Į visas pasaulio puses (Fotobanko nuotr.)

Užteks (beveik) visiems: Lietuvos eksporto rodikliai ir toliau džiugina

Užteks (beveik) visiems: Lietuvos eksporto rodikliai ir toliau džiugina

Niekam nepavyktų paneigti, kad Lietuvos eksportuotojams sekasi puikiai, tačiau nesunku horizonte surasti keletą tamsių debesų

Pastaraisiais metais Lietuvos eksporto rodikliai buvo itin stiprūs ir tai tapo vienu pagrindinių ekonomiką skatinusių veiksnių. 2017 m. eksportas augo 16,9 proc. ir pasiekė didžiausią pagreitį visoje Europoje. Nors ir kiek susilpnėjęs, savo kelionę į naujas aukštumas jis tęsė 2018 m. – pasistiebė 7 proc. ir vėl pasiekė rekordą – 28,3 mlrd. eurų.

Itin sparčiai auga ir paslaugų eksportas. 2018 m. trečią ketvirtį jis siekė 2,7 mlrd. eurų ir importą viršijo 1,1 mlrd. eurų.

Iš Lietuvos eksportuotos produkcijos rasime didžiojoje dalyje pasaulio šalių ir regionų. Kol kas prekybos ledų nepavyko pralaužti tik kai kur Afrikoje, Karibų jūros ir kitose smulkiose salų valstybėse.

4,2 mlrd. eurų vertės naftos produktų eksportas sudaro 14,9 proc. viso eksporto, katilai, mašinos ir mechaniniai įrenginiai (2,37 mlrd. eurų, 8,4 proc.), baldai, jų dalys ir apšvietimo produktai (2,12 mlrd. eurų, 7,5 proc.), elektros mašinos ir įrenginiai bei jų dalys (1,93 mlrd. eurų, 6,8 proc.), plastikai ir jų dirbiniai (1,76 mlrd. eurų, 6,2 proc.), antžeminio transporto priemonės (1,31 mlrd. eurų, 4,7 proc.), mediena, medienos dirbiniai ir medžio anglys (1 mlrd. eurų, 3,8 proc.).

Lietuvos medienos asociacijos vadovas Raimundas Beinortas sakė, kad, žiūrint tik į lietuviškos kilmės produkciją, būtent mediena, baldai ir popierius yra eksporto pirmūnai. Didelė dalis medienos produkcijos išvežama į Švediją, kuri ir užfiksuoja importą, tačiau vėliau per bendrovės „Ikea“ logistikos grandinę ji išvežiojama po įvairias pasaulio šalis. „Sėkmę lėmė daugelio metų įdirbis ir tradicijos. Kitas dalykas yra tai, kad turime vietos žaliavą, be to, tinkamai susidėliojome prioritetus, rinkdamiesi pardavimo sistemas ir būdus. Dėl šių priežasčių esame užėmę labai tvirtas pozicijas pačiame didžiausiame prekybos tinkle“, – teigė jis.

Pozityviai verslą turėjo nuteikti ir metų pradžia. Sausį eksportas buvo 2,271 mlrd. eurų – 7,8 proc. didesnis, palyginti su 2018-ųjų sausiu. Neskaičiuojant mineralinių produktų, eksportas padidėjo 8,6 proc., o vien lietuviškos kilmės prekių eksportas – 8,3 proc.

Aplink pasaulį

Pastarieji keleri metai buvo reikšmingi ne tik eksporto skaičiais, bet ir simboliniais naujų prekybos vartų atidarymais. Žinios apie naujas maisto prekių rinkas pastaruosius penkerius metus būdavo sutinkamos kiek džiugiau nei įprastai, nes 2014 m. Rusijai paskelbus embargą produktams iš ES teko ieškoti naujų kelių jiems realizuoti.

Tai padaryti pavyko gana greitai. 2014-aisiais gauti penki leidimai eksportuoti į naujas rinkas, o 2015 m. – jau į keturiolika.

Paeiliui lietuviškai mėsai atsivėrė milijoninės Irano ir JAV rinkos, pieno gamintojai džiaugėsi galimybėmis produkciją eksportuoti į milijardinę Kiniją. Produkcijos apimtis kol kas nedidelė, tačiau norint įsitvirtinti Azijos rinkose reikia įgyti pasitikėjimo ir įdirbio. „Kinijos rinka yra didžiulė, mokumas taip pat geras ir tai yra labai patrauklu Lietuvos gamintojams. Iš principo, Kinijos vartotojų akimis, Lietuvoje pagamintas produktas niekuo nesiskiria nuo pagaminto kitoje Europos šalyje. Jiems svarbu, kad tai – europietiškas produktas. Ir čia atsiranda galimybė susikurti savo prekės ženklą Kinijos rinkoje – tai leistų varžytis su pačiais didžiausiais pasauliniais žaidėjais“, – teigė agentūros „Versli Lietuva“ Eksporto departamento direktorius Aivaras Knieža.

2018 m. vasarą ES pasirašė laisvosios prekybos sutartį su Japonija. Muitus sumažinanti sutartis leis lengviau praverti duris Lietuvos maisto eksportuotojams. Verslas taip pat nemažai tikisi iš Artimųjų Rytų, Izraelio. Vis dėlto pagrindinėmis Lietuvos rinkomis išlieka Skandinavijos šalys, Estija ir Vokietija, taip pat visos mūsų kaimynės. 2018 m. didžiausia eksporto į ES dalis pasiekė Latviją (2,7 mlrd. eurų), Lenkiją (2,3 mlrd. eurų) ir Vokietiją (2,08 mlrd. eurų). Didžiausia apskritai prekių dalis vis dar keliauja į Rusiją – čia suplaukia 3,9 mlrd. eurų vertės prekių ir paslaugų.

Dauguma į šią rinką patenkančių produktų yra reeksportas.

Kai kurios didelės Vakarų Europos valstybės, tokios kaip Italija ar Prancūzija, importo iš Lietuvos apimtimi mėgina neatsilikti nuo glaudesniais ryšiais su mūsų šalimi susietų, nors gerokai mažesnių Norvegijos ir Danijos. Į Italiją 2018 m. išvežėme 615,6 mln. eurų vertės prekių, daugiausia eksportuota pieno ir pieno produktų, baldų, žuvų produktų bei medienos ir jos dirbinių. Prancūzijoje apie pusę importo sudaro chemijos produktai, plastikai ir medienos gaminiai.

Čia auga eksportas (Fotobanko nuotr.)

Įdomesnėmis rinkomis, pasižyminčiomis reikšmingesniais eksporto rodikliais, Lietuvai tapo ir Alžyras (162 mln. eurų) ar Saudo Arabija (167 mln. eurų). Singapūrui produkcijos 2018 m. pardavėme už 400 mln. eurų, iš kurių didžiąją dalį sudaro pinigai už tabako gaminius.

Viena labiausiai išsiskiriančių Afrikos eksporto krypčių yra Nigerija, pernai sulaukusi 65,3 mln. eurų vertės lietuviškos produkcijos. Dar 2015 m. eksportas į ją siekė vos 7,2 mln. Šie rodikliai daugiausia išaugo dėl grūdų eksporto, kuris vien 2018 m. padidėjo apie 200 proc.

Visgi A. Knieža pabrėžė, kad dalis lietuvių verslininkų į šią 200 mln. gyventojų turinčią Afrikos šalį žvelgia kaip į terpę eksportuoti IT sprendimus, o grūdų eksportas savaime nereiškia, kad į Nigerijos rinką jau įėjome. „Grūdai, trąšos ir nafta yra trys dalykai, kurie dažniausiai pardavinėjami per biržas arba centralizuotai, per viešuosius pirkimus. Gali būti, kad laivas išplaukia iš Klaipėdos, krovinys pakeičia tris savininkus ir galutiniu vartotoju tampa Nigerija, Argentina ar panašiai. Gerai daro mūsų pardavėjai, žino, kaip užsidirbti pinigų, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad ta rinka staiga tapo „mūsų“, eksportas gali grįžti į ankstesnį lygį“, – kalbėjo specialistas.

Tokių egzotiškesnių rinkų grūdų eksportuotojai priversti ieškoti dėl stambiųjų konkurentų suaktyvėjimo. Varžybos dėl pirkėjo grūdų rinkoje tampa vis nuožmesnės. Be to, pernai grūdų derlius buvo apie penktadaliu mažesnis, o eksportas susitraukė beveik 45 proc.

Amžinos pastangos

Lietuvoje tarsi įprasta, kad jeigu kas nors skamba gerai, reikia ieškoti „kabliukų“. Vienas jų akivaizdus: nors eksportuojama sėkmingai, prekybos deficitas išlieka neigiamas ir palyginti nemažas – apie 2,6 mlrd. eurų per 2018 m.

ES kontekste šiuo atžvilgiu išsiskiriame, nes tiek pati Bendrija, tiek dalis atskirų jos šalių jau šiandien fiksuoja teigiamą prekybos balansą. Ir sėkmingaisiais 2018 m. Lietuvos importas paaugo 9 proc., iki 31 mlrd. eurų. Šviesesnių spalvų į prekybos balanso paveikslą gali įlieti šių metų pradžia. Lietuvos užsienio prekybos deficitas sausį sudarė 87,9 mln. eurų ir buvo 2,9 karto mažesnis nei tą patį mėnesį prieš metus. Vis dėlto artimiausiu laiku geriausiu atveju jis trauksis, o ar sulauksime pliuso ženklo, lems daugybė smulkesnių veiksnių.

Pasak banko „Luminor“ ekonomisto Žygimanto Maurico, gerai, kad eksporto balansas teigiamas bent paslaugų sektoriuje. Be to, turint omenyje, kad vartojimas praeitais metais kilo, o mažmeninė prekyba augo sparčiausiai ES, išlaikytas stabilus prekybos balansas nuteikia gana pozityviai. Tačiau, kol vidaus vartojimas išaugęs, o didžioji dalis vartojimo prekių importuojama, pokyčiai bus lėti.

„Beveik visų prekių kategorijų balansas neigiamas, ir tai susiję su žema pridėtine verte, kuriama pramonėje ir žemės ūkyje. Džiugu galbūt tai, kad tas minusas, nežiūrint itin sparčiai augančio vidaus vartojimo, per pastaruosius penkerius metus beveik neišaugo. Jeigu ekonomika imtų augti lėčiau, tikėtina, kad labiau kristų importas negu kad eksportas. Tai nutiktų vien dėl mūsų natūralių konkurencinių pranašumų gamyboje“, – sakė ekonomistas.

Ž. Maurico įvardyta žemos pridėtinės vertės gamyba yra tapusi daugelio specialistų kritikos taikiniu. Logika paprasta: norėdama daugiau uždirbti, Lietuva turėtų eksportuoti ne vien žaliavas, tokias kaip grūdai ar mediena, o stengtis įtraukti daugiau gamybinių grandžių ir parduoti galutinį produktą. „Verslios Lietuvos“ duomenimis, aukštos pridėtinės vertės produkcijos Lietuva šiandien eksportuoja palyginti nedaug. Eliminavus energetikos produktus, šis rodiklis yra 5,8 proc.

Iki šiol versle buvo galima uždirbti pakankamai ir gaminant mažesnės pridėtinės vertės produktus, išnaudojant turimus išteklius. Tačiau, A. Kniežos teigimu, per pastaruosius trejus metus situacija pradėjo keistis sparčiau. „Patys verslininkai supranta, kad ilgainiui nebus konkurencingi tik eksportuodami žaliavas arba atlikdami minimalią gamybą. Deja, taip greitai vertė nesukuriama. Iki šiol buvome labai geri gamintojai ir blogi pardavėjai, todėl staiga tapti pardavėjais ir kurti prekės ženklus nėra taip paprasta. Tai reikalauja laiko, tačiau jeigu tai sėkmingai tęsis, rezultatus pamatysime per keletą metų“, – tikino „Verslios Lietuvos“ atstovas.

Debesuota, galbūt bus lietaus

Nuolat augantis eksportas skamba kaip laiminga pasaka be galo, bet realybėje pradeda ryškėti globalios grėsmės. Faktoringo įmonės „SME Finance“ patarėjas ekonomikai Aleksandras Izgorodinas teigė, kad Švedija ir Vokietija – dvi iš trijų populiariausių lietuviškos kilmės prekių krypčių – šiandien susiduria su sunkumais. Jie dar menki, tačiau ilgainiui gali tiek gali apkarpyti lietuviško eksporto apimtį, tiek sukelti didesnių rūpesčių.

Anot A. Izgorodino, pagrindinė grėsmė Lietuvos eksporto į Švediją rodikliams kyla dėl nestabilaus kronos kurso. 2019 m. pradžia Švedijos kronai buvo prasčiausia per pastaruosius 26 metus – nuo sausio ši valiuta euro atžvilgiu nuvertėjo 3,3 proc. „Kronos nuvertėjimas jau spėjo pridaryti žalos švedų vartotojų perkamajai galiai ir atitinkamai vidaus vartojimo rodikliams. Valiutos nuosmukis naudingas švedų eksportuojančiai pramonei ir tai atitinkamai gali išauginti Lietuvos bendrovių užsakomąją gamybą. Kuo daugiau užsakymų gauna švedų eksportuotojai, tuo daugiau užsakomosios gamybos užsakymų gali tikėtis ir gamybos partneriai Lietuvoje“, – pabrėžė pašnekovas.

Užsakomoji gamyba Lietuvos įmonių yra labai praktikuojama. Vis dėlto A. Izgorodinas pabrėžė, kad Švedijos pramonė yra viena labiausiai užimtų – išnaudoja net 88 proc. visų gamybos pajėgumų ir pagal šį rodiklį su Slovakija pirmauja ES. Nedaug atsilieka ir Vokietija. „Laisvų gamybos pajėgumų trūkumas gali neleisti Švedijos gamintojams prisiimti naujų eksporto užsakymų ir pasinaudoti atpigusios kronos pranašumais. Iš teorinės pusės žiūrint, tokios bendrovės tikrai turėtų investuoti į plėtrą, bet prekybos karai pakirstų Europą būtent per investicijų komponentą“, – teigė jis.

Apsukas lėtina ir Vokietija. Po devynerių sėkmingo augimo metų šios šalies gamyba traukiasi trečią mėnesį iš eilės, o ekonomika kyla lėčiausiai nuo 2013-ųjų. Didžiausią nerimą kelia prasidėjęs nuosmukis Vokietijos apdirbamosios gamybos sektoriuje ir jo įtaka Lietuvos užsakomosios gamybos eksporto rodikliams. Metų pabaigoje iš 24 Vokietijos apdirbamosios gamybos segmentų sumažėjimas buvo fiksuotas net 17-oje.

Eksportas į dar ne probleminę, tačiau labai staigiai tokia galinčią tapti Jungtinę Karalystę atrodo stabilus. 2018 m. Lietuvos eksportas į salyną sudarė 1,073 mlrd. eurų, be to, pastebima, kad „Brexitas“ net skatina mūsų šalies verslą avansu didinti eksportą į šią rinką.

Tiek „Brexito“ laukiančią Jungtinę Karalystę, tiek pasaulio politiką gerai apibūdina žodis „neapibrėžtumas“. Būtent jis dabar pristabdo investuotojus visame pasaulyje. Galimų problemų židinių yra daugybė. Neaišku, kaip baigsis JAV ir Kinijos prekybos karai, kaip keisis JAV prekybos politika, kaip Senąjį žemyną paveiks didėjantis Šiaurės ir Pietų Europos atotrūkis, kokių padarinių atneš prognozuojamas Kinijos ekonomikos sulėtėjimas, prasta Italijos ūkio padėtis ar naftos kainų svyravimai. Visa ši nežinomybė dėl ekonomikos ir politikos krypčių skatina verslą prilėtinti tempą.

Ž. Mauricas pabrėžė, kad grėsmę Lietuvos eksportui kelia ir ciklinis ekonomikos sulėtėjimas. Visgi jis yra palyginti lengviausiai nuspėjamas ir ne toks kenksmingas nei kita akivaizdi tendencija – augantis protekcionizmas. „Kol buvome silpni, tarytum buvo viena kalba. Bet dabar atsiranda tam tikros trinties tarp Rytų ir Vakarų ir tai gali apriboti priėjimą prie Vakarų Europos rinkos. Manau, kad gali atsitikti panaši situacija kaip dabar tarp Kinijos ir JAV, tik galbūt šiek tiek mažesnio mastelio ir ES kontekste. To nelinkėčiau ir nenorėčiau, bet atrodo, kad iš dalies jau vyksta“, – aiškino ekonomistas.

Nors daugelis džiaugiasi augančiais atlyginimais, jie ir prognozuojamas kitų valiutų nuvertėjimas pabrangintų euro zonos valstybių produkcijos sąnaudas ir suteiktų gamybinių bei prekybinių pranašumų tokioms šalims kaip JAV ar kaimynė Lenkija. Šią aplinkybę makroekonominėje prognozėje 2019–2022 m. akcentuoja ir Finansų ministerija, kuri vidutiniu laikotarpiu numato nuosaikų, tačiau vis dėlto 4,3 proc. siekiantį eksporto augimą.

 

(Volvo trukcs nuotr.)

Lietuvos produktai veža

Nors užsakomoji gamyba dažniausiai laikoma tyliu gamintojo ir užsakovo susitarimu, todėl ne visuomet paviešinama, dalis įmonių nevengia pabrėžti produkciją tiekiančios pasauliniams lyderiams.

Kasmet žurnalo „Fortune“ sudaromo didžiausių pasaulio įmonių „Fortune Global 500“ sąrašo pirmajame didžiausių gamybos bendrovių dešimtuke dominuoja automobilių gamintojos. Prie to, kad jų automobiliai galėtų funkcionuoti, bent minimalia dalimi prisideda net keletas Lietuvos įmonių.

Šalyje įsikūrusios bendrovės iš esmės yra visų didžiųjų Europos automobilių gamintojų tiekimo grandinėse. Štai „CIE LT Forge“ turi sutartį su lydere „Volkswagen Group“ (7 vieta sąraše), kuriai taip pat priklauso prekių ženklai „Audi“, „Škoda“, „Porsche“, „Scania“. Marijampolėje įsikūrusi įmonė gamina detales ne tik šiems automobiliams, tačiau ir BMW (51 vieta) bei „Renault“ (134 vieta). Kontroliuojančiajai bendrovei „Exor Group“ (19 vieta) priklausančios „Fiat Chrysler“ gaminamiems „Fiat“ automobiliuose taip pat rasite detalių iš šios gamyklos.

„Panevėžio Aurida“ gamina autokompresorius „Volkswagen“ grupei priklausančiai „Scaniai“, taip pat „Renault“, „Mercedes-Benz“ („Daimler“ – 16 vieta) ir „Volvo“ (286 vieta) lengviesiems automobiliams bei sunkvežimiams.

Klaipėdoje esanti „Yazaki Wiring Technologies“ tiekia laidus „Mercedes-Benz“ lengvųjų automobilių, „Volvo“ bei „Renault“ sunkvežimių gamybai. Kauniečiai „KB Components“ gamina detales „Volvo“ vilkikų varikliams.

Prie šių įmonių galima paminėti ir vieną didžiausių pastarųjų metų užsienio investicijų – Kauno rajone įsikūrusią „Continental“ (206 vieta) gamyklą. Ši įmonė bene geriausiai žinoma dėl savo padangų, o Lietuvoje įrengiamoje gamykloje bus gaminami durų ir sėdynių kontrolės elementai, išmaniosios automatinės langų tamsinimo sistemos, adaptyviosios greičio palaikymo sistemos jutikliai ir priekiniai radarai automatinio stabdymo funkcijai.

Iš viso Lietuvoje yra apie 50 įmonių, gaminančių detales ar komponentus lengvajam ar sunkiajam transportui bei žemės ūkio technikai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų