Valdiškos įmonės: švelniai prispausta uodega, plačiai pražioti nasrai

Valdiškos įmonės: švelniai prispausta uodega, plačiai pražioti nasrai

Valstybės valdomos įmonės (VVĮ) ir savivaldybių valdomos įmonės (SVĮ) yra vienos didžiausių ir kartu labiausiai pasislėpusių įtakos grupių Lietuvoje.

VVĮ suskaičiuojama 118, jose dirba per 38 tūkst. žmonių, o rinkos vertė siekia 5,5 mlrd. eurų. Su SVĮ situacija panaši, tik ne tokia tiksli – valdžia nesusiskaičiuoja, kiek savivaldybės valdo įmonių. Vidaus reikalų ministerija nurodo, kad 2016 m. veikė 219 SVĮ su 14,7 tūkst. darbuotojų, Valstybės kontrolė 2015 m. jų suskaičiavo gerokai daugiau – 271. Nepaisant šių neatitikimų, jei visos VVĮ ar SVĮ būtų traktuojamos kaip įmonių grupės, jos neabejotinai būtų didžiausios Lietuvoje.

Švelniai prispausta uodega

VVĮ jau įvesta šiek tiek tvarkos, atsirado skaidrumo, o tiksliau – viešumo. Iki 2010 m. nevertėjo net klausti apie VVĮ skaičių. Dabar gauname reguliarias ataskaitas, apžvalgas ir šiokį tokį informuotumą. Su SVĮ situacija daug prastesnė. Jų valdymas nuo VVĮ (gerųjų pavyzdžių) atsilieka bent dešimtmečiu. Naujausia SVĮ ataskaita parengta 2013 m. Tik dabar siūlomi įstatymų projektai siekiant įpareigoti savivaldybes reguliariai įsivertinti, ar tikrai visos jų įmonės reikalingos.

VVĮ atsirado nepriklausomos valdybos, ir tai žingsnis į priekį. Vis dėlto nepriklausoma valdyba nėra panacėja. Atsižvelgiant į VVĮ geranoriškumą ir ketinimus, nepriklausoma valdyba gali būti ir kontrolės, ir tik pritariamasis organas, suteikiantis valdiškos įmonės sprendimams legitimumo.

Viena retų pergalių – Vietos savivaldos įstatymo nuostata, kad savivaldybei sumanius steigti naują SVĮ ar plėsti esamų veiklų lauką reikia Konkurencijos tarybos leidimo. Jis išduodamas tik įrodžius, kad naujos SVĮ veiklos būtinai reikia visiems gyventojams, niekas kitas paslaugos savivaldybės teritorijoje neteikia, be to, ji nediskriminuos kitų rinkos dalyvių ir elgsis sąžiningai. Per pusę metų, kol galioja ši trijų sąlygų taisyklė, savivaldybei tik kartą nebuvo leista steigti naujos įmonės – 2018 m. Konkurencijos taryba užblokavo steigiamą valdišką stambiagabaričių transporto priemonių plovyklą.

Plačiai pražioti nasrai

Be protingesnio valdymo ir kontrolės, tiek VVĮ, tiek SVĮ neretai turi „valstybės valstybėje“ požymių. Viena priežasčių – dalis šių valdiškų įmonių labai didelės. Dydis, aišku, savaime nėra didžiausia blogybė, tačiau valstybė nuosavybės teisę į įmones išlaiko argumentuodama, esą tų įmonių veikla pernelyg svarbi, kad valstybė joms nevadovautų tiesiogiai. Bet kas ką iš tikrųjų vizgina: politikai – valdiškas įmones, ar atvirkščiai?

Kalbu ne apie banalias schemas, o apie daug subtilesnius dalykus. Finansų pasaulyje yra posakis, kad reguliatorius niekada neprilygs reguliuojamajam, nes visi protingiausi dirbs finansų įmonėse, o ne jų priežiūros institucijose. Jei didelės valdiškos energetikos įmonės sutraukia geriausius (ar vienintelius) talentus, ar vieninteliam akcininkui – valstybei – lieka žmonių, kurie turėtų bent lygiaverčių žinių ir galėtų suprasti, ką veikia VVĮ: siekia gerovės akcininkui ar tiesiog užsiima tuo, kas joms atrodo naudinga?

Mąstyti „kas gerai valdiškai įmonei, tas gerai valstybei“ nelogiška, neprotinga ir tingu. Tai iliustruoja ir žymusis išardytas geležinkelio ruožas į Latviją. Įsivaizduojate, koks triukšmas būtų kilęs, jei tą būtų padaręs privatus investuotojas? Dabar dešimtmetį jokio triukšmo valdžia nekėlė, kol to nepadarė Europos Komisija. Štai akivaizdžiausias „politikos užgrobimo“ pavyzdys, kai valdiškos įmonės poreikiai pakeliami į nacionalinės politikos lygmenį, o valdiškos įmonės interesai tampa valstybės interesais.

Ilgą laiką valdiškos įmonės traktuotos kaip sovietmečio reliktas (dauguma tokios ir liko), turėjęs nunykti savaime, bet dėl aktyvaus lobizmo ir politikų žvalgymosi atgal jos tik įsitvirtino ir grasina plėstis.

Aišku, be sisteminių problemų, būna ir elementaraus pasipinigavimo atvejų. Valdiškos kelių priežiūros įmonės, be konkurencijos gaunančios lėšų kelių remontui, pradeda dalyvauti konkursuose statyti kelius, naudodamos tą pačią techniką ir įrangą, kuri buvo įsigyta už kelių priežiūrai gautas lėšas. Iš Lietuvos geležinkelių galima išsinuomoti sunkvežimių, automobilių ar užsisakyti dokumentų naikinimo paslaugą. Populiariausia SVĮ veikla, kuria užsiima net 90 SVĮ, yra ne šildymas ar vandentiekis, o transporto ir technikos nuoma.

Ilgą laiką valdiškos įmonės traktuotos kaip sovietmečio reliktas (dauguma tokios ir liko), turėjęs nunykti savaime, bet dėl aktyvaus lobizmo ir politikų žvalgymosi atgal jos tik įsitvirtino ir grasina plėstis. O tai iššūkis valstybei ir grėsmė sąžiningai veikiančiam verslui.

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų