Tylėjimo įžadų pakerėtas

Tylėjimo įžadų pakerėtas

Valstybės saugumo departamentas (VSD) turėtų pakeisti bendravimo su visuomene įpročius

Kiek slaptas turi būti VSD darbas ginant Lietuvą nuo priešiškų jėgų? Šį klausimą narstė teismai, kai nagrinėjo prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės bylą dėl esą slaptos informacijos paviešinimo. Apie tai prisistatydamas Seimui prabilo ir naujasis VSD vadovas Darius Jauniškis: „Reikia informuoti visuomenę. Dalykai, kuriuos sužinome mes, ne visuomet turi būti slapti. Būtina pasverti, kiek paskelbta informacija žmonėms duoda naudos? Jeigu visuomenė bus sąmoninga ir mums padės tvarkytis su grėsmėmis, pasieksime geresnių rezultatų.“

Šie naujojo VSD vadovo žodžiai ypač aktualiai skamba ne vieno rezonansinio su Rusijos veiksmais Lietuvoje pastaraisiais metais susijusio įvykio fone. Tokiame kontekste tragikomiškai atrodo teismų epopėja dėl D. Ulbinaitės paviešintos informacijos, naujienų agentūros BNS žurnalistų sekimas ir represijos prieš juos, siekiant išsiaiškinti informatorius.

Atidėjus į šalį visas politines, teisines ir valstybės tarnautojo elgesio ribų peripetijas, minėta informacija – apie prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę ir kitus aukštus šalies pareigūnus neva rengiamas Kremliaus dezinformacines atakas – sunkiai galėtų būti pateisinama bet kokiais slaptumo grifais.

2013 m. spalio 31 d. BNS pranešimas nustebinti galėjo nedaugelį. Nurodyta, kad agentūros žurnalistai matė VSD pateiktą pažymą apie Rusijos prezidento administracijoje planuojamas priemones prieš Lietuvą.

Taip pat teigta, jog Rusijos prezidento administracijos Tarp­regioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio valstybėmis valdybos Visuomeninių procesų analizės departamento Baltijos šalių skyrius, VSD duomenimis, jau artimiausiu metu planuoja paskleisti Lietuvos vadovę neva diskredituojančios informacijos, nes Rusijos archyvuose „atrado“ esą naujų jos biografijos duomenų.

Apie organizaciją „Format A3“, kuri tapo viena pagrindinių šių metų Lietuvos VSD grėsmių nacionaliniam saugumui analizės „žvaigždžių“, Estijos KAPO viešai skelbė dar prieš metus.

Neva sužinota, kad didžiosios kaimynės specialiosioms tarnyboms pavesta archyvuose ieškoti kompromituojančių faktų apie aukštas pareigas einančius buvusios SSRS valstybių pareigūnus, siekiant juos paveikti. Šios informacinės atakos taikiniu, kaip teigė VSD, galėjo tapti ir kiti aukštus postus užimantys asmenys.

Iš BNS pateiktos informacijos taip pat galima suprasti, kad pažymoje bandytas atskleisti ir  „priešas“, ir apie jį, pasak D. Jauniškio, visuomenė turėtų žinoti daugiau. VSD dokumente esą parašyta, jog minėtam į Lietuvą nusitaikiusiam Rusijos prezidento administracijos departamentui vadovauja Jevgenijus Umerenkovas, ne kartą lankęsis mūsų šalyje, dalyvavęs Lietuvos liaudies partijos suvažiavime. Valdybos darbuotojas saugumo agentas V. Smirnovas (vardas nenurodomas – IQ past.), VSD teigimu, prisidengdamas mokslininku, iki 2012 m. pabaigos reguliariai lankėsi Lietuvoje ir turėjo daug ryšių su mūsų politikais, žurnalistais, politologais. Vėliau V. Smirnovas įtrauktas į sąrašą asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą.

Tuomet įspėta, kad šalies pareigūnus esą kompromituoti turinti informacija gali būti skelbiama pasinaudojant ir minėtos Rusijos prezidento administracijos valdybos ryšiais Lietuvoje. VSD teigimu, valdyba turi sąsajų su kai kurių mūsų valstybės partijų, žiniasklaidos atstovais, politologais.

Skelbta, kad 2012 m. Rusijos prezidento administracijos Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio valstybėmis valdyboje yra lankęsi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Lietuvos rusų sąjungos atstovai, užsiminta, kad valdybos žmonės galėjo turėti ryšių ir su kitų mūsų politinių partijų nariais, tačiau jos konkrečiai nenurodytos. Su minėta Kremliaus valdyba bendraujančių žurnalistų ir politologų VSD taip pat aiškiai neįvardijo.

Kas svarbiau – kratos ar viešumas?

Kaip minėta, ar šią informaciją pagrįstai galima laikyti slapta, aiškinosi ir D. Ulbinaitės bylą nagrinėdami teismai. Tačiau, kol teisėjai paskelbs nuosprendį, jau išdėstytas mintis galima pabandyti palyginti su žiniomis, kurių pateikiama kalbant apie kitą ne mažiau skandalingą priešiškos Rusijos veiklos pavyzdį. Tai – praėjusių metų rugsėjį nugriaudėjęs skandalas, kai vaikai iš Lietuvos (taip pat Latvijos ir Estijos) dalyvavo Rusijos karinėje stovykloje „Sojuz 2014“ – pergalės paveldėtojai“.

Pateikiame vieno dokumento apie šį renginį ištrauką: „Ši kasmet organizuojama stovykla, kurioje dalyvavo keli šimtai vaikų iš Rusijos, NVS šalių ir Baltijos valstybių, skirta Rusijos pergalei Antrajame pasauliniame kare pagerbti. Stovykloje kartojami šūkiai apie tautų draugystę yra gerai pamenami iš sovietinių laikų ir atskleidžia agresyvią šio renginio prigimtį, akcentuojamas karinis pranašumas ir demonstruojama netolerancija.

Stovykla organizuota prižiūrint Rusijos federalinei agentūrai „Rosotrudničestvo“ ir asociacijai „Doblest Otečestva“. Organizatoriai glaudžiai susiję su karine žvalgyba GRU – altruizmu nepasižyminčia tarnyba. Pagrindinei stovyklos rengėjai asociacijai „Doblest Otečestva“ vadovauja buvęs GRU karininkas Olegas Bakanacas.

Stovykloje dalyvaujantiems vaikams buvo ugdomi įgūdžiai, kurie svarbūs Rusijos žvalgybos agentams: vaidyba, informacijos rinkimas ir analizė, taip pat karo lauko medicinos pradmenys. Rusijos karinės žvalgybos atsargos generolas leitenantas ir Rusijos karinės žvalgybos veteranas asociacijos prezidentas atsargos generolas leitenantas Jurijus Babajancas su vaikais dalijosi asmenine karinės žvalgybos patirtimi.“

Ar ši informacija iš esmės skiriasi nuo 2013 m. pateiktos VSD pažymoje, dėl kurios iki šiol netyla skandalai? Ją saugumo tarnybos pateikė viešai – metinėje apžvalgoje. Tik ne Lietuvos VSD, o Estijos žvalgybos KAPO.

Maža to, Baltijos kaimynėje visa ši informacija paskelbta 2014 m. pavasarį, kai pasirodė 2013-ųjų metinė apžvalga. Taigi, Estijos specialiosios tarnybos apie stovyklas, kurios iš tiesų laikomos grėsme nacionaliniam saugumui, visuomenę informavo gerokai anksčiau, o pas mus – tik 2014-ųjų rugsėjį, kai kilo viešas skandalas dėl mokinių dalyvavimo šioje stovykloje.

Tačiau net ir vėluodamas Lietuvos VSD visuomenei iš esmės nepateikė jokių žinių apie minėtas stovyklas. Maža to, apie vieną didesnių praėjusių metų skandalų, dėl kurių vėliau net darytos kratos į karines Rusijos stovyklas moksleivius siuntusiose Vilniaus rusiškose mokyklose, VSD pačioje šių metų kovo pabaigoje pristatytoje metinėje ataskaitoje ir grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime užsimena vos dviem žodžiais ir labai nekonkrečiai.

Įrodyti įmanoma ne visuomet

Kol kas sunku pasakyti, kuo baigsis tyrimas, kurį atliekant vyko kratos mokyklose. Tačiau žiniasklaida jau pranešė, kad nors kratos darytos praėjusių metų pabaigoje, šių metų balandžio pradžioje VSD dar nebuvo niekam pateikęs įtarimų.

Šioje šviesoje dar daugiau diskusijų kelia kovo viduryje kelių „kremlinais“ vadinamų Rusijos šlovintojų namuose vykusios kratos. Taikiklyje atsidūrė Milda Bartašiūnaitė, Giedrius Grabauskas, Žilvinas Razminas ir kiti veikėjai. Teigta, kad teisėsaugai pavyko nustatyti tinklą asmenų, kurie Lietuvoje organizuoja ir agituoja jaunimą netiesiogiai palaikyti prorusiškas partijas, judėjimus, organizuoti piketus prieš teisėtai išrinktą šalies valdžią, narystę NATO ir ES, taip pat euro įvedimą ir kitus ekonominius, socia­linius reiškinius.

Skelbta, kad sausio 15 d. Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl organizuotos antikonstitucinės veiklos. Tačiau toliau – tylos siena. Jei šis tyrimas baigsis kokiais nors konkrečiais rezultatais, bus suprantama, kodėl vengta viešumo. Bet jei konkrečių rezultatų nebus, gali būti bent iš dalies diskredituota paties VSD veikla. Teisėsauga ir saugumo tarnybos turi teisę vykdyti kratas, o kiekvienas pilietis – gintis teismuose. Tačiau, teisėsaugai nepasiekus konkrečių rezultatų, prastos reputacijos įtariamieji galės vaidinti susidorojimo aukas.

Ir vėl, ko gero, teks žvalgytis į Estijos patirtį. Štai jos žvalgyba, užuot ėmusis kratų ar panašių veiksmų, dar 2009 m. paviešino informaciją, kad šalyje įkurtas žiniasklaidos klubas „Impressum“ susijęs su Rusijos užsienio žvalgyba. Nors teisiškai klubo veiklos drausti negalima, jis nuolat minimas metinėse KAPO apžvalgose.

Apie panašią veiklą Lietuvoje vyk­dančią organizaciją „Format A3“, kuri tapo viena pagrindinių šių metų Lietuvos VSD grėsmių nacionaliniam saugumui analizės „žvaigždžių“, Estijos KAPO ataskaitoje išsamiai skelbė dar prieš metus. Joje minėta ir nemažai kitų Estijoje veikiančių Rusijos organizacijų, keliančių grėsmę šalies saugumui, išsamiai apibūdinta jų veikla.

Neišsigando apkaltinti net politiko

Net su vienu garsiausių Estijos politikų – Talino meru Edgaru Savisaa­ru, kuris laikomas Kremliaus įtakos agentu, – šios šalies saugumas kovoja būtent viešumu. KAPO dar 2010 m. paskelbė, kad vienas Estijos liaudies fronto įkūrėjų, buvęs premjeras ir dukart vyriausybės narys kelia grėsmę valstybės saugumui.

Šalies dienraščiui „Postimees“ tuomet nutekintoje informacijoje pateikta ir nemažai E. Savisaaro veiklos pavyzdžių, kurie parodo jo kaip Rusijos įtakos agento vaidmenį. Tiesa, nuo 2007 m. Talinui vadovaujantis E. Saavisaras poste išliko ir po šio skandalo – teisėsaugai neužteko įrodymų net bylai pradėti.

Viešumas – svarbus ginklas. E. Savisaaras, žinoma, griežtai neigia esąs Kremliaus įtakos agentas. Tačiau 2014 m. lapkritį jau apygardos teismas atmetė jo ieškinį, kad kaltinimai nepagrįsti ir KAPO informaciją paskelbęs „Posti­mees“ privalo viską paneigti. Anksčiau tokį patį sprendimą priėmė žemesnės instancijos teismas.

Estijos saugumo tarnybos vadovas Arnoldas Sinisalu 2013 m. KAPO veiklos apžvalgos įžangoje teigė: „Mes esame tokie atviri, kokia tik atvira gali būti bet kuri saugumo tarnyba. Metinė apžvalga yra gera proga paaiškinti visuomenei praėjusių metų įvykius ir procesus, kurie buvo svarbūs nacionaliniam saugumui.“

Naujojo VSD vadovo D. Jauniškio žodžiai skamba panašiai, tačiau Lietuvos saugumo tarnyboms, atrodo, dar teks išmokti, kad viešumas gali būti geras ginklas valstybės interesams ginti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų