(Vaido Jauniškio nuotr.)

Venecijos meno žaidimai

Venecijos meno žaidimai

Rudenį į Veneciją – ko? Paprasčiausia būtų sakyti, kad Venecijos, kurios tuomet yra daugiau nei vasarą, kai ji užgožiama turistų ir jų sukeliamų spūsčių siauruose skersgatviuose. Tai ir ekonomiškiau – tuomet kiek pigesnės nakvynės, mažiau gaišaties eilėse, ypač jei išsiruoši į bene didžiausią pasaulyje meno parodą.

Bet sustoji ne vien prie eksponatų – pakeliui į bienalę ryte Gailestingosios Mergelės Marijos aikštėje rūkas tiesiog užgula akis, klaidžioji po jį kaip po Federico Fellini „Kazanovos“ kino aikštelę, tik šįkart iliuzija yra realybėje, sukurta gamtos ir architektūros, o ne kino kameros.

Josifas Brodskis panašų klausimą girdėjo dėl kito metų laiko – „Į Veneciją – žiemą?“. Ir būtent ją rinkosi dėl išryškėjančio žmogaus ir gamtos menų santykio. Nuostabiausioje esė „Nepagydomųjų krantinė“ aiškinosi grožio, nesuteršto žvilgsnio, vandens ir šių elementų junginio – ašaros – kilmę.

Tyčia ėjau ta Nepagydomųjų krantine, dabar jau nukabinėta lentelių „Zaterė, buvusi Nepagydomųjų“, joje ribų bei laiko pėdsakų ant pastatų išties daugiau nei kitur. Savotiška „klasikos“ opozicija kitapus krantinės įsikūrusiai Peggy Guggenheim moderniojo meno kolekcijai, kurią J. Brodskis pavadino šlamšto sąnaša. O Dante’s aprašytąjį Arsenalą, kuriame vyksta pusė bienalės, pakrikštijo šviežiausių tarptautinių šiukšlių sandėliu. Baletinės klasikos gerbėjas kitaip ir negalėjo, tai net genetika: baletas, kaip ir diktatūra, buvo sodrus vienos šalies ženklas, o dabartiniai laikai siūlo demokratiškesnių meno priemonių. Ir kartais visiškai neplanuotai kūriniai tampa aktualūs dėl visai nenuspėjamų kontekstų, kuriuos gali teikti būtent demokratiškas žvilgsnis.

Šalių expo

Pirma, kas nustebina Venecijos bienalėje, – tai aprėpiama. Didžiąją meno parodą, vykstančią nuo 1895 m. (taip, skaičiai nesupainioti), išsiplėtusią per Venecijos sodų – Giardini – rajoną, bene vienintelę žalią salą saloje, ir dar per Arsenalo angarus, įmanoma įveikti per porą trejetą dienų. Ypač kai per kelias valandas į galvą įsiinstaliuoja rinkos ritmas – lėkti toliau tikintis naujo, o tada imi dirbti labiau atmetimo nei priėmimo režimu. Tai nėra vaikščiojimas pakrante: 30 šalių įsikūrusios nuolatiniuose paviljonuose soduose, 23 paviljonų neturinčios valstybės – Arsenale, dar 36 – įvairiose miesto vietose.

Norint išlikti ir šio meno nevadinti nobeliato epitetais, patikimesnė regėjosi nuostata „sustosiu, kai mane sustabdys“, o ne „įsigilinkime, kas čia kur slypi“. Ir kai ilgainiui keli šimtai metrų ima reikšti daug, tai ir Lietuvos paviljonas lieka nepasiekiamas, nes atsidūrė už pagrindinės piligrimų srovės ir akivaizdžiai pralošė, net jei ir būtų buvęs žiuri paminėtas: didžioji dalis publikos nemes kelio dėl visiškai neturistinio takelio. Beje, net ir netyčia mieste užklupti Bosnijos ir Hercegovinos ar dar keleto šalių „paviljonai“, įsikūrę antruose ar trečiuose pastatų aukštuose, nebuvo pajėgūs grąžinti į meno taką ir ritmą.

Nebūdamas šios rinkos žinovas suprantu, kad yra daug erdvės pasirinkimo niuansų – nuo mokesčių už nuomą iki bandymų meną derinti prie sienų. Bet vėlgi, matuojant vadybiškai, tiksliau, pačiu primityviausiu parodos įrengimo ir jos lankomumo santykiu, – o jis šiame meno expo ypač svarbus, – man šalių estafetę laimėjo Suomija. Kone pirtelėje prie Baltijos jūros jos atstovai įkurdino animacinio filmuko lėles, besišaipančias iš stereotipų apie suomius, iš jų meno ir mitologijos, o tą žavų dialogą transliavo į keletą didelių kiaušinio formos ekranų. Šie matomi iš bet kurio paviljono taško, o kadangi „trobelė“ nedidelė, žiūrovai grūdasi jau prie durų. Eilė išorėje automatiškai tampa reklama, kuri, kaip sovietijoje, reiškia tą patį: kažką duoda.

Daug būriavosi ir prie Vokietijos, jau laimėjusios „Aukso liūtą“, durų, bet jos vis būdavo uždarytos, nes trupė repetavo Annes Imhof performansą, kuris turėjo įvykti… po šešių dienų. Jos keturių valandų „Faustas“ rodomas kas kelias dienas, ir galbūt tai yra bienalės viršūnė, bet kitu metu įėjęs į salę stiklinėmis grindimis, pakeltomis per metrą nuo realių (būtent tame tarpe bei kitur vaikščios ir voliosis aktoriai), ir paklaidžiojęs po tuščią erdvę gali tik nusivilti. Erdvė tiesiog jokia, ir likę vyksmo rekvizitai – kažkur numestas apsiaustas ar knyga – nesako nieko. Arba nuteikia dar didesniam skepsiui dėl spektaklio, tad galbūt žiuri nariams naujiena buvo scenos meno įsiveržimas į kito meno sceną?

Kartais visiškai neplanuotai kūriniai tampa aktualūs dėl visai nenuspėjamų kontekstų, kuriuos gali teikti būtent demokratiškas žvilgsnis.

Panašiai atsitiko prancūzų menininkui Xavier Veilhanui, bet čia bent buvo galima išvysti pačią koncepciją: 1912 m. pastatytas paviljonas perkonstruotas į garso įrašų studiją, primenančią vokiečių ekspresionistinio filmo dekoracijas: kampuotos sienos, nišos, koridoriai, suramstyti iš faneros ar kartono. Visa tai skirta garso tyrinėjimų istorijai – nuo dadaisto Kurto Schwitterso, Karlheinzo Stockhauseno eksperimentų iki „The Beatles“ prodiuserio George’o Martino ar „Pink Floyd“ studijų bei įvairiais laikais sukurtų netradicinių instrumentų. Kai kada čia grojama, tiriamos garso sklidimo ypatybės. Bet kadangi dažniausiai tylu, lieka bandyti garsą suvokti vizualiai.

Erdvės formų žaidimus savotiškai pratęsia Jungtinės Karalystės paviljonas, kuriame įeinančius beveik užgriūna Phyllidos Barlow skulptūrinės formos: perpjautos kolonos, architektūros elementai, agresyvių spalvų plokštumos. Jos menas kelia klausimus, kurie nelauktai tampa aktualūs ir mums: koks skulptūros santykis su žiūrovu, ką skulptūra sako praeiviams? Tai priminė Kauno bienalėje kuratoriaus Udiso Edelmano sukeistas pozicijas: ne „ką mes matome paminkluose“, o „ką paminklai siūlo mums“? Ir net kokią jie siūlo galimybę mums tapti piliečiais? Todėl išilgai perskrosta Ph. Barlow kolona manęs rikošetu klausė, ar Vytis Lukiškių aikštėje mus kviestų dialogo, ar iš mūsų reikalautų (sovietinio?) paklusnumo.

Naujosios Zelandijos menininkė Lisa Reihana savo plačioje vaizdo projekcijoje „Emisarai“ tobulai pristato šalies istoriją: 30 metrų panoraminiame ekrane „veiksmo juosta“ tarsi pirmuose kino bandymuose pamažu važiuoja iš dešinės į kairę. Per valandą prieš žiūrovus prasisuka nupieštas šalies peizažas, „ant kurio“ nufilmuotos scenelės su tikrais aktoriais. Jose regime, kaip europiečiai atranda salą, prekiauja su vietiniais, leidžia kolonizatorišką laisvalaikį žiūrėdami „laukinių“ šokius, aprašo augalus, nužudomas Jamesas Cookas. Vienu metu gali stebėti keletą scenų ir itin tiksliai girdėti priartėjančius bei nutolstančius jų garsus. Tai puikus šalies prisistatymas ne vien meno, bet ir technologiniu lygiu (ir čia įsisvaigstu apie menininkę, kuriančią Lietuvos panoramą: „Expo“ dalyviai galėtų tai išnaudoti).

O viena gražiausių man pasirodė brazilės Cinthios Marcelle minimaliai paprasta instaliacija: ventiliacinėse šaligatvio grotelėse, suguldytose per visą salę, įstrigę balti akmenukai. Metafora yra neišmatuojamo platumo, bet pačiai menininkei – Bankoko, Glazgo, Milano, Šri Lankos ar Sidnėjaus kalėjimuose vykusių maištų lakoniškas atspindys. Greta pastatytame televizoriuje rodomas filmas, kuriame čerpėmis dengiamas stogas: darbininkai turi prasiardyti skylę iš vidaus ir taip išlipę perdengti blogas vietas. Stogą įmanoma pataisyti tik iš vidaus. Viskas nespalvota ir itin asketiška.

Graikai pasirenka jiems bene aštriausią pabėgėlių temą ir ją pateikia per Aischilo tragediją „Maldautojos“. Tačiau ją konvertuoja į fikciją – monitoriuose rodomos neva rastos seno filmo ištraukos, kuriose fiksuotas mokslinis eksperimentas su kamieninėmis ląstelėmis: persodintos sveikos ląstelės galėjo kovoti su vėžinėmis, bet taip rizikuojama pažeisti senąją organizmo „kultūrą“, ją pakeisti. Eksperimentas neva nebuvo baigtas, o žiūrovai su mokslininkais turi pasirinkti, kurią pusę palaikyti. Pagal „Maldautojas“ spektakliai šiandien statomi daug kur dėl pabėgėlių temos. Mums tai dar svetima, todėl Vilniaus mažajame („Europiečiai“) visi lieka teatriškai saugūs. Ląstelės nekeičiamos.

Meno pokštai

Jei visą dieną stebi meną, juo gali tapti ir salotos ar sumuštinis. Žengiau į Egipto paviljoną, kur iš tolo švietė užrašas „Luxus“. Faraonų tėvynė, pagalvojau, išlaiko ironiją, – nepaisant arabų pavasarių, klesti nauji imperatoriai. Įėjimą saugančio auksinio liūto galva papuošta užrašu „Do not touch“ („Neliesti“), paviljone pristatomi auksu siuvinėti foteliai, tekstilė, didžiuliai sietynai, vynas prabangiuose buteliuose. Kičinis liuksas, pabrėžtinas jo demonstravimas, kurio apoteozė – Maskvos Didžiajam teatrui sukurta scenos uždanga, kuriai panaudota 500 kg aukso, o parodoje kabo „ištrauka“ su dvigalvio erelio herbu. Ir tik užėjus į gretimą salę bei joje aptikus Egipto menininkų darbus tenka grįžti: pasirodo, čia žiūrėjau tikrus Venecijos dizaino kūrėjos „Rubelli“ produktus, pateiktus visiškai rimtai. Komersantai nepamanė, kad tokia jų reklama pateks į visiškai nepalankią meno aplinką, kurioje įjungiamas minties filtras pats kuria kontekstus, ir eksponatai be jokios minties tiesiog negali būti. Arba jie patys šaiposi iš savęs. Štai kur tikrasis fiasko!

Į panašią padėtį pateko Damienas Hirstas, ne bienalėje, o per dvi vietas – Grassi rūmus ir buvusią muitinę – pristatęs savo parodą „Sudužusio „Neįtikėtinojo“ lobiai“ (Treasures from the Wreck of the Unbelievable). Turtingiausias pasaulio menininkas buklete pateikė legendą apie prieš 2000 metų nuskendusį laivą, prikrautą įvairiausių turtų iš aukso, bronzos, Kararos marmuro (kurį naudojo Mikelandželas) ir kitų brangių medžiagų. Dabar šios skulptūros ir kiti artefaktai atsidūrė salėse (rodomas „dokumentinis“ filmas fiksuoja jų iškėlimą iš Indijos vandenyno).

Skulptūros aplipusios koralais, kriauklėmis, jūrų žvaigždėmis. Senovės Egipto dievai, graikų mitologinės figūros, hidros, milžiniški ciklopai – visa tai pritrenkia, bet greičiau ne pačiu sumanymu, o tiesmuku ir net vietomis prastu, nesubtiliu atlikimu. Kas, kad atsitraukęs nuo vienos skulptūrėlės detalių išvysti peliuko Mikio ar šuns Pluto siluetus, o vėliau perskaitai, kad Kali modeliu buvo manekenė Kate Moss (kažkodėl būtent ji populiari tarp skulptorių). Pokštas neveikia, nes viskas spinduliuoja prastu – netyčiniu – kiču. Gal todėl žiūrovai kreipia savo išmaniuosius pro langus į Didįjį kanalą ar Venecijos panoramą, o tikrąjį meną pamatau Grassi rūmų lango rankenoje: čia išraitytos aukso amūriukų figūros kur kas subtilesnės, ką ir kalbėti apie autentiškumą.

Geri kūriniai iš tiesų priverčia pamiršti nusistatytą tempą ir nesirūpinti, kas dar tavęs laukia už kampo.

Paradoksalu, bet kuratorės Christine Macel sudaryti parodų blokai, skirti menininkams ir knygoms (tiesiog knygų menas), Žemei (žemės menas, ekologija), bendruomenei (menininkų kuriami projektai su bendruomene), tradicijoms ar šamanizmui (naujos apeigos) mažiausiai atitiko bienalės šūkį „Viva Arte Viva“ – „Tegyvuoja gyvas menas“. Tokioms gan abstrakčioms temoms ji sukvietė pačiai žinomų gyvų ir mirusių menininkų kūrinius, ir tai sukuria tiesiog suvežtinės parodos vaizdą, kurį tarpais gelbsti ir priverčia sustoti tiesiog geri darbai. Bet knygrišystės žaidimai man primena draugo Ferdinando Saladžiaus bene 30 metų kuriamus gerokai įspūdingesnius ir preciziškesnius knygos turinio ir formos sąryšius. Prisimenu ir „Post Ars“ žemės meno veiklą, kur kas įdomesnę už „Gelbėkime žemę, važiuokime be benzino!“ pobūdžio šūkius. Tik kuratorė jų nežino, kaip ir beveik visa Vidurio Europa liko už jos akipločio. Dar vienas pasaulio perdalijimo ženklas.

Tačiau geri kūriniai iš tiesų priverčia pamiršti ir nusistatytą tempą, ir nesirūpinti, kas dar tavęs laukia už kampo. Liliana Porter siūlo instaliaciją su lėlytėmis, apvertusiomis butą aukštyn kojomis, ir kiekvienas žiūrovas gali spręsti savo detektyvą. Liu Jianhua pateikia auksu glazūruotus porceliano lašus ant plieno lakštų, šviesų atspindžiai tiesiog kviečia medituoti. Greta eksponuojama Alicja Kwade kuria veidrodžių ir erdvių žaismes, amalgama šį tą paslepia, šį tą išduoda – lankytojai ima žaisti. Rachel Rose animacinis filmukas sukurtas iš XIX a. vaikų knygelių iliustracijų, jame rodomas namie paliktas šuniukas sapnuoja save, o gal šeimininką, kuris sapnuoja, ir sapnas užstringa, sukasi iš naujo, o įsitaisęs ant beveik tokio pat minkšto jaukaus veltinio jį stebi gulėdamas beveik kaip namie, tik čia jie nupiešti. Nemačiusiems lieka pasiūlyti pasigūglinti.

Jau pavakarė, bet saulė per dieną taip ir neprasimušė pro rūką, prie krantinės stovintis burinis „Amerigo Vespucci“ laivas neryškus ir per šimtą metrų. „Turneris“, – sušnibždu ir einu toliau. Ko į Veneciją rudenį? Grožio, o tai reiškia – Venecijos.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų