Užmirštasis Donbasas

Užmirštasis Donbasas

Šiuolaikiniai informacijos vartotojai negali išlaikyti dėmesio jokiam pasaulio įvykiui ar naujienai pakankamai ilgai. Kasdien esame nepertraukiamai bombarduojami daugiau ar mažiau svarbiomis žiniomis iš atokiausių pasaulio kampelių.

Informacinio ir ideologinio triukšmo fone neretai iš mūsų akiračio pranyksta tai, kas svarbiausia – individų likimai. Mes per greitai užmirštame tuos, kuriems pasaulio tyla kainuoja gyvybę. Jau penktus metus karo niokojamas Donbasas – viena tų pilkųjų zonų, kuriose itin sudėtingomis sąlygomis gyvena žmonės, tapę Kremliaus revanšizmo ir neoimperinių ambicijų įkaitais.

Donbaso gyventojų likimai nedomina pasaulio žiniasklaidos, nes mentaliniame lygmenyje šį regioną yra užklojęs tirštas mitologijos ir dezinformacijos sluoksnis.

Donbaso gyventojų likimai nedomina pasaulio žiniasklaidos, nes mentaliniame lygmenyje šį regioną yra užklojęs tirštas mitologijos ir dezinformacijos sluoksnis. Kremliaus propaganda suformavo įspūdį, kad kone visi žmonės, gyvenantys Rusijos remiamų separatistų valdomose apsišaukėliškose Donecko ir Luhansko respublikose, yra prisiekę „vatnikai“, ukrainiečių nekenčiantys sovietinio mentaliteto atstovai.

Ukrainoje nuo pat karo pradžios buvo girdėti nuomonių, esą reikia pamiršti Donecką ir Luhanską, nes ten gyvenantys asmenys yra beviltiški rusofilai, kurie (kitaip nei Vakarų Ukrainos piliečiai) niekada nenorės integruotis į Ukrainos ir Europos gyvenimą. Suprask, Donbaso neverta tempti paskui save – tegu į Europą integruojasi tik ta Ukrainos dalis, kuri atsispyrė Kremliaus įtakai ir separatistiniam gaivalui.

Šiose diskusijose trūksta pačių Donbaso gyventojų balso. Juos apklausti sudėtinga ir net pavojinga, todėl ukrainiečių nuomonės apklausos dažniausiai neįtraukia laikinai okupuotų teritorijų. Vis dėlto esama išimčių, į kurias verta atkreipti dėmesį.

Pernai Vokietijos Rytų Europos ir tarptautinių studijų centras atliko Donbaso gyventojų – ir Kijevo kontroliuojamos regiono dalies, ir laikinai okupuotų teritorijų rezidentų – nuostatų tyrimą.

Paaiškėjo, kad demarkacinę liniją gyventojai kerta itin dažnai, nes palaiko ryšius su kitoje pusėje atsidūrusiais artimaisiais ir draugais. Tokį kasdienį rizikingą mobilumą atspindi ir kitos nuostatos. Atsakydami į klausimą, kaip pakito jų politinė tapatybė besiklostant 2013–2016 m. įvykiams, 14 proc. Kijevo kontroliuojamos dalies respondentų ir 20 proc. okupuotų teritorijų apklausos dalyvių teigė, kad šiuo metu labiau jaučiasi ir ukrainiečiais, ir rusais. Dvigubą tapatybę atspindi ir dvikalbystės fenomenas: trečdalis gyventojų abiejose fronto pusėse savo gimtąja laiko abi – ukrainiečių ir rusų – kalbas. Vis dėlto daugiau kaip pusė viso Donbaso respondentų gimtąja laiko rusų kalbą.

Išskirtina, kad Ukrainos valdomos Donbaso dalies gyventojų dauguma save politiškai apibūdina kaip Ukrainos piliečius. Pilietinės, o ne etninės savivokos dominavimas išliko stabilus per penkerius metus. Tik 4 proc. respondentų prieš penkerius metus save suvokė kaip etninius rusus; 2017 m. šis skaičius tepakilo iki 6 proc. Šie duomenys ypač svarbūs, nes paneigia vieną iš Kremliaus mitų – esą Donbase gyvena etniniai rusai, kurie ilgus metus tik ir laukė išsvajotojo susivienijimo su rusų tauta Rusijoje. Tai tiesioginis „Russkij mir“ ideologijos paneigimas.

Vakarų šalyse taip pat vis dar nėra pakankamai įvertinta Ukrainos pilietinės ir politinės tapatybės svarba Donbaso regiono gyventojų savivokai. Tiesa, karas ir propaganda paliko akivaizdžią žymę separatistų valdomose regiono teritorijose: 54 proc. tenykščių gyventojų jaučia susilpnėjusį Ukrainos pilietinį identitetą palyginti su 2012 m. Tai gali būti susiję su augančiu nusivylimu Kijevo valdžia ir apskritai karo sukeltomis negandomis.

Vienas ryškesnių skirtumų tarp dviejų Donbaso respondentų grupių – požiūris į Vladimirą Putiną. 64 proc. okupuotų teritorijų gyventojų pasitiki juo, ir net 88 proc. Kijevo valdomų dalių žmonių juo nepasitiki. Priešiškos propagandos poveikis neaplenkia ir Ukrainos valdomos Donbaso dalies: net 30 proc. čia gyvenančių respondentų mano, kad karą sukėlė Vakarų intervencija. Okupuotose teritorijose Vakarų valstybes kaltina 50 proc. respondentų, o Ukrainą pagrindine kaltininke laiko vos 11 proc. (Rusiją – 9 proc.).

Šių metų pradžioje Ukrainos Rada priėmė įstatymą, kuriuo siekiama reintegruoti rytines šalies teritorijas, šiuo metu kontroliuojamas Rusijos remiamų separatistų. Tai ženklas, kad Ukraina Donbaso neketina palikti likimo (t. y. Kremliaus) valiai. Norisi tikėtis, kad įstatymo priėmimą paskatino ne vien geopolitiniai išskaičiavimai, bet ir nuoširdus rūpinimasis savo bendrapiliečiais, ne savo noru atsidūrusiais karo nasruose. Nors nuožmi propaganda daro apčiuopiamą poveikį vietos gyventojams, apklausa liudija, kad tikrai ne visi jie yra „vatnikai“, daugelio tapatybės yra talpesnės, negu įprastai įsivaizduojama.

Simas Čelutka yra Vilniaus politikos analizės instituto Europos saugumo programos direktorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų