Valstietiška centralizacija

Valstietiška centralizacija

Valstiečių ir žaliųjų suburtos koalicinės Vyriausybės medaus mėnesiai baigėsi be didelių netikėtumų. Sudėtingesni, šiokia tokia politika dvelkiantys klausimai buvo atidėti kitam šimtadieniui.

Gerai išmokti pinigų skaičiavimo pradžiamokslį palydintys burtažodžiai (gal kokia nors kalbos kontora pritartų naujadarui valdžiažodis?). Viešai išskalbti jaunosios kailiniai, purvino sniego gniūžtėmis apmėtyta karieta. Tai padėjo palaikyti prikaustytą rinkėjų dėmesį. Be to, publika turėjo pakankamai sukrėtimų ir skandalų, kurie nuo valdžios tiesiogiai nepriklausė. Keli rezonansiniai nužudymai per tokį trumpą laiką šalyje, kur, tiesą sakant, nieko esmingo nevyksta, patenkino daugelį, įskaitant ketvirtąją valdžią su jos adeptais. Raštingesni žmonės daugiau pasidomėjo svetimais, tarptautiniais reikalais. Ypač Jungtinių Amerikos Valstijų, pradėjusių prezidento Donaldo Trumpo erą.

Chaotiškų pareiškimų dienomis stiprėjo įtarimai, kad prognozuoti postpolitikos reiškiniai veda arba didesnės netvarkos, arba didesnio administravimo link. Politinio sprendimo vėtrungei rodant į S. Daukanto aikštę, dabartinės Vyriausybės herojai, pradedant premjeru Sauliumi Skverneliu ir baigiant paskirais ministrais, šiokią tokią darną palaiko tik prisiimdami kontorų viršininkų vaidmenį. T. y. administratorių, bet ne politikų. Žinoma, mechaninio valdymo ir politikos skirtumas matyti tik gebantiems abstrakčiai mąstyti ir šiek tiek suvokti idėjas. O tokių nedaug ir jie nelabai geistini viešajame gyvenime. Dabar aiškėja tik tai, kad tvarka turi būti aiški. Čia tikrai matyti, kad kristalizuojasi naujas stilius, būdingas valdžios ir paklusnumo aritmetikos mokytojams. Svarbu mokėti skaičiuoti. Kaip turguje.

Michelio Foucault sekėjų dėmesio centre išryškėja viena tendencija, kurią ir paverčiu šio komentaro taikiniu. Prancūzų mąstytojui rūpėjo Vakarų modernybės siekis disciplinuoti ir bausti, o daug kartų mažesniu masteliu norisi išgliaudyti dabartinės Lietuvos valdžios polinkį centralizuoti ir džiaugtis. Tarp miškų urėdijų ir universitetų valdymo naujoji valdžia ir jų pasirenkami ekspertai didelio skirtumo nemato. Jei ką nors tikrai reikia daryti, bet nežinoma, ką, nes vien skaičiuoti išmokyti žmonės tiesiog neturi vaizduotės, kuri galėtų vadintis politine, tuomet bet koks optimizavimas jau reiškia centralizaciją.

Tarp miškų urėdijų ir universitetų valdymo naujoji valdžia ir jų pasirenkami ekspertai didelio skirtumo nemato.

Įsivaizduokime tipišką susisvarbinusį centralizacijos gerbėją, lemtingu visiems momentu atsidūrusį prie valdžios vairo. Pirma, jis (ar ji) turėtų būti gana jaunas (-a), kad sovietinė visa ko valdymo tikrovė jau nebebūtų prisimenama. Bent jau tiek, kad savo veiksmų nuolat nelygintų su sovietiniais įpročiais. Jis galėtų būti elektromechanikas, gavęs priežiūros valdymo kvalifikaciją. Galios jausmas turėtų būti išvystytas ilgėliau administruojant kokią nors įmonę, kuri savyje į vieną svaiginantį kokteilį sumaišytų verslo ir valstybės kontoros komponentus. Tai greičiausiai primintų valdžios sukurtą monopolį, pavyzdžiui, elektros ūkį su visais priedais.

Tokio administratoriaus sėkmė (ypač jei jis – ne sukčius ir nekorumpuotas) bus pasiektas pelnas. O tas pelnas pasisiekia kitaip nei laisvosios rinkos sąlygomis plušančiame versle. Trūksta pinigų blizgančiam įvaizdžiui ir sėkmės pasakojimams – pridedi kelis centus prie elektros kainos vartotojams, perskaičiuoji nuo trijų milijonų pasirinkimo neturinčių skaičiaus, ir še tau rezultatas. Šalyje, kur kontora gerbiama labiau nei atskiras žmogus, tai yra beveik kasdienis laimėjimas.

Tokiam įsivaizduojamam verslo ir valdžios (nei verslas, nei politika) kentaurui viskas suskaičiuojama labai paprastai. Aišku, gali iškilti konstitucinės sandaros ir liberalios demokratijos principų klausimas. Gali imti akis badyti visą Lietuvos nepriklausomybės laiką pabrėžiamas laisvosios rinkos siluetas: juk jei mūsų politinės tautos ėjimo kryptis nepakeista, tai centralizuotojų sapnai mažų mažiausiai kertasi su visais trimis. Toje vis dar formaliai galiojančioje sandaroje žmogus, privačioji nuosavybė, laisvė, konkurencija ir teisės viešpatystė tebėra šventi dalykai.

Monopolis tokioje plotmėje yra didžiausia nuodėmė. Centralizuota mechanika gali pasitelkti argumentą: jei bent kai kuriose srityse laisvė ir konkurencija išlieka, vadinasi, Konstitucijos dvasia gyva. Koks nors MOSTA seržantas nesivaržydamas pasakys, kad, tarkim, universitetų autonomijos principas ir akademinės laisvės idealai geriausiai įsigyventų turint vieną universitetą.

Valdžios psichoanalizė šiandien yra itin geistina. Žinoma, jei iš tiesų norima suprasti ne tik tai, kas mūsų akyse vyksta, bet ir tai, kodėl tai gali vykti. Kodėl tai ne tik įmanoma, bet ir labai tikėtina. Kai įsiviešpatauja tie, kuriems labai gerai tvarkomas miškų ūkis, mechanikos dirbtuvės ar garsiausios chemijos laboratorijos – tai jau ir universitetas, lieka tik tikėtis, kad Lietuva greitai nepavirs Antano Baranausko Anykščių šileliu.

Egidijus Aleksandravičius yra istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų