Tylos įžadai

Tylos įžadai

Atrasta sėkmės formulė gali padėti sukurti galingą verslo imperiją. Tačiau ši žlugs, jeigu konkurentams pavyks prieiti prie konfidencialios informacijos.

Komercinės paslaptys versle susijusios su bet kokia informacija, galinčia atskleisti konkurencinio pranašumo priežastis. Paslaptimis tai vadinama nebe pagrindo – nemažai įmonių pasiryžusios bet kokiais būdais pamėginti pasidaryti konkurento sėkmės rakto kopiją. Europos Komisijos vertinimu, per pastarąjį dešimtmetį bandyta išgauti kas penktos Senojo žemyno bendrovės konfidencialius komercinius duomenis.

Įmonės renkasi skirtingas strategijas, siekdamos apsaugoti unikalų ir pelną garantuojantį produktą. Vienos jų patentuoja gamybos metodus ar receptus. Tačiau toks intelektinės nuosavybės apsaugos būdas gali būti nepatrauklus, nes patentuojant išradimą privaloma atskleisti gamybos proceso detales. Nors griežtai draudžiama neteisėtai naudoti patentuotus išradimus, replikų gamybai kelio užkirsti neįmanoma. Ir ne tik Kinijoje. Maža to, patentai apsaugą užtikrina tik du dešimtmečius, o tinkamai saugomų komercinių paslapčių konkurentai gali taip niekada ir nesužinoti. Chrestomatiniu tokios apsaugos pavyzdžiu tapo XIX a. sukurto koka kolos gėrimo formulė, kuri viešai neprieinama iki šiol. Dienraštis „The New York Times“ daugiau nei 70 metų sėkmingai slepia įtakingo bestselerių sąrašo sudarymo metodologiją. „Google“ paieškos algoritmas, KFC vištienos receptas, cheminio preparato WD-40 formulė ar bet kurio žinomo prekės ženklo kvepalų sudedamųjų dalių proporcijos – dar kelios akylai saugomos techninės paslaptys.

Kitai profesinių paslapčių kategorijai priskiriama įmonių vadybos ar kainodaros praktika. Ši informacija svarbi paslaugų sektoriaus bendrovėms, kuriose dominuoja žmogiškasis kapitalas. Būtent darbuotojų nutekinamų komercinių paslapčių atvejų daugiausia fiksuojama Lietuvoje, nors jų mastas neprilygsta Vakarų šalių verslo patiriamai žalai.

„Kai kurios mūsų šalies įmonės komercines paslaptis saugo, tačiau dažnai nėra ką saugoti, nes gamintojai patys naudoja nukopijuotas technologijas“, – sakė Lietuvos inovacijų centro projektų vadybininkas Artūras Jakubavičius.

Darbuotojams patikėtą konfidencialią informaciją bendrovėms sunku apsaugoti dėl paprastos priežasties – karjeros ambicijų. CV.lt duomenimis, 2013 m. savanoriškos personalo kaitos lygis Lietuvoje siekė 11 proc. Patirtį pas konkurentus išsinešė bemaž 12 tūkst. žmonių ir dalis jų galbūt su naujais darbdaviais pasidalijo slaptais duomenimis iš ankstesnės darbovietės. A. Jakubavičius pripažįsta, kad daugiausia komercinių paslapčių nutekinama būtent keičiant darbo vietą.

Nesiryžta bylinėtis

Siekdami apsisaugoti nuo plepių darbuotojų verslininkai gali pasinaudoti galimybe į darbo sutartį įtraukti nekonkuravimo sąlygą. Remiantis tokia nuostata darbą pakeitęs žmogus yra įpareigotas nenaudoti sužinotų komercinių paslapčių. Kitas būdas – konfidencialumo sutartys. Verslo teisės advokatų kontoros vadovaujančiosios partnerės Jurgitos Judickienės teigimu, nustatyti pažeidimus – sudėtinga. „Tik itin retais atvejais darbuotojai būna pakankamai neapdairūs, kad būtų galima išaiškinti komercinės paslapties perdavimo faktą“, – aiškino teisininkė. Dar daugiau, jei darbo sutartyje prie nekonkuravimo nuostatų nenumatyta kompensacija, teismas susitarimo dažnai nelaiko pagrįstu. ES teisėje nekonkuravimo nuostatos paprastai tapatinamos su žmogaus teisių pažeidimais, nes ribojama darbuotojo laisvė naudotis įgūdžiais ir žiniomis. Todėl kreiptis į teismą ir siekti prisiteisti žalą, patirtą paviešinus komercines paslaptis, nedidelėms įmonėms gali pasirodyti tiesiog per brangi išeitis. Tokias priežastis nurodė daugiau nei pusė verslo atstovų, apklaustų per Europos Komisijos užsakymu atliekamą tyrimą.

Kreiptis į teismą ir siekti prisiteisti žalą, patirtą paviešinus komercines paslaptis, nedidelėms įmonėms gali pasirodyti tiesiog per brangi išeitis.

Vis dėlto kai kurios įmonės ryžtasi rinktis sudėtingą bylinėjimosi kelią. Įrodyti darbuotojo kaltę pavyksta ir Lietuvos bendrovėms. Šių metų balandį nesąžiningos konkurencijos kainą sužinojo buvę krovinių vežėjos „Transekspedicija“ darbuotojai. Jie buvusio darbdavio klientus perviliojo į naują įmonę. Trys darbuotojai dėl komercinių paslapčių atskleidimo, siekiant asmeninės naudos, Apeliacinio teismo įpareigoti atlyginti 77,9 tūkst. eurų siekiančius nuostolius. 2012 m. žemės ūkio bendrovės „Agrolitpa“ konsultantui už komercinių paslapčių panaudojimą ne įmonės naudai skirta 2,6 tūkst. eurų bauda. Savo verslą įsteigęs asmuo įpareigotas buvusiam darbdaviui atlyginti 110 tūkst. eurų žalą.

Tiesa, mūsų šalies teismų skirtos baudos nublanksta prieš JAV ir Europos verslo milžinų ginčus su buvusiais samdiniais. 2011 m. Kalifornijos medicininės įrangos gamintoja „Pacesetter“ iš buvusio darbuotojo prisiteisė rekordinę 1,7 mlrd. eurų sumą, bet ji vėliau sumažinta iki 712 mln. eurų. Baudą už komercinės paslapties atskleidimą sumokėjo ir automobilių koncernas „Volkswagen“. JAV gamintoja GM išsiaiškino, kad aukšto rango įmonės vadybininkas kelerius metus vokiečių koncernui teikė slaptą informaciją, galiausiai pats jame įsidarbino. Teismas tokią išdavystę įvertino 828 mln. eurų. Vokiečiai sprendimo neskundė.

Įsikišo Briuselis

Noras parduoti verslo paslaptis gali būti susijęs ne tik su buvusių darbuotojų ketinimais pasipelnyti. Dalį kaltės turėtų prisiimti darbdaviai. Kartais pavaldiniai „išauga“ savo darbovietę, nėra skatinami kilti karjeros laiptais, todėl renkasi kitą kelią. „Tai gali būti vadybos psichologijos prob­lemos. Todėl vadovai, kurių darbuotojai išėjo ir išsivedė klientus, turėtų susimąstyti, kodėl taip nutiko“, – akcentavo advokatė J. Judickienė.

Be to, pasitaiko atvejų, kai verslo atstovai komercines paslaptis neteisėtai panaudoja prieš darbuotojus. Pašnekovė prisiminė ginčą, kai darbdavys komercine paslaptimi įvardijo darbo sutartį. Darbuotoją bandyta nubausti už darbo sutarties sąlygų paviešinimą. „Taip galėtų būti elgiamasi, jei sutartyje, pavyzdžiui, būtų nurodoma išskirtinė įmonės atlygio skaičiavimo formulė, tačiau tokie atvejai itin reti“, – pasakojo teisininkė. Kartais „komercinės paslapties“ sąvoka pasitelkiama ketinant bendrovės informaciją nuslėpti nuo smulkiųjų akcininkų.

Iki šiol konfidencialios informacijos apsaugos mechanizmai ir teismų praktika kiekvienoje ES šalyje skyrėsi. Tačiau Europos Komisija jau prieš kelerius metus pripažino, kad tokie nevienodumai stabdo investicijas į inovacijas ir neskatina įmonių dalytis vertinga medžiaga su partneriais kitose Bendrijos narėse. Tikimasi, kad galbūt jau šiemet bus priimta ES direktyva, kurios pagrindu būtų sukuriamos visoms Bendrijos valstybėms taikomos komercinių paslapčių apsaugos sąlygos. Nors direktyvoje numatyta „komercinės paslapties“ apibrėžtis iš esmės nesiskiria nuo taikomos Lietuvoje, nustatoma, kad komercinėmis paslaptimis pasinaudota neteisėtai, jeigu informacija gaunama ją pavogus, davus kyšį ar pažeidus konfidencialumo susitarimą. Be to, nacionaliniai teismai turės atsižvelgti į nukentėjusios įmonės negautas pajamas bei patirtą nepiniginę žalą, pažeidėjo neteisėtai gautą pelną. Tikimasi, kad priėmus direktyvą bendrovės dažniau ryšis teisme ginti savo pažeistas teises.

Sustiprinamos konfidencialumo sutartys galėtų užkirsti kelią nesąžiningų darbuotojų kėslams. O informacija, gauta analizuojant ar stebint produktą, nebūtų laikoma komercinės paslapties viešinimu. Aiškiai įvardytas komercinės paslapties statusas leistų ramiau atsikvėpti tiek verslininkams, tiek darbuotojams.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų