Turulo skulptūra. Pixabay nuotr.

Vengrijos rinkimai ir Turulo šešėlis virš Užkarpatės

Vengrijos rinkimai ir Turulo šešėlis virš Užkarpatės

Vengrijoje šiuo metu – galimų pokyčių metas, tačiau ar dažnas lietuvis apie šį kraštą, kadaise turėjusį daug sąsajų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, žino pakankamai?

Pokyčių neretai atneša šalyje vykstantys rinkimai, kurie balandžio 8 d. neaplenks ir Vengrijos. Vis dar būdama populiari, valdančioji premjero Viktoro Orbano „Fidesz“ partija visais įmanomais būdais stengiasi likti toje viršūnėje, dažnai pasinaudodama agresyvia retorika ir nešvarius žaidimus perkeldama ir į kitas valstybes, ypač ten, kur galima pasinaudoti etninių mažumų tema.

Surišti istorijos

Turulas straipsnio pavadinime minimas neatsitiktinai. Tai yra mitologinis senovės vengrų simbolis, primenantis visiems žinomą paukštį erelį, dažniausiai keliantį asociacijų su agresyviu, plėšriu padaru.

Vengrijoje šio simbolio labai daug, nuo monumentų miestų gatvėse iki skiriamųjų ženklų kariuomenėje ar saugumo tarnybose. Simbolio reikšmė tikrai turėjo įtakos šios šalies raidai, neabejotinai jis šmėžavo ir šalies užsienio politikoje.

Vengrijos rinkimams artėjant, žiniasklaidoje kartais pasirodo informacijos apie šią šalį ir įvykius, susijusius su jos politine ir ekonomine sistema. Ukrainos tema jau yra tapusi mūsų kasdienybės dalimi. Tačiau mažai kas žino apie santykius tarp šių kaimynų, kurie jau žengia raudonos linijos link.

Įtampa atsirado dar 2011-aisiais, kai į Vengrijos konstituciją buvo įrašyti pataisymai pilietybės klausimais, kai visame pasaulyje (nepaisant turimos pilietybės) trečios ar netgi ketvirtos kartos vengrų palikuonys įgijo teisę į pilietybę. Ne išimtis ir Užkarpatės sritis (Ukraina), kurioje šiuo metu gyvena apie 150 tūkst. etninių vengrų (iš 1,2 mln. srities gyventojų), iš kurių 97 proc. laiko vengrų kalbą savo gimtąja kalba.

Žvelgiant konkrečiai į šį regioną, nėra aišku, kiek tiksliai užkarpatiečių turi teisę į Vengrijos pilietybę (tarkime, yra ketvirtos kartos vengrų palikuoniai) ir kiek ją išties gavo. Pažymėtina, kad Ukrainos konstitucija draudžia turėti bet kokią kitą pilietybę, išskyrus Ukrainos, o Vengrijos pusė neatskleidžia savo piliečių duomenų kitai valstybei.

Vengrų etninė mažuma gyvena tose žemėse daugiau nei tūkstantį metų, ir iki šiol per pastaruosius šimtą metų jokių didesnių etninių konfliktų nėra buvę. Aišku, iš dalies tai politiniu pasyvumu pasireiškiantis rusynų (prigimtinė šio regiono tautybė, ukrainiečiai) mentalitetas neleisdavo įsivelti į rimtus nesutarimus su vengrais, kurie dominavo valstybės vietinėse institucijose iki 1919 m., taip pat ir per 1939–1944 m. laikotarpį. Vienintelė išimtis buvo vienadienė Karpatijos Ukrainos (Karpatska Ukraina) respublika (1939 m. kovo 15 d.), kai rusynai, apimti proukrainietiškų nuotaikų, bandė sukurti savo valstybę, deja, nesėkmingai, kadangi nesulaukė jokios paramos iš pasaulio galingųjų ir iš karto buvo nuslopinti Vengrijos kariuomenės.

Tik po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Užkarpatė tapo Ukrainos dalimi, tačiau tik Sovietų Sąjungos dvasinio kalėjimo ribose. Jau nepriklausomybės laikotarpiu etninėms mažumoms buvo suteikta visa laisvė gauti išsilavinimą gimtąją kalba, net miestelių ir gatvių užrašus jų gyvenamosiose vietovėse leidžiama naudoti dviem kalbomis.

Kalbos įstatymas

Prasidėjus karui su Rusijos remiamais „sukilėliais“, Ukrainos valdžia ėmėsi ryžtingesnių žingsnių valstybės politikos stiprinimo link. 2017 m. rudenį priimtas įstatymas „Dėl švietimo“, pagal kurį „asmenys, priskirti prie tautinių mažumų bei pradėję bendrąjį vidurinį išsilavinimą periode nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d., ir toliau įgyja išsilavinimą pagal taisykles, kurios egzistavo iki naujo įstatymo įsigaliojimo, tačiau laipsniškai didinant mokomųjų dalykų skaičių ukrainiečių kalba“.

Šis įstatymas pirmiausia buvo orientuotas į rusų mažumą, kuri sudaro apie 17 proc. visų Ukrainos gyventojų. Ypač šalies centriniuose ir rytiniuose regionuose ukrainiečių kalbos vartojimas yra itin menkas, o tautinių mažumų mokyklose išsilavinimas gaunamas užsienio kalba. Vakariniuose regionuose – rumunų, vengrų, mažiau slovakų ir lenkų apgyvendintose vietovėse – ukrainiečių kalbos vartojimas taip pat nėra labai paplitęs, bet reikia pažymėti, kad šių tautinių mažumų atstovai puikiai susikalba su ukrainiečiais ir gerai sugyvena vieni su kitais. Aišku, toks valdžios sprendimas yra kiek pavėluotas, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, o ir priimtas įstatymas turėtų būti kiek patobulintas.

Su įstatymo priėmimu neužtruko ir kritikos lavina: kaimynės valstybės sukritikavo šį įstatymą, o Rusija ir Vengrija dėl jo ypač aršiai atsiliepė. Ukrainos visuomenė į Rusijos valdžios kritiką nelabai kreipė dėmesio – neva nėra čia ko stebėtis, tačiau skirtingai sureaguota į Vengrijos poziciją. Ir iš tiesų dėmesį buvo į ką kreipti.

Pirmiausia Vengrijos užsienio reikalų ministerija pareikalavo peržiūrėti įstatymą (kiekvieną jo punktą suderinti su vengrais) ir atidėti jo įsigaliojimą. Atsižvelgdama į Venecijos komisijos pastabas, Ukrainos valdžia sutiko nustatyti pereinamąjį laikotarpį iki 2023 m. Bet to buvo maža, ir Vengrija jau du kartus blokavo NATO ministrų susitikimą, kuriame turėjo dalyvauti ir Ukraina.

Patys Užkarpatėje gyvenantys vengrai, ypač švietimo srityje dirbantys žmonės bei moksleivių tėvai, nėra labai patenkinti tuo įstatymu, nes daug abiturientų vengrų orientuojasi į tęstinius mokslus etninėje gimtinėje, o papildomai turėdami Vengrijos pilietybę, dar ir turi galimybę ten gauti geriau apmokamą darbą. Tačiau, iš kitos pusės, Ukrainos valdžia siekia labiau integruoti vengrų mažumą (ir ne tik) į švietimo sistemą, valstybės valdymo institucijas ir kitur. O ir ne visi vengrai nori gyventi Vengrijoje – daug jų tik važinėja kasdien į darbą arba turi ryšių su verslo partneriais. Nemažai Užkarpatės vengrų kariauja Ukrainos rytuose, kovodami už Ukrainos, o ne Vengrijos suverenitetą. Taigi isterija dėl neva nuskriaustos vengrų mažumos tikrai nėra pagrįsta.

Apdegusi politinė kultūra

Kitas posūkis šioje istorijoje atsirado dėl bandymo šių metų vasario 28 d. susprogdinti Vengrų kultūros namus Užgorode, kurie, deja, buvo apgriauti. Kalbėdamas Vengrijos televizijos kanalui M1, vengrų mažumos lyderis Laszlo Brenzovicsas pavadino tai teroristine ataka ir padėkojo vengrų premjero V. Orbano vyriausybei už parodytą dėmesį ir rūpestingumą. Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijarto apeliavo į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją (ESBO), kad ji atidarytų savo nuolatinę misiją Užkarpatės regione kaip vienintelę priemonę kovojant su antivengrišku ekstremizmu Ukrainoje. Pati ESBO paneigė ketinimus Vakarų Ukrainoje atidaryti misiją, nors ponas Szijarto buvo paskelbęs apie tai kaip apie faktą. Be to, internete ne kartą cirkuliavo visokio plauko melagingos naujienos (fake news) apie vengrų diskriminaciją, turto naikinimą bei grėsmę gyvybei.

Susidaro toks įspūdis, kad bandoma dirbtinai sukurti Ukrainoje dar vieną nestabilumo tašką. Pati Vengrijos žiniasklaida ne itin daug dėmesio skiria šiai temai, o ir V. Orbano vadovaujamos partijos „Fidesz“ retorika prieš rinkimus, nutaikyta į vidaus auditoriją, akcentuoja migrantų krizę ES, užsienio agentų paiešką ir Vengrijos, kaip paskutinio krikščionybės atramos punkto, vaidmenį.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas. Scanpix nuotr.

Tokia pagrindinės partijos pozicija ilgą laiką užtikrina aukštus „Fidesz“ reitingus: pagal apklausas, atliktas kovo mėnesį, ji garantuotai užima pirmą vietą su 52 proc. palaikymu, kai pagrindiniai jos konkurentai, kraštutinių dešiniųjų partija „Jobbik“ bei socialistų ir žaliųjų „Párbeszéd“ aljansas, atitinkamai tik po 15 ir 11 proc. Apie 30 proc. rinkėjų nėra apsisprendę, todėl staigmenų gali būti.

Užkarpatės kortą bandoma naudoti daugiau paties regiono „rinkai“: pritraukti daugiau balsų iš gyvenančių jame vengrų (kurie turi balsavimo teisę, nors nė dienos nėra gyvenę Vengrijos teritorijoje) ir galimai padėti verslo partneriams Rytuose (Rusijai) destabilizuoti situaciją Ukrainoje.

Apie pastarąjį motyvą galėtų paliudyti neseniai pareikštas Vengrijos prieštaravimas Ukrainos gynybos ministerijos ketinimams atnaujinti karinę bazę Berehove (Užkarpatės apskritis), apie 10 km nuo Vengrijos sienos. Kaip tai susiję su tautinių mažumų diskriminacija, Budapeštas tiksliai nepaaiškino. Vengrija nekomentuoja ir dviejų asmenų, įtariamų Vengrų tautos namų padegimu, sulaikymo Lenkijos teritorijoje – paaiškėjo, kad jie yra Lenkijos piliečiai.

Pabaigoje galima pasakyti, kad primesti kaltinimai antivengriška politika kelia juoką šiame daugiakultūriame regione, kuriame šimtmečiais puikiai sugyvena slavai, vengrai, rumunai, slovakai, čekai, vokiečiai, žydai ir kt. Be to, patys ukrainiečiai sako, kad jokių problemų su ten gyvenančiomis tautinėmis mažumomis jie neturi, o bandymas kurstyti įtampą tarp vietinių gyventojų yra tiesiog apgailėtinas.

Tuo metu, kai Turulo žemės įkarštyje prieš rinkimus tęsiasi diskriminacijos isterija, užkarpatiečiai visi kartu ruošiasi eiliniam Vyno festivaliui. „Šunys loja, o karavanas eina.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų