Tušti puodai laukia, kol bus pripildyti (E. Blaževič/Alfa.lt nuotr.)

Vėluojančios gerovės Lietuva

Vėluojančios gerovės Lietuva

Išliekant atotrūkiui tarp didmiesčių ir periferijos, savivaldybės nesulaukia finansinės autonomijos

Regionų stiprinimas bent pastarąjį dešimtmetį atsiduria kiekvienos Vyriausybės prioritetų sąraše, o prieš dvejus metus ministrų kabineto formavimo teisę įgijus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) nepartiniam premjerui, lūkesčiai atrodė pagrįstai dideli. Vis dėlto permainos vėluoja.

Keturios išskirtys

Populiarią, bet abejotiną tezę apie dvi Lietuvas dar kartą permąstyti verčia Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) lapkritį pristatytas savivaldybių gerovės indeksas. Jis apima socialinį ir fizinį saugumą, ekonomikos gyvybingumą, taip pat švietimo bei demografinius rodiklius. Kaip ir galima numanyti, apibendrinti duomenys rodo ženklų Vilniaus miesto atotrūkį. Antrą ryškesnę išskirtį sudaro Kaunas, Klaipėda, jų žiedinės savivaldybės ir keli kurortai, apie vidurį rikiuojasi didžioji dalis savivaldybių, o nuo jų, instituto matavimais, atsilieka dar viena miestų ir rajonų grupė.

Kaip pristatymo renginyje nurodė indekso sudarytojai, jo skirtumai savaime neįrodo, kad viena vietos valdžia tvarkosi sėkmingiau, o kita – prasčiau. Juos gali lemti centrinės valdžios politika, bendruomenių įsitraukimas ar regiono specifika, pavyzdžiui, geografija. „Mes norėtume naudoti „vėluojančios gerovės“ terminą, netaikydami į pačias savivaldybes – priežastys gali būti kompleksinės“, – aiškino VPAI tyrimų vadovas Gintaras Šumskas.

Tokia išlyga, žinoma, tenkina sąrašo gale atsidūrusias savivaldybes ir leidžia pasiteisinti, tačiau ji nėra iš piršto laužta. Vakaruose jau kurį laiką ryškėjant fiskalinės decentralizacijos tendencijoms, Lietuva seka pavymui iš lėto, mažais žingsniais. Pavyzdžiui, 2007 m. savivaldybėms leista nusistatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, o 2013 m. tokia teisė patikėta ir žemės mokesčio atžvilgiu. Kad tai tėra lašas jūroje, veikiausiai pasakytų dauguma šalies merų. Vietos valdžia turi teisę savarankiškai perskirstyti tik apie 17 proc. biudžeto lėšų, o ir skolinimosi galimybės, kaip ne kartą nuogąstauta, joms pernelyg suvaržytos. Argumentas, kad municipalinė valdžia geriausiai žino „čia ir dabar“ poreikius, yra logiškas, kita vertus, toks atrodo ir ekspertų bei nacionalinio lygmens politikų perspėjimas dėl galimų priešrinkiminių piktnaudžiavimų.

Daug dėjome vilčių, kad ši Vyriausybė su tokia programa tikrai proveržį padarys. Deja, nelabai galime tuo pasidžiaugti.

Kad ir kaip būtų, prieš Seimo rinkimus valdančioji LVŽS rinkimų programoje skelbė nedviprasmiškai: „Ženkliai išplėsime savivaldybių mokestinį ir finansinį savarankiškumą.“ Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentė Roma Žakaitienė teigia to nepastebinti. „Daug dėjome vilčių, kad ši Vyriausybė su tokia programa tikrai proveržį padarys. Deja, nelabai galime tuo pasidžiaugti“, – sakė IQ pašnekovė.

Savivaldybių nusiskundimai gana konkretūs, kaip ir veiksmai. Lapkričio viduryje jos kreipėsi į Finansų ministeriją su prašymu nemažinti arba kompensuoti numatomus 160 mln. eurų dydžio Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) praradimus. „Praėjus pusei kadencijos matome, kad savarankiškos savivaldybių pajamos iš GPM mažėja – pavyzdžiui, 2018 m. bendrame konsoliduotame valstybės ir savivaldybių biudžeto katile jos sudarė 15,2 proc., o jau kitais metais jame GPM savarankiškos pajamos sieks tik 13,5 proc.“, – paaiškino R. Žakaitienė.

Tačiau nusiskundimų ratas tuo neužsidaro. Netenkina asociacijos ir Socialinės paramos įstatymas, kaip sako pašnekovė, ribojantis savivaldybių savarankiškumą. „Dabar tame įstatyme jau yra numatyta 11 punktų, tiesiogiai nurodant, kur tas sutaupytas lėšas – pašalpų, šildymo išlaidų kompensacijų – savivaldybės gali naudoti. Jos tikrai išmoka mažiau išmokų, kadangi ir užimtumas geresnis, ir gyventojų pajamos aukštesnės, bet sutaupius jų dalį, savarankiškumo visiškai nelieka, nes būna nurodomos konkrečios panaudojimo sritys“, – sakė savivaldybių asociacijos prezidentė.

Pokyčius žada netrukus

Praėjusių metų pabaigoje patvirtinta regioninės politikos „Baltoji knyga tvariai plėtrai“ kalba apie gyvenimo kokybės rodiklių – iš esmės tų pačių, kuriuos atlikdamas analizę akcentavo Vilniaus politikos analizės institutas, – gerinimą. Vis dėlto situacijos vertinimas Vyriausybei užtruko metus, o praėjus dar metams po strateginio dokumento patvirtinimo, įgyvendinant nuostatas menkai pasistūmėta. Tą pripažįsta ir Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkė Guoda Burokienė. Jos teigimu, ledai pajudės nuo kitų metų.

„Viskas eina koja kojon, tiesiog galbūt kiek užtruko. Mes irgi išsakėme kritiką Vidaus reikalų ministerijai, kad praėjo dveji metai, o padaryta nedaug“, – IQ sakė LŽVS frakcijos narė. Pasak jos, paruoštuose ir su Vyriausybe derinamuose planuose numatoma, kad autonomija perskirstant biudžeto lėšas savivaldybėse galėtų kilti iki 30 proc. ribos.

„Yra tik kelios savivaldybės donorės, kurios pačios išsilaikytų, bet daugelis turi mažiau pinigų. Dabar yra galvojama kompleksiškai, kaip savivaldybėms pritraukiant daugiau investicijų, įtraukiant regioninės plėtros tarybas, jas paskatinti būti aktyvesnėms pritraukiant įvairių paslaugų, investuotojų, kad jos galėtų aprūpinti savo gyventojus reikiamomis ir kokybiškomis paslaugomis“, – sunkumus įvardijo G. Burokienė.

Kokį šuolį žada ilgas įsibėgėjimas?

Nors minėtame indekso pristatyme savivaldybių politikai išreiškė pasipiktinimą ir nusivylimą, kad jie iki sostinės sukorė dešimtis ar šimtus kilometrų, o iš Vilniuje įsikūrusios Vyriausybės nė vienas atstovas nepasirodė, R. Žakaitienė patikina, kad bent jau dialogas vyksta.

„Pasakyčiau pagiriamąjį žodį Vyriausybei ir konkrečiai premjerui, kadangi atnaujinta dvišalė komisija, o tai reiškia, kad asociacijos atstovai ir premjeras, finansų ir ūkio ministrai susitikę sprendžia klausimus, kurie neišsprendžiami ministerijų lygmeniu. Seimo komitetas irgi iš tikrųjų dažnai išgirsta savivaldybių nuogąstavimus bei problemas, dažnai organizuoja parlamentinę kontrolę. Jie spaudžia Vyriausybę, kad tai būtų daroma“, – sakė ji.

Kitaip tariant, trūksta veiksmų, ne kalbų. O pastarųjų, artėjant savivaldos rinkimams kitų metų kovą, girdėti bus daug, nestigs jose ir pažadų apie permainas – kartais didesnes, negu politinė realybė gali laiduoti. Dalis kandidatų žarstys jas pasinaudodami rinkėjų naivumu, o kitų naivumas, matyt, naudosis jais pačiais. Kol savivalda ir nacionalinė valdžia atras sutarimą, savo atstovus į savivaldą deleguosiantiems gyventojams pravartu prisiminti, ką gali ir ko nepajėgūs yra jų išrinktieji.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų