Uždirbate 600 eurų? Džiaukitės – esate „turčius“

Uždirbate 600 eurų? Džiaukitės – esate „turčius“

Kiek daugiau nei 600 eurų yra vidutinė alga Lietuvoje, atskaičius mokesčius. Dirbantys žmonės, turintys mažų vaikų ir finansinių įsipareigojimų, su tokia alga, regis, jaučiasi panašiai kaip pensininkai, kurie už 30–40 metų darbo gauna 266 eurus pensijos – tokia pernai buvo vidutinė senatvės pensija Lietuvoje.

Pragyventi už tiek gali, bet gerai ir saugiai jaustis – vargu, nes nori nenori esi priverstas tapti tikru išgyvenimo virtuozu.

Nepaisant to, žmonės supranta, kad po 30 metų, sulaukus pensinio amžiaus, bus ne ką lengviau, o gal net ir sunkiau, nes demografinės prognozės ateities pensininkams nieko gero nežada. Todėl vidurinė klasė Lietuvoje daro ką gali: taupo ir veržiasi diržus, kiek pajėgia, kad bent menką dalį pajamų atsidėtų rytdienai – vaikų mokslams, juodai dienai ir senatvei.

Tai patvirtina naujausias visuomenės tyrimas, kurį atliko bendrovė „Spinter tyrimai“: Lietuvos žmonės puikiai supranta, kokie iššūkiai jų laukia ateityje, ir pagal savo galimybes daro ką gali, tik tos galimybės, deja, kol kas labai ribotos.

Šio reprezentatyvaus tyrimo rezultatai kai kuriems mūsų politikams ir visuomenės veikėjams turėtų būti lyg šaltas dušas – tiems, kurie praėjusių metų pabaigoje pakėlė Lietuvoje tikrą vajų, esą per gyvybės draudimą ateičiai ir juodai dienai kaupia daugiausiai „turčiai“, todėl neva reikia skubiai naikinti ir valstybės skatinimą – galimybę susigrąžinti dalį gyventojų pajamų mokesčio (GPM) nuo taupymui vaikų mokslams bei senatvei skirtų lėšų.

Valstybė skatina žmones taupyti ateičiai, sudarydama galimybę susigrąžinti 15 proc. sumokėtų gyvybės draudimo įmokų, – tai kartu su trečiosios pakopos pensijų fondais Vyriausybės nutarimu įtvirtinta kaip papildomo kaupimo pensijai įrankis.

Tačiau kas iš tiesų daugiausia kaupia ateičiai ir naudojasi šiuo valstybės skatinimu? Ar mūsų žmonėms tokio skatinimo apskritai reikia?

Minėtas tyrimas visiems skeptikams turėtų atmerkti akis, nes jis aiškiai parodo, kad per gyvybės draudimą ateičiai daugiausia kaupia vidurinė klasė arba netgi gyvenantys kukliau. Šių žmonių pajamos vienam šeimos nariui siekia nuo 200 iki 500 eurų per mėnesį. Remiantis tyrimu, tokių savarankiškai savo ateitimi besirūpinančių piliečių yra net 69 proc.

Prognozės labai aiškios – iš valstybės po trijų keturių dešimtmečių gali tikėtis tik 30–40 proc. darbinių pajamų sieksiančios pensijos.

Taip sugriaunamas mitas, kad gyvybės draudimas, kurį pasitelkę ateičiai kaupia apie 400 tūkst. Lietuvos gyventojų, yra turtingųjų paslauga. Nebent gyvename valstybėje, kurioje „turčiumi“ laikomas už 500–600 eurų algą dirbantis žmogus ir diena po dienos sukasi iš paskutiniųjų, kad pinigų ne tik užtektų maistui, būsto paskolai ir vaikų būreliams, bet ir pavyktų nors kelias dešimtis eurų juodai dienai ir būsimai pensijai atsidėti.

Taigi, kalbame ne apie turtuolius, o apie vidurinę klasę – apie tą visuomenės dalį, kuriai būtinas valstybės palaikymas ir skatinimas savarankiškai rūpintis savo finansine gerove. Jei jie papildomai netaupys, tuos keliasdešimt eurų išleis maistui, o sulaukę gyvenimo saulėlydžio, visą gyvenimą atidirbę ir mokėję mokesčius valstybei bei „Sodrai“, galės tik sudžiūvusią duoną valgyti.

Prognozės labai aiškios – iš valstybės po trijų keturių dešimtmečių gali tikėtis tik 30–40 proc. darbinių pajamų sieksiančios pensijos. Todėl nėra kitos išeities, kaip tik taupyti senatvei patiems: taip ir reikia planuoti, kad maždaug 30 proc. turėtų darbinių pajamų senatvėje užtikrins valstybės mokama senatvės pensija, o didesnę dalį per kelis dešimtmečius reikėtų sukaupti savarankiškai. Tai vienintelis receptas oriai senatvei Lietuvoje susikurti.

Šia taisykle vadovaujasi ir vakariečiai. Tik todėl turtingų šalių pensininkai, užuot skaičiavę kiekvieną eurą kaip mūsų senjorai, senatvėje gali mėgautis gyvenimu ir keliauti po pasaulį.

Beje, kad skatinimas taupyti ateičiai per gyvybės draudimą yra reikalingas, mano 55 proc. visų Lietuvos gyventojų ir net 83 proc. gyvybės draudimu apsidraudusių gyventojų. Tai patvirtino „Spinter“ tyrimas.

Todėl galime pasidžiaugti, kad Seimo nariai paskutinę akimirką atsisakė planų naikinti valstybės paskatą ir apsiribojo lubų GPM susigrąžinimui įvedimu. Nors įstatymo taikymas ne tik naujoms, bet ir senoms sutartims pažeidžia dalies klientų teisėtų lūkesčių principą, skatinimas taupyti vis dėlto liko.

Įvedus lubas buvo apribota maksimali mokesčių suma, kurią galima susigrąžinti mokant gyvybės draudimo ar trečiosios pakopos pensijų fondų įmokas.

Žinia, nuo šių metų 15 proc. GPM bus galima susigrąžinti nuo bendros šių įmokų sumos, neviršijančios 2000 eurų per metus – tai reiškia, kad maksimali susigrąžinama suma negalės viršyti 300 eurų per metus.

Lubos iš tiesų buvo reikalingos – užkirtome kelią valstybės skatinimu naudotis ir tiems gyventojams, kurie yra pajėgūs kaupimui skirti itin dideles sumas. Yra ir kita medalio pusė: įvestomis lubomis tarsi užprogramuojame žmones, kokią sumą jiems skirti senatvei, o ta suma dabar anaiptol nėra pakankama – Lietuvoje įvestos 2000 eurų lubos, o Estijoje jos siekia 6000 eurų, be to, mūsų kaimynai jas ketina dar didinti. Estija savo gyventojus skatina taupymui skirti 500 eurų per mėnesį, o Lietuva – tris kartus mažiau.

Gyvenimas nestovi vietoje, kainos ir pragyvenimo lygis kyla, todėl ir mes jau dabar turime galvoti apie lubų didinimą arba indeksavimo mechanizmus. Neišradinėkime dviračio – lygiuokimės į Estiją. Esame teisingame kelyje ir, jei šią kryptį išlaikysime, vakarietiška gyvenimo gerovė taps realybe ir Lietuvoje.

Artūras Bakšinskas yra Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų