(M. Aw nuotr.)

Vandenynų gelmėse – paslaptingas, bet trapus pasaulis

Vandenynų gelmėse – paslaptingas, bet trapus pasaulis

Vedamas smalsumo ir noro žinoti, anot laukinio gyvenimo fotografo Michaelo Aw, žmogus gali pasiekti stebuklingų dalykų. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis pasakojo, kaip kovoti su klimato kaita: ne susitarimais, ne rankų paspaudimais, o fotoaparatu. M. Aw skaitė pranešimą konferencijoje „Lūžio taškas“.

– Ilgus metus fotografuojate vandenyną ir jo gelmes. Kas jus atvedė į šią sritį?

– Viena esminių priežasčių, kodėl prieš 15 metų ėmiausi profesionalaus vandenyno fotografo karjeros, yra tai, kad vandenynas sukūrė man darbo vietą. Galima sakyti, tiesiogiai mane išlaiko. Gyvenu iš nuotraukų pardavimo, ekspozicijų ir parodų rengimo, kampanijų vandenynui saugoti organizavimo.

Kita neabejotinai svarbesnė priežastis yra vandenyno svarba žmogui ir Žemei. Vanduo sudaro 70 proc. planetos. Negana to, net 95 proc. gyvenamosios erdvės užima vandenyno gelmės, kuriose gausu gyvybės. Visgi klausimas, kiek tos erdvės pažįstame, lieka retorinis. Žmonės nesuvokia, kad vandenynas jiems labai svarbus. Tai paskatino mane domėtis jo problemomis, ėmiausi gyvūnų ir augalijos saugojimo kampanijų.

– Kas labiausiai žavi dirbant po vandeniu ir virš jo?

– Mes nuolat bendraujame ir su gyvūnais. Stebimės ir žavimės jų elgsena, aplinka. Ypač džiaugiuosi galimybėmis su gyvūnais susitikti jų natūralioje aplinkoje: žemėje, vandenyne ar ore. Jei esate miške ar džiunglėse, gyvūnus galite girdėti, bet retai kada matyti. Žinote, kad jie aplink, bet patys nesirodo. Vandenyne viskas priešingai – matote gyvūnus, esate aplinkos dalis. Mane labiausiai žavi, kad galiu augti su vandenynu.

– Už vandenyno fotografijas gavote kelias dešimtis apdovanojimų. Kokia jūsų darbo reikšmė?

– Ar kada bandėte įsivaizduoti, kas dedasi tūkstančio metrų gylyje? Dažnas žmogus atsakytų, kad tikrai taip, bet nesuvokia, kaip pasaulis ten atrodo iš tikrųjų. Aš manau, kad vienintelis labiausiai prieinamas būdas tai parodyti yra fotografuoti ir filmuoti vandenyną bei jo pasaulį. Arba nusileisti į jo gelmes. Daryti tai, ką darau aš. Nuotraukos atskleidžia tai, ko žmonės negali matyti. Nuotraukos ir vaizdo įrašai yra vienintelis būdas vandenyną atnešti visuomenei. Negalima visų žmonių perkelti į vandenyną, tačiau įmanoma vandenyną atnešti žmonėms – parodyti per dokumentinius vaizdus.

Negalima visų žmonių perkelti į vandenyną, tačiau įmanoma vandenyną atnešti žmonėms.

Vėliau rengiame parodas, nuotraukų leidinius ir knygas, su komanda kuriame filmus ir trumpus vaizdo įrašus. Kadangi šiuolaikiniai žmonės visiškai neturi laiko, stengiamės kurti trumpesnius filmus vietoj ilgų (1996 m. išleistas 24 valandų filmas apie vandenyno gelmes – IQ past.) ir dalytis jais socialiniuose tinkluose, vaizdo įrašų kanaluose ir kitur. Tai turi prasmę, nes iškelia klausimus, į kuriuos žmonės imasi ieškoti atsakymų.

– Esate tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „OceanNEnvironment“ įkūrėjas. Kaip užtikrinate veiklos sėkmę?

– Veiklą pradėjome 1996 m. ir visada stengėmės orientuotis į nedidelius, bet pamatuojamus tikslus. Priešingai nei stambios nevyriausybinės organizacijos, nesame užsibrėžę pasiekti to, kas neįmanoma. Laikomės principo, kad tik žinodami, kiek konkrečiai pastangų įdėsime, galėsime gauti konkrečius rezultatus.

Pirmoji mūsų užduotis buvo susijusi su nykstančios rūšies žuvų apsauga Nazarete (Pensilvanija, JAV). Pradėję nuo mažos kampanijos, ėjome toliau ir tęsėme veiksmus kituose miestuose ir valstijose, renginius organizavome kiekvienais metais. Kalbėjome su žmonėmis ir jiems pasakojome, kodėl žuvys nyksta, kaip kiekvienas mūsų prie to prisidedame, taip pat rengėme nuotraukų parodas, konkursus ir t. t.

Kita kampanija buvo susijusi su nelegaliu ryklių žudymu dėl jų pelekų. Suorganizavę pirmą kampanijos renginį, stengėmės išlaikyti stabilią struktūrą ir 15 metų transliavome tą pačią žinutę skirtingiems žmonėms ir organizacijoms. Tai vienas svarbiausių sėkmingos kampanijos elementų – aiškiai ir nuosekliai siųsti tą pačią žinutę, tikslingai komunikuoti savo tikslus.

Pastaruosius dvejus metus savo energiją nukreipėme klimato kaitai ir jos keliamiems iššūkiams. Fotografuojame vandenyno aplinką, kuriai gresia išnykti, bandome parodyti, kaip klimato kaita veikia konkrečius augalus ir gyvūnus, kaip keičiasi ledynai ir kt.

Dokumentuojame dar likusią augaliją ir gyvūniją, kad jai išnykus išsaugotume bent nuotraukas. Surinkę medžiagą, leidžiame knygas arba nuotraukų albumus, rengiame parodas arba kuriame filmus. Pavyzdžiui, apie poliarines meškas, kurios kenčia dėl tirpstančių ledynų ir nykstančios jų gyvenamosios erdvės. Dirbame nesustodami, kad išlaikytume žmonių dėmesį ir užtikrintume žinutės sklaidą.

Kita įdomi ir skaudi tema yra vandenyno tarša plastiku. Kiekvienais metais 8 tonos plastikinių butelių atsiduria vandenyne ir jo pakrantėse. Stengiamės atkalbėti žmones nuo masinio vienkartinių buteliukų naudojimo, pasakojame apie daugkartinio naudojimo talpyklas ir dedame pastangas sumažinti plastikinių butelių rinką.

Visgi neplečiame kampanijos nacionaliniu ar tarptautiniu lygmeniu. Važiuojame į skirtingus – mažus ir didelius – miestus: Sidnėjų, Singapūrą ar Indonezijos kaimelius. Tarptautinį mastą pasiekti mums padeda leidžiamas žurnalas „Ocean Geographic“. Kiekvienas leidimas internetu atsisiunčiamas 25 tūkst. kartų, o dar yra spausdintas variantas. Žurnale fiksuojame svarbiausius kampanijų rezultatus, publikuojame nuotraukas.

– Ką reikia daryti, kad pavieniai žmonės ar verslo organizacijos būtų linkusios paremti jūsų idėjas, susijusias su klimato kaita ar gyvūnų ir augalų saugojimu?

– Šiandien mūsų tikslas – parodyti žmonėms, kas yra vandenyne. Pirmieji 200 jo metrų neblogai ištyrinėti, tačiau likusi dalis dažnam neregėta ir nežvalgyta. Nesuprantame, kas ten vyksta, kaip atrodo ten augantys augalai ir gyvenantys gyvūnai. Daugelis jų, deja, nyksta. Tiesa tokia, kad kai kurias rūšis prarandame jų net nepamatę. Kita vertus, kai kurios rūšys, atrodo, dingsta iš mūsų akiračio. Tačiau patyrinėję atrandame, kad jos tiesiog neria gilyn, kur nepasiekia žmogaus ranka ar klimato kaitos sukelti padariniai.

Artimiausias mūsų projektas yra sukonstruoti povandeninį laivą, kuris panardintų į 1000 metrų gylį. Šiuo metu visi tokie laivai naudojami universitetų ir mokslininkų vandenyno tyrimams vykdyti. Tačiau to negana. Labai svarbu, kad pavieniai žmonės, ypač verslo atstovai, pamatytų egzistuojančias galimybes ir tuo pat metu problemas. Kad stabdytume klimato kaitos poveikį, reikia jį suprasti. Su žinojimu ateina ir poreikis keisti.

Kad stabdytume klimato kaitos poveikį, reikia jį suprasti.

Svarbiausias verslo interesas yra augti. Mūsų planeta neguminė, kita vertus, negebame išnaudoti visų jos teikiamų galimybių. Verslui svarbu žinoti, kas daro įtaką vandenynui, žuvims. Štai jau mano minėti plastikiniai buteliai. Jie neamžini, bet ir neišnyksta taip greitai. Vandenyne jie žaloja augalus bei gyvūnus, trikdo maisto grandinę ir kenkia aplinkai. Stengiamės parodyti, kaip tai veikia mūsų kasdienį gyvenimą.

Šiandien daugelis bendrovių save vadina socialiai atsakingomis. Joms svarbu žinoti aplinkos problemas ir dažnai prie jų grįžti. Jos nori investuoti į prasmingus projektus. Svarbiausia žinoti, kur ir kaip nukeliaus pinigai. Tada verslui ima rūpėti. Mūsų darbas yra nurodyti priežastis, kodėl jam turėtų būti svarbu.

– Kokie pagrindiniai iššūkiai vandenynui ir jo gelmėms, susiję su klimato kaitos poveikiu?

– Klimato kaita, be abejonės, nulemta žmogaus. Didžiąja dalimi dėl iškastinio kuro naudojimo ir į atmosferą išskiriamų dujų. Taip pat dėl žemės ūkio ir pastangų sumažinti taršą trūkumo.

Baisiausia tai, kad klimato kaita pirmiausia paliečia vandenyną. Šiaurės ir pietų poliai vėsina visą planetą, tad klimato kaitos poveikis daro įtaką visai likusiai daliai. Klimatui šylant, tirpsta Arkties ir Antarkties ledynai, keičiasi viso pasaulio aplinka, gyvūnija ir augalija. Reikia turėti omenyje, kad temperatūra Arktyje kyla kelis kartus greičiau nei visur kitur. Tad klimato kaita labiau žaloja vandenyną nei sausumos teritorijas. Galiu drąsiai teigti, kad, jei žlugs šiaurės ir pietų poliai, žlugs visas pasaulis.

Tačiau didžiosios dalies pokyčių nematome. Žmonės negyvena nei Arktyje, nei Antarktidoje, o jūros lygis kyla labai lėtai, ir to nematome plika akimi. Kintanti vandenyno aplinka keičia ir maisto grandinę: sunykus vienos rūšies augalams, tam tikros žuvys nebeturi pašaro. Tad jų skaičius mažėja. Tas pats su paukščiais: tik išsiritę jaunikliai neturi ko lesti arba neišgali migruoti kaip gentainiai prieš kelerius metus. Šių nesibaigiančių procesų įtakos nematome dėl tarpusavio priklausomybės. O jei ir suprantame, dažniausiai per vėlai.

Pavyzdžiui, poliarinės meškos dėl tirpstančio ledo nebegali migruoti ir susirasti ėdesio.

Jei galėtume kiekvienam žmogui akivaizdžiai parodyti klimato kaitos žalą, būtų lengviau ją sumažinti.

– 2016 m. pasirašytas Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos. Kaip manote, ar jis turės kokį nors realų poveikį kovoje su žala vandenynams?

– Tai labai gera pradžia. Pirmą kartą 197 valstybės pripažino, kad klimato kaita turi būti kiekvienos iš jų darbotvarkėje. Susitarimu pripažinta, jog Žemėje temperatūra iki šio šimtmečio pabaigos turi augti mažiau nei 2 laipsniais Celsijaus. Temperatūra ir toliau kils, tačiau, jei bus įgyvendintos numatytos priemonės, klimatas šils lėčiau.

Taip gyvūnai turės daugiau laiko prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų ir išliks daugiau galimybių jiems išgyventi. Tačiau joks susitarimas nesustabdys rūšių nykimo, nes tai yra dalis evoliucijos: išgyvena tik stipriausi. Tiesa, būtina evoliuciją grąžinti į kaip įmanoma natūralesnę stadiją.

– Kaip pavieniai žmonės gali prisidėti prie klimato kaitos mažinimo?

– Bent kiek keisdami gyvenimo būdą: pereidami prie atsinaujinančių išteklių gaminamos energijos, rūšiuodami ir perdirbdami labiausiai naudojamus produktus.

Nereikia manyti, kad vienas asmuo gali padaryti viską. Gausybė žmonių, darydami mažus dalykus, gali pasiekti labai daug. Viskas yra įmanoma.

M. Aw

Įkūrė tarptautinę nevyriausybinę organizaciją „OceanNEnvironmen“, aktyviai priešinasi ryklių naikinimui.

Jo tekstai ir nuotraukos publikuojamos „BBC Wildlife“, „National Geographic“, „The Times“, „Discovery“ ir kitur.

Yra laimėjęs 65 tarptautinius fotografijos apdovanojimus, tarp jų – geriausio metų laukinio vandenynų gyvenimo fotografo ir kt.

35 knygų apie jūrą ir vandenyną autorius.

Vadovavo 44 žmonių komandai, įrašiusiai pirmąjį 24 valandų dokumentinį filmą „24 valandos Vaivorykštės jūroje“ apie Maaya Thila rifą Maldyvuose.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų