Vyginto Skaraičio (Fotobanko nuotr.)

Užsispyrusi signatarė

Užsispyrusi signatarė

Politike ji tapo to dar nesuvokusi. Tačiau tai nekliudė virsti viena įtakingiausių konservatorių figūrų.

Tėvynės Sąjungos-krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos narė, buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė – viena iš nedaugelio šiandien Seimo nario pareigas einančių Kovo 11-osios signatarų.

Neblėstantį rinkėjų pasitikėjimą, IQ kalbintų pašnekovų teigimu, lėmė jos užsispyrimas, nuoseklumas ir metai iš metų kaupiama kompetencija. Jos charakterį kolegos apibūdina kaip „vyrišką“, tiesa, ir nacionalinis saugumas ir gynyba, sritis, kurioje ji sukasi, iš pažiūros nelabai moteriška. „Ji labai užsispyrusi ir gerąja, ir blogąja prasme, – politikę apibūdino ilgametis kolega socialdemokratas Algirdas Sysas. – Ji turi išankstinius įsitikinimus, aštrų, kartais kraštutinį požiūrį, labiau primena kitą idėjų vykdytoją.“ Ji nėra ir kaklas konservatorių šeimoje – greičiau ramstis, kurį pati TS-LKD ir užsiaugino.

R. Juknevičienės kritikos sulaukia visi, ranka numojantys į šalies saugumo klausimus, naiviai šyptelėję į Rusijos pusę ar vėl sukritikavę jos kolegą Andrių Kubilių. Tačiau priekaištai neretai į jos pusę grįžta bumerangu: vieni jau nebe pirmą kartą stebisi jos elgesiu socialiniuose tinkluose, kiti prisimena komjaunuolių laikus, treti kelia klausimus apie jos brolio Gintaro Urbono sąsajas su Sovietų Sąjungos valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Rusijos bei kitų NVS valstybių žvalgybos tarnybų darbuotojais. Nauja kritikos dozė – dėl bendradarbiavimo Panevėžyje su Povilo Urbšio visuomeniniu komitetu.

Šių metų gegužę vyksiančių rinkimų į Europos Parlamentą konservatorių sąraše R. Juknevičienė yra ketvirta. Galimybių išvažiuoti į Briuselį, kur neretai pasuka nacionalinėje politikoje jau nurašyti senbuviai, ji turi. Visgi pripažįsta, kad dirbti Lietuvoje jai labai įdomu.

Ant Sąjūdžio bangos keteros

Žodžiais „Rasa, ateik“ 1988-ųjų liepą Pasvalio vidury užkalbinęs garsus fotografas Vidas Dulkė pakvietė R. Juknevičienę, tuo metu dar Rastauskienę, prisijungti prie besikuriančios Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) grupės. „Labai gerai prisimenu tą dieną – ėjau į popietinį darbą vaikų ligoninėje, – pasakojo politikė. – Svarsčiau, kodėl mane, juk yra kitų gydytojų.“ Visgi iš minios, kaip pati teigė, ją išskyrė maždaug tuo metu į laikraštį „Darbas“ parašytas straipsnis, kuriame ji, kaip naujai atvažiavusi gydytoja, perteikė savo įspūdžius, kaip atrodo šeimos, kuriose vaikus rasdavo purvinuose namuose. Tada apie tokius dalykus esą niekas nekalbėjo.

Pirmieji iniciatyvininkų susitikimai sukosi apie kultūrą, istoriją, brolius Vileišius, poeto Bernardo Brazdžionio kūrybą – apie tai, kas rūpėjo vietos žmonėms ir apie ką sovietmečiu nebuvo diskutuojama. „Dirbdama vaikų ligoninėje nebuvau susidūrusi su komunistų partijos komitetu, net nežinojau, kad Pasvalyje yra KGB biuras, – prisiminė R. Juknevičienė. – Tačiau jau kitą dieną kažkas iš pasvaliečių, su kuriais kalbėjomės išvakarėse, sakė, kad apie mūsų susitikimą KBG viską smulkiai žinojo.“ Visgi kojas pakirsti turėjusi baimė politikės neaplankė. Jau vėsų rudenį ji Pasvalio parke susirinkusiai miniai sakė pirmąją gyvenime politinę kalbą. „Nebuvo sunku, viskas plaukė kaip upė, kalbėjau iš širdies“, – prisiminė ji.

Politikė pripažino tuo metu negalvojusi apie tokius dalykus kaip nepriklausomybė ar rinkimai, tačiau veikla LPS įsuko ir trauktis nebebuvo kur. Tą laiką R. Juknevičienė apibūdino kaip „revoliuciją vidine ir visomis kitomis prasmėmis“, tačiau sako dėl sprendimo dalyvauti 1990 m. vykusiuose rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą neabejojusi nė akimirkos: „Nelabai tada supratau apie įstatymų kūrimą ir kitus dalykus, bet man buvo labai aišku, kad turiu laimėti prieš tuos komunistus, kurie Pasvalyje ėjo prieš mane kaip Sąjūdžio atstovę, ir balsuoti už nepriklausomybę“, – sakė politikė. Šią užduotį įvykdžiusi ji planavo grįžti dirbti gydytoja.

Nuo žmonių sveikatos prie valstybės saugumo

Tačiau taip neatsitiko. 1992 m. Seimo rinkimuose Sąjūdis kone dvigubai pralaimėjo Algirdo Mykolo Brazausko vedamai Lietuvos demokratinei darbo partijai. „Atsimenu tą dieną – po rinkimų važiavau iš Pasvalio per Panevėžį į Vilnių ir man buvo baisu – verkiau, žiūrėjau į tuos žmones ir galvojau: ką jūs padarėte, kas dabar bus, viskas griūva, nebebus Lietuvos, kurią pradėjome kurti, grįšime atgal į sovietinę Rusiją“, – pasakojo R. Juknevičienė. Tačiau reikėjo eiti pirmyn. Tuometis opozicijos – pirmą kartą istorijoje suformuotos – vadovas profesorius Vytautas Landsbergis pakvietė ją dirbti frakcijos referente, tiksliau, Seimo opozicijos atstove spaudai. „Nelabai žinojau, kas tai yra, bet juk V. Landsbergis kviečia, tai kaip ir reikia“, – juokėsi Seimo narė.

Tada, jos teigimu, prasidėjo tai, ką šiandien vadiname politika: 1995-aisiais R. Juknevičienė tapo Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) valdybos nare, 1996 m. ji kandidatavo Anykščių-Kupiškio apygardoje ir rinkimus laimėjo. Šiuo metu ji skaičiuoja 24 metus parlamente.

1996 m. tuometė konservatorių partija jai patikėjo vietą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, 1999-aisiais ji jau vadovavo NATO reikalų komisijai Seime. „Tais metais jau buvau visiškai susivokusi ir man buvo aišku, kad jei neįstosime į NATO, mūsų valstybė bus laikina“, – tvirtino politikė ir pabrėžė, kad 1994 m. A. M. Brazausko oficialus laiškas NATO generaliniam sekretoriui su tvirtinimu, jog Lietuva sieks narystės NATO, buvo vienas svarbiausių žingsnių per visą jo prezidentavimo laikotarpį. Nuo 1996 m. svarstomą kvietimą Lietuvai tapti Aljanso nare tuo metu ji prilygino dar vienai Kovo 11-ajai.

Posūkį nuo medicinos – Pasvalio centrinėje ligoninėje politikė praleido šešerius metus – iki šalies saugumo klausimų pati R Juknevičienė ir jos kolegos aiškina domėjimusi procesais, kurie vestų Lietuvą į NATO. „Jos senelis ir močiutė buvo suimti ir ištremti, senelis mirė lageryje, mama, būdama dar vaikas, pabėgo iš tremties ir grįžo į Lietuvą, – pasakojo buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, šiuo metu Lietuvos ambasadorius Rumunijoje Arvydas Pocius. – Visa ši istorija persidavė jai, kaip asmenybė R. Juknevičienė augo ir brend su mintimis, kad Lietuva jai – labai brangi.“

Dėl šios priežasties, A. Pociaus teigimu, ji norėjo save realizuoti saugumo srityje, nuoširdžiai tikėdama, kad Lietuvą, jos žmones reikia apsaugoti.

„Jei būčiau gimusi, augusi, mokslus baigusi laisvoje Lietuvoje, politikos mokslus tikriausiai būčiau pasirinkusi sąmoningai. Mane visada domino istorija, politiniai procesai, su močiute klausydavomės „Amerikos balso“, – prisimena politikė. Tačiau tokių mokslų sovietmečiu nebuvo, tad tėvų paskatinta ji pasirinko medicinos studijas, kur, kaip pati sako, išmoko tiksliai diagnozuoti, racionaliai įvertinti, rašyti, aiškiai formuluoti mintis ir nenuklysti į emocijas: „Politikoje juk labai dažnai reikia tiksliai vertinti situaciją, numatyti ir pritaikyti gydymą.“

Vienas didžiausių jai tekusių iššūkių buvo vadovavimas Krašto apsaugos ministerijai. Būtent tada ne tik gebėjimas diagnozuoti padėtį, bet ir supratimas, kaip elgtis, buvo ypač svarbus. Ten, priešingai nei Seime, politikės teigimu, niekas už nugaros nesėdi, tad atsakomybė tenka tik tam, kuris ministro kėdėje. Ši, beje, R. Juknevičienei pirmą darbo dieną buvo truputį per žema.

A. Pocius, kurį R. Juknevičienė ir pakvietė tapti Lietuvos kariuomenės vadu, pabrėžė, kad ministre ji dirbo per pasaulinę finansų krizę. „Tuo metu krašto apsaugos biudžetas buvo sumažintas beveik per pusę, o užduočių niekas nemažino, – kalbėjo pašnekovas. – Teko matyti ir ašarų jos akyse, kai ji nuoširdžiai kovojo už gynybos biudžeto išlaikymą. Buvo matyti, kad ji nuoširdžiai išgyvena.“

Stokoja politinio korektiškumo

1999 m. R. Juknevičienė kaip Seimo delegacijos atstovė pradėjo dirbti NATO Parlamentinėje asamblėjoje. 2018 m. tapo jos prezidente. Visgi fakto, kad tokios pareigos pirmą kartą buvo patikėtos ne tik vienos iš naujųjų NATO šalių atstovei, bet ir pirmajai moteriai, politikė nesureikšmino: „Pati niekada nekėliau klausimo apie savo kaip moters galimybes dalyvauti politikoje, nesusidūriau su situacija, kai man sakytų, kad ko nors negaliu, nes esu moteris. Šalia manęs nuolat buvo vyrai, skatinę eiti tolyn.“ 1999 m. tapti pavaduotoja partijoje ir Seime pasiūlė V. Landsbergis, o krašto apsaugos ministre skatino tapti A. Kubilius.

Visgi ji pripažino, kad galimybių, kaip suderinti šeimą ir karjerą, niekada nereikėjo ieškoti. Vaikų ji nesusilaukė nei su pirmuoju, nei su antruoju vyru. Tad rūpestį teko rodyti kitiems. Panevėžio TS-LKD skyriaus kandidatė į merus Indiana Grigienė pasakojo, kad stebisi R. Juknevičienės gebėjimu net būnant toli domėtis tuo, kas vyksta gimtajame mieste ir jos vadovaujamame skyriuje. „Ar ji būtų Briuselyje, ar Jerevane, iš visur siunčia žinutes. Vos spėja grįžti į Panevėžį, mes iš karto susitinkame, – kalbėjo I. Grigienė. – Ji labai aukšto lygio politikė, tačiau aš ją matau kaip paprastą žmogų, gyvenantį tokį gyvenimą kaip visi, o labiausiai žavi jos moteriškumas, meilė tėvams, broliams, šeimyniškumas ir šiluma namuose.“

(Scanpix nuotr.)

Bendrais bruožais kalbėdama apie moterų aktyvesnio dalyvavimo politikoje reikšmę R. Juknevičienė teigė, kad svarbiausia – pačios moters ryžtas ir vidinis noras. „Man atrodo, kad didelė dalis bėdų yra žmogaus mąstyme – nesvarbu, vyras tu ar moteris. Jei niekada negalvoji, kad esi vargšė diskriminuojama moteris, tai niekas tavęs ir nediskriminuos. Reikia mokėti būti laimingam. Todėl būkim“, – praėjusių metų kovo 8-ąją rašė politikė. Tokia jos nuostata nepraslydo vyrų ir moterų lygias galimybes ginančioms moterims pro akis. Žurnalistės ir keliautojos Eglės Gerulaitytės R. Juknevičienė buvo aštriai sukritikuota dėl moterų problemų neigimo, tyčiojimosi iš judėjimo #MeToo ir seksualinį smurtą patiriančių moterų, pajuokos moterų pastangoms viešai kalbėti apie patiriamą diskriminaciją ir smurtą.

Priekaištų dėl R. Juknevičienės komentarų socialiniuose tinkluose yra turėjusios ne tik moterys. 2014 m. ji feisbuke paskelbė nuotrauką, kurioje matyti oro uoste besimeldžiantis musulmonas. Užrašas po ja „mintys kyla įvairios“ tapo kone tautos folkloro dalimi, o pati politikė sulaukė pasipiktinimo bei patyčių bangos ir tai pavadino audra stiklinėje. Iš to ji nepasimokė. Po trejų metų kritikos sulaukė jos teiginys apie gatvėje miegančius benamius, kurie „deja, tik juodi“. Dėl šio įrašo R. Juknevičienė atsiprašė, esą pritrūko politinio korektiškumo, tačiau ji – toli gražu ne rasistė. Apžvalgininkai tuo metu kartojo – savo nuomonę parlamentarė gali turėti apie daugelį dalykų, tačiau vertėtų suprasti, kada ir kur ją gali reikšti.

Vis dėlto jos aktyvumas socialiniuose tinkluose išeina ir į gera. I. Grigienė žurnalui IQ pasakojo, kad Panevėžio konservatorių skyriuje didelę dalį narių vis dar sudaro senjorai. „Tik atėjusi R. Juknevičienė pasakė, kad visa komunikacija bus feisbuke. Aš ir kiti pažiūrėjome vienas į kitą ir pagalvojome: pasvajokite ir praeis, – prisiminė pašnekovė. – Bet patikėkite, šiandien visi mūsų senjorai naudojasi ne tik feisbuku, bet ir „Messenger“ programėle.“

Racionalumą nustelbiantis pragmatiškumas

Į politiką pati įžengusi kaip jauna 32-ejų gydytoja, ji įsitikinusi, kad jaunų žmonių šioje srityje reikia. Tačiau ne dėl skaičiaus, o kokybės, kurią jie gali atnešti. „Dažnai jaunam žmogui atrodo, kad ateisi, pasakysi vieną kalbą, ką nors feisbuke parašysi, ir viskas, jau politikas, – sakė R. Juknevičienė ir pridūrė, kad yra priešingai: – Reikia labai daug skaityti, žinoti ir suprasti, galiausiai – žmones mylėti. Jaunimą politika atbaido galbūt dėl to, kad čia labai daug purvo – apie tave bjauriai rašo, komentuoja, o ir atlyginimai – ne svajonė.“

Kovą su purvu arba kitaip – melagingomis naujienomis – R. Juknevičienė tikina pradėjusi dar pirmaisiais metais politikoje. Viena dažniausių viešai kartojamų žinučių – jos sąsajos su komjaunimu. Seimo Etikos ir procedūrų komisija dėl tokių kalbų skleidimo yra įpareigojusi parlamentarą Petrą Gražulį politikės atsiprašyti. Ji neneigia, kad buvo ir spaliukė, pionierė, komjaunuolė, bet aktyvumu tose organizacijose tikrai nepasižymėjusi. „Mokyklos direktorius man yra siūlęs būti komjaunimo sekretore, nes buvau geras, pavyzdingas vaikas. Visų tokiems reikia. Tada dar buvau devintokė, grįžau namo, pasisakiau tėvams, tai tėtis sako: vaikeli, tu atsisakyk, – prisiminė politikė. – Aš jam be galo dėkinga, kad jis, protingas žmogus, tada žinojo, kad tai ne ta veikla, kuriai turėtum save aukoti.“

Visai kas kita priekaištai dėl brolio G. Urbono verslo ryšių Rusijoje ir su prezidentui Vladimirui Putinui artimais verslininkais. Seimo narys Mindaugas Puidokas, prisidengdamas parlamentiniu tyrimu dėl galimos neteisėtos įtakos ir poveikio politikams, valstybės tarnautojams bei politiniams procesams, meta kaltinimus R. Juknevičienei – kaip ji paaiškinsianti faktą, kad, jai būnant krašto apsaugos ministre, Lietuvos kariuomenė neturėjo reikalingos įrangos, uniformų, o jos brolio verslas iš kelio šalino konkurentus ir sparčiai plėtėsi į kitas NVS valstybes. Tiek G. Urbonas, tiek R. Juknevičienė šiuos klausimus laiko laužta iš piršto šmeižto kampanija.

(Karolio Kavolėlio/Fotobanko nuotr.)

IQ paklausta, kaip ji jaučiasi, kai kone kasdieną reikia atremti vieno ar kito pobūdžio kritiką, R. Juknevičienė pripažino: pykdo, ypač kai šeimą užkabina, kai nesąmones kalba apie artimuosius, juk sveikata ne geležinė. Pamoką, kaip to išvengti, R. Juknevičienė prisimena, jai davė A. Kubilius: „1992 m., kai jau buvo aišku, kad pralaimime rinkimus, susitikome Seime, įsikalbėjome. Sakiau, kad man baisu, kad neaišku, kaip čia viskas bus. O jis man sako: žinai, išmok užsidaryti jušką.“ Šiandien ji esą uždaryta, bet ne iki galo. „Supranti, kad tai yra kaina, kurią mokame. Pasitraukti dabar negaliu, turiu pasitikėjimą. Valstybė daug investavo į tokius kaip aš, to žinojimas veda į priekį, ir purvai lieka užnugaryje“, – konstatavo politikė.

Asmeniškumus politikoje ji priskiria dažnai Rusijos naudojamiems metodams žmogų paveikti psichologiškai – kad jis sutriktų, jam būtų nemalonu. Su melagingomis naujienomis iš kaimynės Rytuose ir Lietuvoje kartais bandomu įpiršti naiviu požiūriu į jas R. Juknevičienė kviečia kovoti pragmatiškumu.

„Labai nevykęs ir klaidingas požiūris į Rusiją buvo iki 1940 m., kai praradome savo valstybę. Tada irgi dalis politikų ir visuomenės sakė, kad galbūt su ja reikia draugauti, gal būkime mažesni už aguonos grūdą, nesipriešinkime, ir Josifas Stalinas sustos“, – kalbėjo ji. Tačiau taip neatsitiko – valstybę, R. Juknevičienės nuomone, praradome gėdingiausiu būdu, šiandien leidžiančiu Rusijai kvestionuoti okupacijos faktą. „Ne iš Rusijos ateis mūsų ekonominė gerovė, o iš Vakarų. Gyvenkime savo gyvenimą“, – dėstė politikė. Pragmatiškas kelias, kuriuo reikia eiti, jos nuomone, yra tas, kuriuo žingsniuoti pradėjome Kovo 11-ąją.

 

R. Juknevičienė

Gimė 1958 m. sausio 26 d. Panevėžio rajone, Tiltagalių kaime, mokytojų šeimoje.

1983 m. baigė Kauno medicinos institutą (dabar – Kauno medicinos universitetas), įgijo gydytojos specialybę.

Nuo 1984–1990 m. dirbo vaikų gydytoja Pasvalio centrinėje ligoninėje.

1988 m. įsitraukė į Sąjūdžio veiklą.

1990 m. Pasvalio rinkimų apygardoje buvo išrinkta į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Atkuriamajame Seime dirbo Sveikatos apsaugos ir Savivaldybių reikalų komisijose. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė.

Nuo 1992–1996 m. tuometės Seimo opozicijos atstovė spaudai.

Nuo 1996 m. kas ketverius metus išrenkama į Seimą. NATO reikalų komisijos, Seimo delegacijos NATO Parlamentinėje asamblėjoje, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė.

2008–2012 m. ėjo krašto apsaugos ministro pareigas.

2018 m. tapo NATO Parlamentinės asamblėjos prezidente.

Komentarai

  • Labai patiko Juknevičienė, ypač už tas „netolerantiškas“ pastabas – manau kad tokių žmonių galvojančių savo galva ir nebijančių sakyti ką galvoja politikoje turėtų būti daugiau ir jų labai trūksta – ne tik Lietuvoje, bet aplamai pasaulyje. Bet yra ji ir grybo pripjovusi. Vienas ryškesnių pavyzdžių – kai dėl Vokietijoje Kelno mieste naujų metų šventės metu imigrantai masiškai priekabiavo ir prievartavo moteris, Juknevičienė dėl to apkaltino…. Rusiją! 🙂

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų