– Taip norėjau čia atvykti, kad jei ir buvo kokių nemalonumų, nekreipiau į tai dėmesio. Pačią pirmą dieną Vilniuje mane ir mano kurso draugę apvogė. Paėmė lagaminus, drabužius – viską, likome kaip stovime. Tąkart kažkas davė suknelę, sijoną – kažkaip išsivertėme, dabar prisiminus tai atrodo juokinga. Tačiau apskritai įspūdžiai buvo geri: tuometis universiteto rektorius Jonas Kubilius mus priėmė su džiaugsmu. Jis buvo matematikas, o mes į Vilnių atvykome su taip pat labai garsaus gruzinų akademiko, matematiko rekomendacija. Apsigyvenome bendrabutyje šalia poeto Vlado Braziūno ir jo žmonos Almos. Vladas tapo pirmuoju mano draugu Lietuvoje, ir šiandien jis man – kaip brolis.

– Kurią lietuvišką knygą išvertėte pirmiausia?

– Tai buvo ne knyga, o Bitės Vilimaitės apsakymai. Tačiau ji kažkodėl nesuteikė teisės jų publikuoti Gruzijoje, tad pirmasis mano vertimas liko neišleistas. Tikrai dėl to nepykstu, nežinau ir priežasčių, kodėl rašytoja taip nusprendė. Taip pat nežinau, kodėl kai kurie jauni lietuvių poetai ir rašytojai nesutiko būti įtraukti į lietuvių literatūros almanachą gruzinų kalba, kurį neseniai baigiau sudaryti. Bet tai jų teisė, tikrai ant nieko nepykstu.

– Jei kartvelas paklaustų, nuo ko jam pradėti pažintį su lietuvių literatūra, ką patartumėte?

– Manau, kad rekomenduočiau pradėti nuo B. Vilimaitės, R. Granausko, Ričardo Gavelio kūrybos. Žinoma, šiuo atveju kalbu vien apie mūsų laikų autorius, neminiu klasikų.

– Ir atvirkščiai – nuo ko pažintį su Sakartvelo literatūra rekomenduotumėte pradėti lietuviams?

– Tai labai sunkus klausimas, nes mūsų šalies literatūra turi penkiolika amžių skaičiuojančią istoriją. Bet jei kalbėtume apie dabartinius rašytojus, rekomenduočiau skaityti Archilo Kikodzės knygas. Taip pat Akos Morchiladzės, Natios Rostiašvili kūrinius. O jei norite suprasti, kas vyko pas mus subyrėjus Sovietų Sąjungai, reikia skaityti Beką Kurchulį.

– Vis dėlto lietuviškai išleistų kartvelų autorių knygų yra mažai. Kaip manote, kodėl?

– Man labai keista, bet gruzinai iki šiol nesurado žmogaus Lietuvoje, kuris mokėtų gruzinų kalbą ir išmanytų literatūrą. Tiesa, Kaune yra viena talentinga mergaitė, puikiai kalbanti gruziniškai. Siūliau jai bandyti vertėjauti, bet gal nedrįsta, o gal turi kitų darbų.

Mūsų šalyje politinė situacija visą laiką tokia baisi, kad universitetai tiesiog neturi galimybių užsiimti tokiais dalykais, nerizikuoja kviestis specialistų iš užsienio. Tiesa, neseniai atvyko studijuoti lietuvių magistrantų, tačiau tarp jų nėra nė vieno filologo. Labai trūksta bent vieno žmogaus Lietuvoje, kuris čia gyvendamas dirbtų gruzinų kultūrai.

– „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai!“ – rašė José Saramago. Ar pritariate šiai rašytojo minčiai?

– Mes praturtiname savo literatūrą, kai verčiame ją į kitas kalbas. Ir patys tampame turtingesni. Skaitydami kitų šalių autorių knygas pamatome, kad mūsų patiriami išgyvenimai yra bendražmogiški, o su problemomis susiduriama visur. Į savo gyvenimus pradedame žiūrėti kiek kitu rakursu. Aišku, su sąlyga, kad skaitome tikrą literatūrą, o ne surogatus.

Visais laikais vertėjai buvo reikalingi. Išlikęs dar X a. Gruzijos valdovo Davido Kuropalačio rašytas laiškas Graikijos Atono vienuolyne tarnavusiam vienuoliui. Valdovas rašė: „Prašau neužsiimti daugiau niekuo kitu, tik knygų vertimais į gruzinų kalbą.“ Dar ir šiandien apie Bizantijos literatūrą daugiausia mokomasi iš tų vertimų. Pamenu, kai studijavau, gruzinai vieninteliai visoje Sovietų Sąjungoje turėjo vadovėlį „Bizantinės literatūros istorija“. Iš viso to galime matyti, kokią didžiulę reikšmę turi vertimai.

– Spartus gyvenimo tempas, išmaniųjų technologijų įtaka, nesugebėjimas sutelkti dėmesio – visa tai dažnai minima tarp priežasčių, dėl kurių trūkinėja ryšys su knyga. Kokia situacija šiuo atžvilgiu yra Sakartvele?

– Be abejo, tai visuotinė problema. Blogiausia, kad ir tėvai, ir seneliai tapo labai užimti. Anksčiau vaikai išmokdavo skaityti dar iki tapdami moksleiviais. Mano močiutė, buvusi mokytoja, išėjusi į pensiją susirinkdavo anūkus, taip pat kaimynų vaikus ir garsiai skaitydavo. Dvi valandas ryte, dvi – vakare, ir taip kasdien. Kai pavargdavo, knygą perleisdavo vyresniems vaikams. Skaityti visuomet baigdavo įdomiausiose vietose. Mums būdavo nekantru sužinoti, o kas ten toliau – taip ir išmokome raides pažinti patys. Skaitydama poeziją močiutė tyčia nebaigdavo paskutinės eilutės ir klausinėdavo mūsų: o koks žodis čia tiktų, kad liktų rimas? Taip mes visi pripratome prie knygų. Vėliau žmonės manęs dažnai klausdavo, kada spėjau perskaityti tiek daug knygų. Visada atsakydavau – tai ne aš, o mano močiutė spėjo.

Šiandien tam niekas nebeturi laiko. Mamos ir tėčiai grįžta iš darbų tokie pavargę, kad garsiai skaityti nebėra jėgų. Bet pratinti prie knygos reikia pradėti anksti. Ir tai turi prasidėti ne mokykloje, o šeimoje.
N. Devidzė

2003 m. apdovanota Vytauto Didžiojo ordino medaliu.

2017 m. suteiktas Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narės vardas.

2019 m. skirta Šv. Jeronimo premija už gausų, įvairų ir profesionalų lietuvių literatūros vertimo darbą, už dešimtmečius trunkantį jos populiarinimą Sakartvele, už nuopelnus plėtojant lietuvių ir kartvelų literatūrų, kultūrų ryšius.

N. Devidzės dėka kartvelų kalba išleista Lietuvių poezijos antologija (2 tomai), Vaikų lietuvių poezijos ir folkloro antologija, Šiuolaikinės lietuvių prozos antologija, Jaunųjų lietuvių poetų kūrybos antologija. Taip pat R. Granausko, B. Vilimaitės, J. Ivanauskaitės,

S. T. Kondroto, B. Jonuškaitės, R. Šerelytės, A. Vienuolio, V. Braziūno, H. Kunčiaus kūrinių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų