Vyčio Snarskio pieš.

Valstiečiai ūkininkams neskolingi

Valstiečiai ūkininkams neskolingi

Lietuvoje buvo tiek mažai žaliųjų, kad, rinkimuose netikėtai nugalėjus ūsuotuosius bebrus ir kolūkių naikintojus, gavus nesuskaičiuojamai daug mandatų, visiems jiems teko persikelti į Seimą, todėl nebeliko žaliųjų pačioje gamtoje, vadinasi, nebėra kieno interesų ginti. Žiūri žalieji pro Seimo langus ir apsimeta, kad liūdi matydami, kaip kerta urėdai miškus – kvartalas po kvartalo.

Gaila medžių. Bet nieko nepadarysi – medžiai neturi balsavimo teisės, todėl jų interesų ginti neišeina.

Kad būtų išlaikytos proporcijos, harmonija, in ir jang, nuspręsta iškirsti medžius miestuose bei kapinėse. Kad nebūtų vien miškai nušnioti. O tai dar sugalvos visi briedžiai į miestus atbėgti, jei ten per daug medžių paliksi.

Briedžių teisę būti nušautiems ne lanku ir ne arbaletu žalieji būtų linkę ginti, bet jei ūsuotieji bebrai pažadės palaikymą sudarant komisiją Kubiliaus nusikaltimams tirti – tuomet briedžiai patys kalti.

Briedžius būtų galima ir su dinamitu medžioti, bet iškirtus miškus labai toli matyti. Dar pamatys vaikai ir žurnalistai, ims kankinti nepatogiais klausimais. Valstiečiams nereikia uždavinėti klausimų, jie gali pasakyti teisingus atsakymus niekieno neklausiami.

Prie žaliųjų yra prisiplakę valstiečiai. Tiksliau – vienas valstietis su 35 000 hektarų ir būriu draugų. Būrys savo žemės daug neturi, todėl pasitaiko suarti anoniminę mamos kaimynų žemę. Nes su žemele tokie reikalai – žiemą ji susitraukia, pavasarį – išsiplečia. Dar priklauso, ar trąšos grynos, ar su priemaišomis. Iš kur pirktos. Kaip sekasi. Miesto žmonėms archajiškų kaimo papročių neišaiškinsi, nes miesčionys neturi egzistencinių pagrindų, pavyzdžiui, jie nėra matę nei žvaigždėto dangaus, nei kaip skerdžiama kiaulė.

Kiaulė yra toks gyvulys, kuris auginamas tam, kad būtų teisingai paskerstas. Kiaulių teisę laimingai sulaukti savo skerstuvių gina Europos Sąjunga ir Pasaulinė sveikatos organizacija. Kad kiaulės augtų sveikos ir nesirgtų afrikiniu maru, įsakyta iššaudyti visus šernus, galimai lankiusius gimines Baltarusijoje, kur maro prevencija vykdoma nekokybiškai.

Neliks šernų, nereikės nė vilkų. Lapės gali likti. Gandrai lapių nebijo. Ir kiškučius myli. Tik su girtuokliais jiems nepakeliui. Kodėl taip yra – ornitologai dar neišsiaiškino.

Juk dar visai neseniai, prieš kelias Seimo kadencijas, gandrų vadas kalbėjo apie būtinybę įteisinti naminės varymą. Ūkininkai būtų galėję išsivaryti savo reikmėms.

Ūkininkai būtų galėję, o valstiečiai – ne. Nes iš principo ūkininkas yra laisvas žmogus, o valstietis – suvargęs nabagas, net jei neturi ant savo sprando jokio pono, viršininko ar agronomo.

Laimingi kaimiečiai gimsta ūkininkais, o nelaimingi – valstiečiais.

Laimingi kaimiečiai gimsta ūkininkais, o nelaimingi – valstiečiais. Valstiečiu būti labai sunku, net jei esi pasakiškai turtingas, turi daug moterų, visureigių, vasarnamių ir verslo partnerių, dosnesnių už patį Diedą Morozą.

Todėl valstiečiai ūkininkams Seime neatstovauja.

Valstiečiai atstovauja menininkams. Bet tie menininkai baisiai nedėkingi. Štai valstiečiai, neprabėgus nė dvejiems kadenciniams metams, nusprendė suteikti menininkams ir kultūros žmonėms neregėtų malonių – ir priėmė Mecenatystės įstatymą. Nuo šiol kiekvienas verslininkas arba šiaip milijonierius, paaukojęs viso labo 1 milijoną eurų, įgis teisę vadintis Mecenatu, o taip pat atlape segėti nepaprastai gražų kristalą – tokį kaip svarovskio, tik didesnį ir rankų darbo.

Broliai Numavičiai ne juokais kibo vienas kitam į gerklę – kuris daugiau milijonų iš vaikų bičiulės aruodų įneš į menininkų sąskaitas? Labai nekantru gauti tų kristalų. Ir ne po vieną.

Avulį su Dargiu ištiko nervinis tikas – ar spės sulakstyti iki Talino, ar pavyks rasti milijonais neparemtą teatriuką ar kaimo bibliotekėlę? Mecenatais geidžia būti visi milijonieriai, o menininkų ir kultūros įstaigų skaičius ribotas. Ne visiems pasiseks.

Mokytojams, medikams ir mokslininkams amžinai nesiseka, bet jie patys pasirinko tokį gyvenimo būdą. Neklausė protingų žmonių patarimų – milicininkystę reikėjo studijuoti, trinkelių klojybą, fūrų vairybą. Patys pasirinkot neaišku ką – dabar kentėkit iki pensijos. Patys žiūrėkitės, ką užsitepti ant duonos, o kai Skvernelis pagaliau susikalibruos savo santykį su Kremliumi, gal ir jums kas nubyrės.

O užvis sunkiausia, žinoma, būti šventu žmogumi. Žurnalistai šventus žmones iš tolo užuodžia – loja ir vis taikosi įkąsti į reitingą. Bet juk ir kitų rinkimų dieną TV žiūrovai balsuos ne už reitingą, o už dideliais pažadais patręštą rytojų.

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų