Trys dienos Paryžiuje

Trys dienos Paryžiuje

Ar jūs mylite Paryžių taip, kaip jį myliu aš? Jei nesate buvę šiame mieste pavasarį, vargu ar galėsite atsakyti į užduotą klausimą.

Tiesa, kiekvienas užkietėjęs frankofilas turi savo Paryžių. Vieni mėgsta tingiai siurbčioti kavą Monmartro kavinėse rugsėjo pabaigoje, kai paskutiniai šilumos spinduliai auksiniais pustoniais nudažo akmenimis grįstas gatveles ir žaliais vijokliais apaugusias gretimų namų sienas. Kiti nusiperka ilgą prancūzišką batoną, vyno butelį ir mėgaujasi birželio karščiais nedideliuose miesto skveruose ar Senos pakrantėje. Kai kurie entuziastai net mėgsta klaidžioti Tiuilri takeliais ar skaityti ant suolelio Karališkųjų rūmų sode, kai žvarbus lapkričio pabaigos vėjas negailestingai plėšia nuo medžių paskutinius lapus, o Monpasjė ir Valua gatvėmis jau atsėlina tamsa, tad greitai tenka užversti knygą ir ieškoti prieglobsčio triukšmingame restorane ar kino salėje.

Tačiau jei ketinate apsilankyti Paryžiuje pirmą kartą gyvenime, prašau, padarykite tai pavasarį. Švelniomis, šiltomis balandžio dienomis Prancūzijos sostinėje žydi ne tik kaštonai ir visterijos. Atrodo, pražysta pats miestas, jo pilkšvai melsvi stogai, įmantrūs „nėriniuoti“ balkonai, grakštūs tiltai per Seną ir netgi oras, tiksliau, vakarais virš Senos krantinės tvyranti prieblanda, įkvėpusi begalę poetų, rašytojų ir menininkų, nuo impresionistų iki René Lalique’o bei Jacques’o Guerlaino. Savaitgalis pavasariniame Paryžiuje – geriausias būdas susipažinti su Šviesos miestu (La Ville-Lumière yra, ko gero, žinomiausias iš Paryžiaus pseudonimų). Aišku, jei sugebėsite šias tris dienas praleisti tinkamai.

Penktadienis: bienvenue à Rive gauche

Sveiki atvykę į Paryžių! Kad ir kur apsistotumėte, pažintį su miestu geriausia pradėti nuo centro. Šiuo atveju teks pasirinkti, kurio Senos kranto, tiksliau, kurios Paryžiaus dalies, pirmiausia imsitės – bohemiškos ir intelektualios „kairiosios“ ar prabangios ir didingos „dešiniosios“. Nors Franciso Scotto Fitzgeraldo ir Ernesto Hemingway laikais skirtumas buvo kur kas didesnis nei dabar, vis dėlto siūlyčiau pradėti nuo Kairiojo (Rive Gauche) kranto, o dar tiksliau – nuo Sen Žermeno.

Sixième arrondissement, arba tiesiog Šeštasis rajonas (paryžiečiai savo miesto kvartalus dažniausiai įvardija ne pavadinimais, o numeriais) – geriausia vieta pirmajai pažinčiai su sostine, mat tai, ko gero, paryžietiškiausia vieta pasaulyje. Jei gyvenate centre, iki Sen Žermen de Prė (pranc. Saint-Germain-des-Prés) nesunkiai nueisite pėsčiomis, o jei ne, greitai ir nebrangiai nusigausite su metro arba RER traukiniais (jie važiuoja ta pačia požemine sistema), mat taksi Paryžiuje nėra itin pigus malonumas. Išlipkite „Solférino“ arba „Rue du Bac“ metro stotelėje. Apsidairykite aplinkui ir giliai įkvėpkite. Esate pačioje Paryžiaus širdyje – Sen Žermeno bulvare.

Tai gana ilga gatvė, nusidriekusi nuo Orsė krantinės iki pat Raspail ir Sèvres gatvių sankryžos bei legendinio „Le Bon Marché“. Galima iškart pradėti nuo jos, tačiau kur kas įdomiau patyrinėti Sen Žermeną savarankiškai. Jei išlipote „Solférino“ metro stotelėje, Bellechasse gatve eikite krantinės link, paskui sukite į dešinę. Rue de l’Université, rue Jacob, rue du Bac ir tarp jų esantis gatvių, gatvelių bei skersgatvių voratinklis – vieta, kurioje lengva pamiršti turimą laiką ir planus. Čia rasite šimtus mažyčių parduotuvėlių, nedidelių meno galerijų, tradicinių paryžietiškų kepyklėlių (pranc. boulangerie), prekiaujančių skaniausiais pasaulyje prancūziškais rageliais ir, žinoma, daugybę mažų kavinių, kuriose kiekvienas padorus Sen Žermeno gyventojas pradeda ir baigia kone kiekvieną dieną.

Nors ir keista, dauguma vietinių beveik niekada nepusryčiauja ir net nepietauja namuose. Puodelis rytinės kavos prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano – tai taip nestilinga ir neparyžietiška! Tad nesistebėkite penktadienio rytą Sen Žermene pamatę vien perpildytas kavines. Šie žmonės jokiu būdu ne turistai ir ne tinginiai – jie tiesiog pusryčiauja prieš darbo dieną.

Nepamirškite, kad Kairysis Senos krantas neapsiriboja Sen Žermenu. Keliaudami Saint Dominique arba Grenelle gatve, greitai pateksite į kone prabangiausią Septintąjį Paryžiaus rajoną, kurį prancūzai vadina Les Invalides pagal čia esančio milžiniško karo muziejaus pavadinimą (beje, jame palaidotas Napoleonas Bonapartas). Šiose apylinkėse rasite… na taip, Eifelio bokštą (minėtame rajone jis matomas iš kiekvienos gatvelės, net pačios siauriausios) ir, žinoma, begalę parduotuvių, kavinių, kitų paryžietiškų malonumų… Būtinai nueikite į Orsė krantinę (quai D’Orsay). Tai viena įspūdingiausių Paryžiaus krantinių, iš kurios atsiveria gražiausių Senos tiltų vaizdai – Invalidų tiltas (pranc. Pont des Invalides), Santarvės tiltas (pranc. Pont de la Concorde) ir prabangus Aleksandro III tiltas (pranc. Pont Alexandre III).

Café de Flore (172 Boulevard Saint Germain, 6 arr.) arba Les Deux Magots (Place St-Germain-des-Prés, 6 arr.). Spręskite patys, kurioje legendinėje kavinėje palydėsite puikiai praleistą dieną. Stebėkite vakarėjantį Paryžių gurkšnodami puikų Bordo vyną ir užkandžiaudami nuostabiais prancūziškais sūriais. Saldžių sapnų ir iki rytojaus.

Šeštadienis: impresionistai ir Dešinysis krantas

Šeštadienio rytą siūlau pradėti nebanaliu užsiėmimu. Prieš tęsdami pažintį su Paryžiumi, nueikite į muziejų. Nors ir keista, toli gražu ne kiekviena Paryžiaus galerija yra verta dėmesio, juolab jei turite tik tris dienas. Tačiau Septintajame rajone prie pat Senos kranto esantis Orsė muziejus (pranc. Musée d’Orsay) – būtiniausia būtinybė, nuo kurios nepabėgsite. Nepamatyti Vincento van Gogho žvaigždėtų naktų, šilčiausių pasaulyje Pierre’o Auguste’o Renoiro saulės spindulių ir Paryžių įkūnijančių Edgaro Degas bei Henri de Toulouse Lautreco portretų – tai neišvysti ir nesuprasti pačios Paryžiaus sielos.

Tiesa, neseniai įvykusio remonto ir kapitalinio muziejaus pertvarkymo padariniai man asmeniškai nepatiko: impresionistų jums teks ieškoti penktajame pastato aukšte, o iki laikinų ekspozicijų keliauti be galo painiais ir vingiuotais koridoriais. Beje, pamėginkite rasti po rekonstrukcijos pradingusį legendinį Gustave’o Courbet paveikslą „L’Origine du monde“. Jei niekada šio kūrinio nematėte ir apskritai nežinote, apie ką eina kalba, negadinsiu jums siurprizo. Tik neieškokite jo, jei į muziejų atėjote su vaikais.

Apsižvalgę Orsė muziejuje, išeikite į Senos krantinę. Metro paslaugų jums šiandien greičiausiai neprireiks. Stovėdami prie upės pasukite galvą šiek tiek į dešinę. Ką matote? Visiškai teisingai, Luvrą. Į Dešinįjį Senos krantą (Rive droite) pateksite nesunkiai: tiesiai prieš save matysite Solferino pėsčiųjų tiltą (pranc. Passerelle de Solférino), kiek toliau į dešinę – Karališkąjį tiltą (pranc. Pont Royal) ir Karuselės tiltą (pranc. Pont du Carrousel).

Ar verta eiti į Luvrą? Ko gero, į šį klausimą galite atsakyti tik jūs patys. Tai vienas svarbiausių pasaulio muziejų, bet sunku pasakyti, ar tikrai verta skirti jam kelias valandas pirmo apsilankymo Paryžiuje metu. Taip, dauguma energingai paprieštaraus: „Na, kaipgi taip, juk čia Luvras!“ Tačiau nepamirškite, kas slepiasi už šio nepajudinamo stereotipo. Didžiąją Luvro ekspozicijos dalį sudaro istoriniai artefaktai. Jei nesidomite istorija, Luvras jums pasirodys, švelniai tariant, nuobodokas. Ak taip, vos nepamiršome „Monos Lizos“. Ją Luvre tikrai pamatysite, bet geriausiu atveju iš tolo. Artintis prie jos, deja, nėra leidžiama. Blogiausiu atveju jos neregėsite išvis – vaizdą užstos su eiline ekskursija atvykusi turistų minia.

Kad ir ką nuspręstumėte, Dešiniajame krante jūsų antroji paryžietiška diena tikrai neprailgs. Galite nueiti į Eliziejaus laukus, bet jokios ypatingos paryžietiškos magijos nesitikėkite. Champs-Élysées – labai turistinė vieta, o jos atmosfera dažniausiai primena milžinišką turgų būtent tuo momentu, kai dauguma prekeivių ir lankytojų gaudo pasprukti bandančius kišenvagius.

Kur kas labiau dėmesio vertos vietos – legendinė Paryžiaus mados tvirtovė Faubourg Saint-Honoré, didinga Santarvės aikštė, prie Luvro esantys Tiuilri sodai, nuostabūs Karališkieji rūmai, eklektiška, tačiau labai žymi Rivoli gatvė ir, aišku, vieta, kurios pavadinimą nors kartą gyvenime tyliai ir pagarbiai ištarė kiekviena mados gerbėja: Kambono gatvė (pranc. rue Cambon)… Pasidomėkite, kokios parodos vyksta Taikomosios dailės muziejuje (pranc. Musée des Arts Décoratifs) bei Didžiuosiuose rūmuose (pranc. Grand Palais) – didelė tikimybė, kad būsite maloniai nustebinti.

Priešais Tiuilri sodą esantis knygynas – vienas nuostabiausių pasaulyje. Jame parduodamos knygos anglų kalba, todėl į „WHSmith“ plūsta ne tik prancūzų kalbos nemokantys keliautojai, bet ir Paryžiuje gyvenantys, dirbantys anglai bei amerikiečiai. Pagrindinė knygyno tema, be abejo, Paryžius. Čia rasite begalę apsipirkimo vadovų, žymių Paryžiaus gyventojų biografijų, rašytojų ir menininkų prisiminimų apie gyvenimą Šviesos mieste, knygų apie įdomiausias ir dažniausiai niekam nežinomas slaptas Prancūzijos sostinės vieteles ir daug kitos nebanalios literatūros, kuri šiame mieste jums neabejotinai pravers.

Lydia Courteille (231 rue Saint-Honoré, 1 arr.). Mažai kas gali sau leisti ką nors įsigyti šioje parduotuvėlėje. Tačiau apsilankę joje sužinosite, kaip atrodo tikro Paryžiaus juvelyro darbai. O atrodo jie, tiesą pasakius, taip, tarsi būtų buvę sukurti ne žmogaus, o aukštoje pasakų pilyje įkalintos elfų princesės. Apie Lydios Courteille kūrinius sunku papasakoti – juos reikia tiesiog pamatyti.

Ladurée (16 rue Royale, 8 arr.). Siaubas! Jau dvi dienas esate Paryžiuje ir vis dar nežinote, kas yra le macaron. Kuo skubiau bėkite į Royale gatvėje esančią „Ladurée“ kavinę, mat tai kone skaniausia ir kartu gražiausia Paryžiaus vieta. Primygtinai siūlau atsisėsti prie senovinių staliukų ir paragauti ne tik žinomiausio Paryžiaus saldumyno, bet ir fantastiškos arbatos, meno kūrinius primenančio deserto.

Sekmadienis: lengvai, tingiai, paryžietiškai

Tikiuosi, gerai išsimiegojote ir esate pasirengę sekmadieniui. Tiesa, jokių ypatingų žygdarbių šiai dienai planuoti neverta. Tikras paryžietiškas sekmadienis – tai poilsio visomis žodžio prasmėmis diena. Čia verta nors vieną dieną (na gerai, bent jau pusę jos) ramiai, tingiai ir iš pirmo žvilgsnio beprasmiškai leisti laiką. Puiku, jei sekmadienis padovanos jums saulėtą pavasarišką orą, mat vėliau jo gali prireikti.

Visų pirma pamąstykite, kur valgysite vėlyvuosius pusryčius (pranc. brunch), kurie dažnai tęsiasi vos ne iki vakaro ir sekmadieniais daugumai atstoja pietus. Galite pernelyg nesivarginti ir tiesiog nueiti į bet kurią jums dar penktadienį patikusią Kairiojo kranto kavinę. Bet juk tai paskutinė jūsų diena Paryžiuje, tad įspūdžiai turėtų būti neišdildomi, tiesa?

Tad geriau pasirūpinkite sekmadienio pusryčiais iš anksto ir užsisakykite staliuką viename garsiausių Paryžiaus restoranų – „Kong“ (1 rue du Pont Neuf, 1 arr.). Minėti pusryčiai čia tiesiog nuostabūs, bet svarbiausias šios vietos „patiekalas“ – kvapą gniaužiantys Paryžiaus vaizdai pro langus, tiksliau, pro milžiniško stiklinio kupolo formos stogą. O jei dar nežinote, kaip atrodo Philippe’o Starcko sukurtas interjeras, pats laikas pamatyti savo akimis.

Po pietumis pavirtusių pusryčių nepamirškite, kad dar vienos „būtinos“ vietos jūs vis dar neaplankėte. Šiandien keliausime į Senos salas – Sitė salą (pranc. Ile de la Cité) bei Šv. Liudviko salą (pranc. Ile St-Louis). Nesibaiminkite, toli važiuoti neteks, kadangi tai irgi miesto centro dalis. Išlipkite „Saint-Michel“ metro stotelėje. Pasukite į dešinę ir paeikite Senos krantine pirmyn. Tiltu pasieksite Sitė salą. Įtariu, kad jau žinote, ką matote priešakyje.

Kiekvienam žmogui, pirmą kartą gyvenime stovinčiam aikštėje prieš Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, neišvengiamai pradeda svaigti galva. Ypač jei ją keliate pernelyg aukštai, bandydami aprėpti neaprėpiamą šio pastato grožį ir didybę. Sunku patikėti, kad šis neįtikėtino dydžio ir įmantrumo gotikos šedevras buvo pastatytas ankstyvaisiais viduramžiais. Geriausia būtų viename iš dviejų bokštų esančiais laiptais pakilti į viršų: pasigrožėti Paryžiaus vaizdais ir net niekada čia nesilankiusiems žmonėms puikiai pažįstama „Chimerų galerija“. Tačiau turėkite omenyje, jog kiekvieno bokšto aukštis yra 69 metrai, o kilti ir leistis žemyn teks originaliais viduramžių laiptais, mat jokių liftų čia nėra.

Jei vis dėlto pasiryžote kopti į bokštą, vėliau jums veikiausiai teks pailsėti. Pasėdėkite ant suoliuko prie katedros esančiame sode – tai viena nuostabiausių Paryžiaus vietų. Žinoma, diena dar nesibaigė, ir jei jums dar nereikia keliauti į oro uostą, skirkite porą valandų linksmam, eklektiškam ir bohemiškam Marė kvartalui (pranc. Le Marais). Metro jums neprireiks – bet kuriuo pasirinktu tiltu pereikite į Dešinįjį krantą, pasigrožėkite fantastišku „Hôtel de Ville“ ir patyrinėkite begalę aplink įsikūrusių parduotuvėlių. Beje, šį rajoną pasiūliau jums neatsitiktinai – sekmadieniais čia dirba visos be išimties parduotuvės.

Štai ir baigėsi trys jūsų dienos Paryžiuje. Be jokios abejonės, dar sugrįšite į jį ne kartą ir ne du. Dar nematėte Monmartro kalvų ir ilgų laiptų, nesurengėte pikniko nuostabiose pievelėse priešais „Hôtel des Invalides“, neapžiūrėjote pasaulinės mados tvirtovių Montenio aveniu, nebuvote Bulonės miške (pranc. Bois de Boulogne), Per Lašezo kapinėse (pranc. Cimetière du Père-Lachaise) ir gražiausioje pasaulyje Vogėzų aikštėje (pranc. Place des Vosges)… Patikėkite, kad ir kiek kartų aplankytumėte Paryžių, jis visada sugebės jums pasiūlyti naujovių ir netikėtumų. Au revoir, à la prochaine!

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų