Tomo Piliponio nuotr.

Veikla ar veiklos imitacija?

Veikla ar veiklos imitacija?

Dar neišmirė visi senoliai, kurie buvo linkę bet kokius pažadus vertinti pagal žadėtojų jau atliktus darbus. Gaila, bet tokios išminties perėmėjų tarp jaunesnių Lietuvos piliečių nedaug. Dauguma linkusi dejuoti dėl šios dienos skaudulių ir nesigilinti, kas dėl jų atsakingas. Todėl, matyt, prasminga priminti vieną kitą faktą, visiškai neslaptą ir nereikalaujantį specialiųjų tyrimų. O kad šie faktai nebūtų padrikas kratinys, vertėtų juos sugrupuoti pagal nacionalinius prioritetus: nacionalinis saugumas, energetinė nepriklausomybė, investicinis patrauklumas, asmens teisių apsauga ir bendras kultūros lygis. Apie juos kalbama veik visų į rinkimus einančių partijų programose, tačiau rinkėjams turėtų rūpėti ne tai, kas kalbama, o tai, kas jau padaryta ar daroma.

Pradėsiu nuo kultūros. Bendras visuomenės kultūros lygis tiesiogiai lemia piliečio „laimės koeficientą“, t. y. gebėjimą jaustis laimingam, kurti draugišką atmosferą be įtarumo ir gobšumo. Tik aukštos kultūros visuomenėse pamažu įsigali įsitikinimas, kad vieno laimėjimas nebūtinai turi reikšti kito pralaimėjimą.

Deja, per visas kadencijas, nepriklausomai nuo programinės daugumos, kultūros srityje būta daugiau veiklos imitacijos nei tikros nacionalinės kultūros politikos. Ir tai – globalizacijos eroje, kai kultūra lieka bene vieninteliu dalyku, įprasminančiu modernios valstybės egzistavimą.

Ką šioje srityje yra nuveikusios įtakingiausios Lietuvoje politinės jėgos, turėjusios savo rankose kultūros politikos priemones: Švietimo ir mokslo ir Kultūros ministerijas, informacinį šalies saugumą ginančių įstatymų kūrimo iniciatyvą? Pirmiausia į akis krinta tai, kad minėtų ministerijų vadovų postai paprastai būdavo numetami kaip kąsnelis valdžios mažesniems koalicijos partneriams. Tad nėra ko ir tikėtis, kad čia būtų formuojama kokia nors toliaregiška politika. Kultūros ministerijai dabar vadovauja Darbo partijos atstovas, kaip ir Švietimo ir mokslo, kurios šiandienę strategiją komentuoti – tarsi juodą katę gaudyti tamsiame kambaryje, rimtai įtariant, kad jos ten tiesiog nėra.

Būtų dar nieko, jei ankstesni dabartinės opozicijos darbai rodytų kitokį požiūrį.

Socialdemokratų partijai (LSDP) ši sritis – tradiciškai tik ideologinis antstatas. Būtų dar nieko, jei ankstesni dabartinės opozicijos darbai rodytų kitokį požiūrį. Galima sutikti, kad drastiška Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) taupymo politika buvo nulemta pasaulinės krizės, bet yra sričių, kur mažas sutaupymas lemia ilgalaikius nuostolius. Taip nutiko, kai buvo panaikintos PVM lengvatos, ir kokybiškos tiriamosios ir kultūrinės žurnalistikos egzistavimas pakibo ant plauko. Baisimės žiniasklaidos korupcija kaip vieša paslaptimi – o ko galėjome tikėtis, nepalikę galimybių garbingai išgyventi?

Kultūrine mecenatyste besipuikuojantis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis kalba apie ministerijų patikėjimą profesionalams, ir tikrai jau būtų laikas tokią praktiką įteisinti ne vien energetikos sferoje. Bet visai neseni šios margos politinės organizacijos veikėjų darbai ir jų rezultatai kitose nacionalinių prioritetų sferose pasitikėjimo neįkvepia. Būtent ši partija turėtų prisiimti visą atsakomybę dėl sužlugdytos skalūnų dujų žvalgybos ir bent jau perpus su socialdemokratais pasidalyti atsakomybę dėl numarinto Visagino elektrinės statybos projekto ir Astrave augančio monstro, kuris griūva dar nepastatytas ir kelia didžiulę grėsmę visam Baltijos regionui.

Dar galima priminti kai kurių politikų pozicijas Būtingės ir suskystintųjų gamtinių dujų terminalų klausimais – dėl pastarojo socialdemokratų atstovai rypavo iki pat sėkmingos jo veiklos pradžios. Išorinių aplinkybių spaudžiami jie pagaliau susirūpino ir krašto apsauga, bet šauktinių tarnybos organizavimas, už kurį buvo atsakinga LSDP atstovo vadovaujama ministerija, taip braškėjo, kad kažin ar galima girtis vadovavimo profesionalumu. Būtų gražu, jei TS-LKD pripažintų padariusi klaidą panaikindama šauktinių tarnybą.

Kas dar liko? Asmens teisės? Gaila, kad liberalai, kurių gretose nemaža teisės ir ekonomikos profesionalų, po korupcijos skandalo atsitiesia taip sunkiai, o asmens teisės galėtų būti jų „arkliukas“.

Ir pagaliau – Lietuvos investicinis patrauklumas. Ko gero, galima konstatuoti šitai: nors LVŽS ir LSDP pastangomis buvo itin supainiotos žemės įsigijimo procedūros, investicinis šalies patrauklumas augo dar neatpratusių sąžiningai darbuotis piliečių dėka. Jo nepaveikė net Pasaulio sveikatos organizacijai pateikti duomenys, rodantys, kad lietuviai – beviltiški girtuokliai, skirtingai nei, pavyzdžiui, estai, kurie iš bendro skaičiaus, suprantama, atėmė vidutinį turistų suvartojamo alkoholio kiekį. Kas buvo atsakingas už tų duomenų pateikimą? Palieku klausimą be atsakymo, nors jį galima rasti vienos iš itin sparčiai išpopuliarėjusių partijų sąraše.

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų