(Vyčio Snarskio pieš.)

Trys milijonai dalių

Trys milijonai dalių

Kai prieš keletą metų lankiausi Gruzijoje, labiausiai įsiminė pokalbis su garbaus amžiaus Tbilisio taksistu. Visą kelią jis emocingai keikė jau nebe prezidentą Michailą Saakašvilį ir amerikonus.

Kai vienas iš mūsų delegacijos neiškentęs paprieštaravo, kad per M. Saakašvilio kadencijas korupcija smarkiai sumažėjo, BVP keleriopai išaugo, investicijų pritraukta, pagrindiniai keliai sutvarkyti ar net naujai nutiesti, kare nekapituliuota, Tbilisis išgražėjo – anava kiek gražių naujų pastatų. Vairuotojas pripažino, kad visa tai yra akivaizdi tiesa. Bet patikslino: taip, M. Saakašvilis Gruzijai padarė labai daug, bet jos žmonėms – visiškai nieko.

O ką Lietuvos žmonėms davė Dalia Grybauskaitė?

Kur rasti gruziną, kuris iš akies paskaičiuotų? Taksistai Vilniuje dabar – ukrainiečiai. Gal ir jie žino, gal pasakytų, bet jie labai santūrūs, varžosi. O ir šiaip ukrainiečių polėkiai kuklesni, jiems nebūtina savo giminių kiekvieną savaitgalį restoranuose šašlykais lesinti, kad savo statusą išlaikytų. Apskritai ukrainiečiai D. Grybauskaitę įsimylėję ne mažiau nei mes Rūtą Meilutytę. Jei ukrainiečiai referendume nuspręstų liberalizuoti pilietybės suteikimo tvarką ir pakoreguotų kandidatavimo į prezidentus įstatymą, D. Grybauskaitė būtų ta, kuri turėtų šansų plikomis rankomis, be juodųjų PR triukų įveikti Volodymyrą Zelenskį. Ar bet kurį kitą jo kloną. Nors šiaip, žiūrint į pliką dokumentiką, būta visokių keistų nutikimų: ligotosios Julijos Tymošenko lankymas, kvaziteroristės Nadjos Savčenko vizitas į Vilnių. Aišku, tos dvi būdamos šlovės zenite patį velnią ne kartą buvo išdūrusios. Kam nepasitaiko. Ukrainiečiai atlaidūs draugams. Vakarinė dalis su nostalgija mena LDK, pusiau juokais, pusiau rimtai vėl jungtųsi prie mūsų, jei ta neaiškaus suverenumo Baltarusija neplytėtų kaip pleištas tarp mūsų.

Didžiausia D. Grybauskaitės kadencijos geopolitinė votis, ko gero, yra „Rosatom“ atominė elektrinė prie Astravo. Tai yra prie Vilniaus. Imperijos ir kunigaikštystės gyvuoja keletą amžių, o radiacija spinduliuoja kraupiai ilgai. Beveik amžinai. Turim amžiną Ignalinos AE atliekų saugyklą, turėsim dar vieną radionuklidų nerštavietę – aukštyn upe. Džiūgauta išardžius epochinį Valdo Adamkaus palikimą LEO LT. Liūdėta, kai ikigandriniai aktyvistai nugesino „Hitachi“ ketinimus įkelti japonišką branduolinę koją į nekaltą Visagino pušyną. Bešvenčiant pergales prieš taikiojo atomo agentus verta prisiminti, kad gamta tuštumos nemėgsta. Vos spėta duris parodyti japonų investicijoms, per mūsų trobos langus jau žybsi nekaltos kiniškų drakonų akelės.

Protingi žmonės, tarp jų ir Edwardas Lucasas, penkiasdešimt kartų perspėjo gerai pagalvoti prieš praveriant duris uodeguotam svečiui, bet mūsų troba durų turi daug. Ir durininkų prie kiekvieno įėjimo stovi ne po vieną. Jiems pinigai siera nesmirdi, nes juk pati D. Grybauskaitė lankėsi drakono irštvoje. Ir nieko. Tarp visų tų šabloniškų pranešimų, mandagybinių frazių veto raudoniesiems doleriams nebuvo girdėti. Palauksim, laikas parodys. O ir šiaip – prezidentauta ilgus dešimt metų, gal per ateinančius dvidešimt pamažu išryškės, kur link, kokiu kursu mūsų plaustas dreifuoja. Ar mes patekom į šilko kelio srovę, kur Partija ar kokia dorovės policija kiekvieną individą laikys už trumpo pavadėlio: sijos informaciją, reguliuos, baus, seks pasakas apie pigiausią dešrą, išorės priešus. Visi suprantam, kokia nuodinga ta Kinija. Net Donaldas Trumpas supranta. Kovoja. Gal net nuoširdžiai.

Dabartinės kartos JAV gali gyvent ramiai – Ameriką suvirškinti drakonas užtruktų šimtmetį. Mus, mažus ir prastai apsišvietusius, keliskart trumpiau. Yra toks neoficialus valstybės laisvumo indeksas: jei Dalai Lamos, kai jis atvyksta pakviestas žmogaus teises gerbiančių piliečių, ar kurio kito aukšto ištremto oficialaus Tibeto pareigūno nepasikviečia prezidentas, premjeras, parlamentarai ir t. t., esama pagrindo suabejoti tos valstybės nepriklausomumu nuo Kinijos. 2013 m. D. Grybauskaitė rado laiko susitikti su Dalai Lama. 2018-aisiais – nebe. Ar tai reiškia, kad kinai mus jau įsisavina politiškai? Tikiuosi – ne. Jei paaiškės, kad taip – galėsim tai pavadinti didžiausia geopolitine XXI a. pradžios katastrofa.

Aukščiausiojoje lygoje būna visokių manevrų. Kai tam tikras pozicijas laikinai užleidi priešininkui, kad vėliau keleriopai atsigriebtum. Kantrybės, netrukus pamatysim, kur, kada, kaip ir kiek atsigriebs D. Grybauskaitė. Orakulai spėja, kad Briusely. Kad jai lemta būt įtakingai, galingai ir panašiai. Linkim sėkmės. Pirmyn, Dalia, griebk visko tiek daug, kad ne tik Lietuvai, bet ir jos žmonėms – kiekvienam asmeniškai ir sočiai – nubyrėtų!

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų