Ukrainos krizė: antras šaltasis karas ar gerai apgalvotas pozicijų stiprinimas?

Ukrainos krizė: antras šaltasis karas ar gerai apgalvotas pozicijų stiprinimas?

Rusija pastaraisiais mėnesiais kur kas dažniau minima ne dėl Sočyje vykusių žiemos olimpinių ir parolimpinių žaidynių ar iki joms prasidedant Rusijos prezidento Vladimiro Putino patvirtinto kontroversiško įstatymo, o dėl Rusijos veiksmų ir politikos Krymo, autonominės provincijos, esančios Ukrainos dalimi, atžvilgiu.

Krymo konfliktas netruko išryškinti Rusijos atskirtį nuo Vakarų. Panašu, kad Rusijos politika Krymo atžvilgiu nesulaukė palaikymo ne tik jos viduje, bet ir iš tokių artimų Rusijos sąjungininkų kaip Kinija. Nepaisant to, kad Rusija realiai nesiėmė akivaizdžių karinių veiksmų, o Vakarų valstybės tikisi Rusiją Krymo klausimu išlaikyti prie derybų stalo, tarptautinėje bendruomenėje vis dažniau pasigirsta kalbos apie antrojo šaltojo karo galimybę.

Iš pirmo žvilgsnio, Rusijos veiksmų neteisėtumas tarptautinės teisės kontekste atrodytų akivaizdus, tačiau išsamiau paanalizavus Rusijos politiką Krymo atžvilgiu bei užsienio valstybių atsaką į Rusijos veiksmus, galime daryti pagrįstą prielaidą, kad Rusija turi gerai apgalvotą planą dėl savo veiksmų Kryme tikslo, kurio kitos valstybės neskuba keisti.

Tarptautinės teisės pažeidimas

Intervencijos į kitos valstybės vidaus reikalus draudimas yra paprotinės tarptautinės teisės dalis. Toks kišimasis į valstybės vidaus reikalus draudžiamas, kai kokiu nors būdu pažeidžiamas valstybės suverenitetas. Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT) byloje Nikaragva prieš JAV yra nurodęs, kad draudžiama intervencija apima galimybę laisvai pasirinkti politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę santvarką bei formuoti užsienio politiką.

Jungtinių Tautų (JT) Chartijos 2 str. 4 d. draudžia naudoti ar grasinti panaudoti jėgą prieš valstybių teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę ar kitas priemones, kurios nesuderinamas su JT tikslais, iš kurių pagrindinis – tarptautinės taikos ir saugumo užtikrinimas. Taigi JT Chartija vienareikšmiškai draudžia naudoti jėgą valstybėms sprendžiant tarptautinius konfliktus ar įgyvendinant savo užsienio politiką.

Šiuo atveju vienas svarbesnių JT Chartijoje įtvirtinto draudimo naudoti jėgą elementų, įtvirtintų dar 1970 m. Tarptautinės teisės principų deklaracijoje, yra draudimas kokiu nors būdu valstybei organizuoti, sukelti, padėti ar dalyvauti kitoje valstybėje vykstant pilietinei nesantaikai ar teroristiniams aktams. Pastarasis draudimas apima ir draudimą valstybei formuoti ginkluotas grupes su tikslu įsiveržti į kitos valstybės teritoriją.

Svarbu pažymėti, kad jėgos panaudojimas JT Chartijos prasme nereiškia vien tik ginkluotųjų pajėgų panaudojimo kitos valstybės atžvilgiu. Tarptautinėje teisėje jėgos panaudojimas apima tiek ginkluotųjų pajėgų, tiek ir politinės, ekonominės ar kitokio pobūdžio prievartos panaudojimą prieš kitą valstybę su tikslu iš jos atimti visas ar dalį jos suvereno teisių.

Nagrinėjamoje situacijoje Rusijos karinių pajėgų dislokavimas Kryme ir panašūs Rusijos veiksmai nesunkiai tarptautinės teisės prasme galėtų būti kvalifikuoti kaip jėgos panaudojimas ar grasinimas ją panaudoti. Šioje vietoje Rusijai argumentų lieka nedaug. Nelabai padės ir ta aplinkybė, jog ginkluotų Rusijos pajėgų nariai bus perrengti civilių ar kitokiomis uniformomis, vis vien jų buvimo Kryme tikslas gan aiškus. Rusija už jos veiksmus atsakys tą pačią akimirką, kai bus įrodyta, jog jie susiję su Rusija ir juos realiai koordinuoja Rusijos valdžia.

JT Chartijos išimtys

Tarptautinėje visuomenėje vienai valstybei panaudojus ar grasinant panaudoti jėgą prieš kitos valstybės suverenitetą ar teritorinį vientisumą, kur kas dažniau ginčas kyla ne dėl to, ar jėga buvo panaudota, o kaip tokius veiksmus pateisina pati valstybė ir ar tai galima pripažinti išimtimi iš tarptautinėje teisėje visuotinai pripažintino jėgos nenaudojimo principo.

Jėgos panaudojimo prieš kitą valstybę atveju valstybė turi keletą pasirinkimų. JT Chartija jėgos panaudojimą iš esmės leidžia dviem atvejais – gavus JT Saugumo tarybos (JT ST) leidimą arba esant sąlygoms pripažinti valstybės veiksmus savigyna.

Panašu, kad šiuo atveju Rusija negalėtų pasinaudoti nei vienu iš paminėtų dviejų variantų. Akivaizdu, kad savigynai taikyti terpės nėra – Rusijai nekyla jokia reali grėsmė iš Ukrainos, o tuo labiau – Krymo pusės. Greičiau tokia grėsmė kyla pačiai Ukrainai. Kita vertus, JT ST nuolatinės narės, turinčios veto teisę JT ST priimant sprendimus (be kita ko, ir dėl leidimo panaudoti jėgą) yra JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija ir Kinija. Analizuojant pastarųjų savaičių įvykius panašu, kad keturios JT ST narės iš penkių su sprendimu leisti Rusijai panaudoti jėgą prieš Ukrainos teritorijos dalį nesutiktų.

Tačiau Rusija šioje situacijoje pasirinko gan įtikinamą tarptautinės teisės prasme trečią variantą – ne per seniausiai V. Putinas viešai pareiškė, jog teisėtas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius paprašė Rusijos pagalbos malšinant sukilimus Ukrainoje ir užtikrinant taiką bei saugumą valstybės viduje. Pagal tarptautinę praktiką, teisėta valstybės valdžia turi teisę ir gali prašyti kitos valstybės pagalbos malšinant sukilimą, vykstantį valstybės viduje. Tačiau, V. Janukovyčiui dingus iš akiračio bei parlamentui paskyrus valstybės vadovu kitą asmenį, kyla kitas klausimas dėl tariamo V. Janukovičiaus prašymo Rusijai teisėtumo tarptautinės teisės kontekste. Panašus klausimas buvo keliamas ir 1989 m. gruodį dėl JAV veiksmų Panamoje. Remiantis tarptautine praktika, teisėta valdžia tokiu atveju pripažįstama valdžia, kuri geba efektyviai kontroliuoti valstybės teritoriją ir piliečius. Taigi, nepaisant to, kad Rusija teisėtu Ukrainos vadovu laiko V. Janukovyčių, šiuo atveju vertėtų atkreipti dėmesį į kitų valstybių poziciją dėl to, kas, jų nuomone, laikytinas teisėta Ukrainos valdžia.

Rusijos piliečių gynimas

Pačioje pradžioje Rusija savo veiksmus Ukrainos atžvilgiu grindė tuo, jog vykdo humanitarinę intervenciją, t. y. intervenciją su tikslu apginti savo piliečius (ir ne tik), esančius Ukrainoje. Humanitarinė intervencija yra gan kontroversiškas jėgos panaudojimo prieš kitą valstybę pateisinimas šiuolaikinės tarptautinės teisės kontekste.

Diskusija apie humanitarinės intervencijos pagrįstumą draudimo naudoti jėgą kontekste labiausiai paaštrėjo 1999 metais Kosovo krizės metu, kuomet NATO, siekdama palaikyti engiamą etninę albanų mažumą, bombardavo Jugoslavijos provinciją veikdama už savo kompetencijos ribų ir nesant JT ST sutikimo. Vėliau 12 JT ST narių nubalsavo prieš rezoliuciją, pasmerkiančią NATO veiksmus Kosove. Taigi, nors humanitarinė intervencija, atsižvelgiant į valstybės veiksmų prieš savo ar kitos valstybės piliečius pobūdį ir mastą, nebuvo pasmerkta JT, tačiau taip ir nesusilaukė itin didelio palaikymo. Laikomasi pozicijos, jog humanitarinė intervencija, formaliai vertinant, prieštarauja JT Chartijai.

Taigi, akivaizdu, kad Ukrainoje vykstantys procesai toli gražu negali būti prilyginti tam, kas kažkada vyko Kosove, todėl vargu ar Rusijos argumentai dėl humanitarinės intervencijos yra itin stiprūs.

Apsisprendimo teisė ar suvereniteto pažeidimas?

Krymo vietinė valdžia visai neseniai paskelbė, jog šių metų kovo 16 dieną organizuos referendumą dėl savo statuso, t. y. iš esmės spręs: likti Ukrainos sudėtyje ar prisijungti prie Rusijos. Panašu, kad tokie Krymo vietinės valdžios veiksmai organizuojant tokį referendumą (ypač jei jame bus nubalsuota už prisijungimą prie Rusijos) pažeidžia Ukrainos Konstituciją bei nėra suderinami su tarptautinės teisės reikalavimais.

Tai, ką dar šią savaitę bandys padaryti Krymo vietinė valdžia, iš pirmo žvilgsnio galėtume priskirti tautų apsisprendimo teisės (angl. right to self-determination) įgyvendinimui. TTT Rytų Timoro byloje yra nurodęs, kad paminėta tautos teisė yra vienas pagrindinių šiuolaikinės tarptautinės teisės principų. Tarptautinėje teisėje šiandien didesnė diskusija yra ne tai, ar tokia teisė egzistuoja, o kokia jos apimtis ir kokiais atvejais ji taikoma.

Ši teisė reiškia, kad tauta, gyvenanti tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje, turi teisę nusistatyti savo politinį statusą. Tai gali pasireikšti tuo, kad tauta paskelbia nepriklausomybę, nusprendžia prisijungti prie kaimyninės valstybės ar su ja pasirašyti asociacijos sutartį.

Krymo atveju pagrindine problema tampa tai, kaip tautų apsisprendimo teisės kontekste yra apibrėžiama „tautos“ sąvoka. Vieningo ir vienareikšmiško sutarimo, kas tokiu atveju laikytina tauta, nėra, taigi kiekvienas atvejis analizuotinas atskirai. Daugiausia ši teisė praeityje buvo siejama su tokiais atvejais kaip dekolonizacija. Formaliai žiūrint, tauta šiuo atveju tikriausiai pripažintina Ukrainos tauta. Taigi, taikant tokį požiūrį, sunku pateisinti Krymo vietinės valdžios veiksmus, ypač referendumui nubalsavus dėl prisijungimo prie Rusijos, kaip tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimą. Būtina nepamiršti ir to, kad tokios teisės įgyvendinimas savo esme prieštarauja ir valstybės teritorinio vientisumo principui.

Taigi, sunku tikėtis, kad Krymui, referendumo metu nusprendus prisijungti prie Rusijos, vis dėl to pavyktų atsiskyrimą nuo Ukrainos pateisinti tautų apsisprendimo laisve, ypač žinant apie tokius bandymus pasinaudoti šia teise Folklando salose, Čečėnijoje ar Kurdistane.

Tarptautinės bendruomenės atsakas

Kalbant apie Ukrainos valdžią bei susiskaldymą pačioje visuomenėje, valstybėje susiklosčiusi nepavydėtina situacija. Todėl nenuostabu, kad Ukrainiečiai žvalgosi į tarptautinę bendruomenę, tikėdamiesi realios pagalbos ir paramos sprendžiant šią situaciją, ypač – duodant efektyvų atsaką Rusijai.

Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos veiksmai Kryme prieštarauja tarptautinei teisei, o šio prieštaravimo Rusija nelabai gali užmaskuoti kokiais nors teisėtais paaiškinimais, logiška ir pagrįstai manytina, kad į susidariusią situaciją turėtų kaip nors reaguoti JT. JT sureagavo, be kita ko, į Krymą buvo išsiųstas specialus JT pasiuntinys, kuris prorusiškoms ginkluotoms grupuotėms pradėjus išpuolius, buvo atšauktas. Kaip ir šaltojo karo metu, JT ST, kurios nuolatinė narė su veto teise yra Rusija, negali priimti jokių konkrečių sprendimų dėl atsako į susiklosčiusią situaciją.

NATO veiksmų ėmėsi siekdama užtikrinti NATO valstybių narių saugumą tuo atveju, jei Ukrainoje vykstantys neramumai turėtų joms įtakos. Ukraina nėra NATO narė, todėl konkrečių veiksmų Ukrainos atžvilgiu iš šios organizacijos nereikėtų tikėtis.

JT turint ribotas priemones atsakui į Rusijos veiksmus, visų akys nukrypo į Europos Sąjungą (ES). Būtent dėl sprendimo sustabdyti ES ir Ukrainos asociacijos sutarties pasirašymą ir prasidėjo neramumui Ukrainoje. Tačiau, nepaisant to, kad praėjo pakankamai laiko suformuoti vieningą poziciją dėl reakcijos į Rusijos veiksmus, bei to, kad įvyko daugybė susitikimų šiuo klausimu, ES tik neseniai pavyko suderinti planuojamų taikyti tikslinių sankcijų Rusijai planą, kuris priklausys nuo tolimesnių Rusijos veiksmų Ukrainos atžvilgiu – bus pradedama nuo patekimo į ES ribojimo, vėliau – taikomos ir ekonominės sankcijos, įskaitant ir piniginių lėšų areštą.

ES delsimas atsakyti į Rusijos veiksmus Ukrainoje suprantamas – ES veiksmus apsprendžia jos narių, kurios neretai turi tvirtą nuomonę dėl reakcijos į Rusijos veiksmus, pozicija, kuri toli gražu nėra vieninga. Be to, panašu, kad atsakomosios Rusijos ekonominės sankcijos ES gali būti kur kas skaudesnės nei, pavyzdžiui, JAV, kurios kur kas mažiau priklausomos nuo Rusijos. Rusijos reakciją į ES veiksmus iš dalies iliustruoja ir nesėkmingas ES bandymas Kryme dislokuoti savo stebėtojus – į Krymo teritoriją jie nebuvo įleisti.

Galiausiai, lieka atskiros valstybės, kurios gali apsiimti užstoti Ukrainą Rusijos akivaizdoje. Tarp tokių lyderės, be abejo, yra JAV, kurios pasisako už griežtą tikslinių sankcijų taikymą. Deja, tikslinės sankcijos (draudimai atvykti į sankciją taikančią valstybę; lėšų ir turto, esančio sankcijas taikančios valstybės jurisdikcijoje, areštas ir pan.), atrodo, negąsdina Rusijos. Ši valstybė tikina tokiu atveju taikysianti atsakomąsias sankcijas atitinkamoms valstybės, tokias kaip dujų tiekimo nutraukimas bei atsisakymas grąžinti paskolas ir pan. Deja, kitoms valstybėms tarptautinė teisė šiuo atveju kitų įrankių, be leistinų ekonominių ir diplomatinių sankcijų, nesuteikia.

Šiandien daug diskutuojama, ką iš Krymo krizės gaus Rusija. Bene dažniausiai minima versija – Rusija greičiausiai siekia sustiprinti savo pozicijas tarptautinėje bendruomenėje bei tokiu būdu pademonstruoti savo galią bei įtaką. Visi, tame tarpe ir pati Rusija, supranta, kad bet koks daugiau mažiau akivaizdesnis jėgos panaudojimas Kryme ar intervencija padidins Rusijos atskirtį nuo Vakarų. Klausimas, ar Rusija to siekia.

Galiausiai, svarbu pažymėti ir tai, kad Ukrainos krizė nėra vienintelis atvejis, privertęs šiuolaikinės tarptautinės teisės specialistus iš naujo diskutuoti dėl jėgos panaudojimo teisėtumo. Rusija šiuo atveju galėtų rodyti pirštais į JAV dėl jos veiksmų Irake ir Afganistane. Taigi, nepaisant to, kaip Rusijos veiksmai bus vertinami tarptautinės teisės kontekste, toks atvejis toli gražu nėra unikalus.

Gera žinia tik ta, kad panašu, jog prie derybų stalo daugiau ar mažiau pasirengusios susėsti visos šalys, įskaitant ir Ukrainą bei Rusiją. Todėl, net ir tarptautinei bendruomenei pripažįstant, kad Rusijos veiksmai nėra teisėti, atsakas į tokius veiksmus – ribotas ir nebūtinai efektyvus. Taigi, belieka tikėtis, jog diplomatiniais kanalais bus pasiektas visoms ginčo šalims priimtinas sprendimas.

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų