(Reuters nuotr.)

Turtingi ir priklausomi

Turtingi ir priklausomi

Absoliuti dauguma iki šiol sukurtų nepriklausomų valstybių buvo vedamos tautinės idėjos. Dabar kai kurie regionai pradeda kalbėti ne tik apie demokratinę, bet ir ekonominę laisvę.

Prieš 146 metus Italija iš keleto atskirų karalysčių tapo vientisa Romos valdoma valstybe. Šalis netrukus švęs apvalų jubiliejų, tačiau šiandien vienybės galėtų būti ir daugiau.

Spalio 22 d. Venete ir Lombardijoje vyko referendumai dėl didesnės šių regionų autonomijos. Gyventojai beveik vienbalsiai (daugiau nei 95 proc.) pasisakė už autonomiją, o Venete prie balsadėžių pasirodė gana solidi rinkėjų dalis – 58 proc.. Tiesa, referendumo rezultatai nėra įpareigojantys, tačiau turėtų suteikti daugiau galių kalbantis su Roma.

Pats autonomijos siekis savaime nėra jokia naujiena. Pasaulyje yra daug teritorinių vienetų, kurie, būdami kitos valstybės dalis, yra daugiau ar mažiau savarankiški. Nepriklausomybės ar autonomijos troškimas dažniausiai siejamas su priespauda: užginta teise į kalbą, asmens laisvę, apribotomis žmogaus teisėmis ar nepakankamu mažumų atstovavimu.

Tačiau Italijos pavyzdys išsiskiria – autonomijos norima dėl ekonominių priežasčių. Venetas ir Lombardija, kartu turintys apie 15 mln. gyventojų, yra turtingiausi valstybės regionai ir sukuria apie 30 proc. šalies BVP. Tarp Šiaurės ir Pietų Italijos atsivėręs gerovės plyšys platėja, ir tai reiškia, jog daugiau pinigų keliauja pietų kryptimi. Maitinti pietiečius turtingiems šalies regionams ima nusibosti.

Nors šiaurės italai pietiečiams gali atrodyti egoistiški ir nepatriotiški, pasaulyje toks sprendimas rastų užtarėjų.

Štai Bavarija, viena turtingiausių Vokietijos žemių, turinti 13 mln. gyventojų, nepatenkinta tuo, kad nuolat reikia atiduoti dalį pinigų. Prieš porą dešimtmečių Bavarijos biudžetą apkarpydavo Rytų Vokietija, dabar didėja praraja tarp šiaurinės ir pietinės dalies. Bavarijai tai nieko gero nežada, todėl kalbos apie galimą regiono atsiskyrimą vėl sklinda iš vietos nacionalistų lūpų.

Kai kurie Vakarų Australijos politikai, nepatenkinti neproporcingai paskirstomu pridėtinės vertės mokesčiu, proteguoja šio regiono atsiskyrimą, panašūs motyvai girdimi ir JAV Kalifornijos ir Teksaso valstijose. Daug naftos turintis Teksasas ir pasaulinė technologijų sostinė Kalifornija yra dvi iš keleto JAV valstijų, kurios į biudžetą sumoka daugiau, nei gauna. Judėjimas „Yes California“ skaičiuoja, kad Auksinė valstija 2016-aisiais gavo 103 mlrd. JAV dolerių mažiau, nei sumokėjo mokesčių centrinei valdžiai.

Judėjimas „Yes California“ skaičiuoja, kad Auksinė valstija 2016-aisiais gavo 103 mlrd. JAV dolerių mažiau, nei sumokėjo mokesčių centrinei valdžiai.

Vis dėlto, nubrėžti griežtą ribą tarp grynai ekonominių ir kitų motyvų ne taip paprasta. Kalifornijos nepriklausomybės judėjimas antrą kvėpavimą įgavo po Donaldo Trumpo pergalės prezidento rinkimuose. Teksasas apie nepriklausomybę galbūt kalbėtų nuosaikiau, jei ne ilga bandymų atsiskirti istorija ar faktas, kad valstija, prieš prisijungdama prie JAV, dešimt metų buvo nepriklausoma valstybė. Teksasą tradiciškai vienija respublikonų ir jų proteguojamų vertybių palaikymas.

Pamatuoti reikalavimai

Nors netyla kalbos, šiandien neatrodo, kad minėti regionai greitu laiku taps atskiromis valstybėmis. JAV federalinė valdžia suteikia valstijoms palyginti plačią veiksmų laisvę, be to, atsiskirti teisiškai būtų sunkiai įmanoma, nes tam turėtų pritarti likusios 49 valstijos. Kalifornijos ar Teksaso karo dėl nepriklausomybės idėjos greičiausiai nepalaikytų net radikaliausi rėmėjai, ypač turint omenyje, kad Amerikos kariuomenė – galingiausia pasaulyje.

Turtingiausi regionai gauna naudos iš atvirų sienų, centrinės valdžios infrastruktūros ar prekybos sutarčių su užsienio šalimis. Jei Kalifornija atsiskirtų, teoriškai ji galėtų tapti šeštu pasaulio ūkiu pagal BVP dydį, tačiau valstijai augti padeda JAV prekių ir gyventojų judėjimo įstatymai ir kitos valstijos. Teksasas taip pat nemažai prarastų – 2014 m. tai buvo populiariausia valstija tarp vidaus migrantų, į kurią persikėlė 230 tūkst. daugiau gyventojų, nei išvyko.

Didesnės autonomijos, o ne nepriklausomybės reikalavo ir Italijos regionai. Jų vadovai nenori konfrontuoti su centrine valdžia, be to, ir atsiskirti jiems nebūtų pernelyg naudinga. Buvimas ES leidžia lengviau realizuoti savo produkciją užsienio rinkose. Italijos nacionalinio statistikos instituto duomenimis, Lombardijos eksportas šių metų liepą sudarė ketvirtadalį visos šalies eksporto.

Apie regionų atsiskyrėlių likimą užsiminė ir ES pareigūnai, komentuodami Škotijos atvejį. Naujoms šalims išimčių nebūtų – tektų iš naujo derėtis dėl narystės.

Finansinė nepriklausomybės kaina gali būti ir tiesioginis centrinės valdžios ginklas tautiškai stipriuose regionuose.

Pavyzdžiui, Kanados provincijoje Kvebeke daugiau nei tris ketvirtadalius gyventojų sudaro prancūzakalbiai, kai kitose šalies dalyse dominuoja anglakalbiai. Tad siekį atsiskirti sustiprina nacionalinis ir istorinis pagrindas. Nepriklausomybės leitmotyvas ilgai buvo vienas pagrindinių vietos politikų kozirių rinkimuose. Vis dėlto šiandien, Kvebeko ekonomikai išgyvenant pakilimą, fiksuojant sparčiai mažėjantį nedarbą ir biudžeto perteklių, separatizmo idėjos tarp politikų pamažu blėsta.

Ispaniją terorizavusios baskų separatistų grupuotės ETA ir pačios Baskijos nepriklausomybės klausimą centrinė valdžia taip pat išsprendė per ekonomiką. Madridas šiam regionui yra įvedęs gana dosnias mokesčių lengvatas. Tai Ispanijai kainuoja gana daug – Baskija susirenka beveik 13 mlrd. eurų regiono mokesčių, tačiau taip baskai lieka patenkinti ir neprotestuoja prieš vienos Ispanijos idėją.

Atgal į senovės Graikiją?

Šiandien Europai grasinant skilti į smulkias savo valstybes turinčias tautas, kai kurie tyrėjai mato naujos tendencijos užuomazgas – miestus valstybes. Tokia santvarka buvo įprasta senovės Graikijoje bei per renesansą, tačiau idėja randa pritarimą ir XXI a.

Per praėjusiais metais įvykusį „Brexit“ referendumą, skirtingai nei dauguma šalies gyventojų, beveik 60 proc. londoniečių balsavo už pasilikimą ES. Prognozuojama, kad sprendimas išstoti šalies sostinei turės didelių ekonominių padarinių. Tad vos pranešus rezultatus internete pasirodė peticija paskelbti Londono miestą nepriklausomu ir taip likti ES. Ją pasirašė apie 180 tūkst. žmonių.

Žinoma, internete galima laisvai skelbti daugybę įvairiausių idėjų, tačiau ši sulaukė ir nacionalinės žiniasklaidos, ir kai kurių Leiboristų partijos politikų dėmesio. Manoma, kad ji vėl galėtų sustiprėti, priklausomai nuo derybų su ES sėkmės.

Atrodo, kad Londonas ir toliau bus Jungtinės Karalystės sostinė, tačiau kilusi diskusija gali būti netolimos ateities pranašas. Pragmatiškiems miestiečiams ne itin svarbu, kuo gyvena provincijos, o pasaulio didmiesčiai jau dabar yra tarsi atskiros valstybės. Net ir Lietuva statistiką Europos Komisijai teikia pagal dviejų regionų – sostinės (Vilniaus apskritis) ir Vidurio bei Vakarų Lietuvos (likusi Lietuva) – duomenis. Ir Vilnius yra gerokai turtingesnis.

Tuo, kad ateityje didieji miestai taps vis savarankiškesni, turtingesni ir dar labiau augs, galima beveik neabejoti. Tik lieka pagrindinis klausimas – kaip keisis jų santykis su šalių vyriausybėmis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų