(Scanpix nuotr.)

Trumpa Sauliaus vasara

Trumpa Sauliaus vasara

Įsižeidę socialdemokratai trenkė durimis, konservatoriai ruošiasi peorgalingai grįžti. Regis, Sauliaus Skvernelio Vyriausybės nuopuolio laukia bemaž visi. Tai labai didina tikimybę, kad pirmą kartą nuo 1992 m. galimi pirmalaikiai Seimo rinkimai.

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) taryba rugsėjo 23 d. oficialiai priėmė sprendimą trauktis iš valdančiosios daugumos, nors jos atstovai frakcijoje dėjo pastangas likti valdžioje.

„Nupūsti dulkes nuo rožių“ raginantis Gintautas Paluckas bandys įkvėpti entuziazmo partijos nariams ir kalba apie ideologinį atsinaujinimą. Tačiau jam nederėtų pamiršti ir apie spygliuotą opozicijos veiklos pusę, kai visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys tampa atsitiktinis, o partijos nariai pavargsta sėdėti ant atsarginių suolelio ir pradeda ilgėtis buvusių valdžios privilegijų.

Galima suprasti G. Palucko ir didelės dalies skyrių norą pasitraukti iš valdančiosios daugumos – per pastaruosius metus socialdemokratai buvo užgožti gerokai didesnės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), o į tradicines socialdemokratų įtakos sferas (pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkelius“, miškų urėdijas) buvo nusitaikyta kaip į priešininkų, o ne sąjungininkų gyvybinius interesus.

Merdėti valstiečių ir žaliųjų šešėlyje anaiptol ne pats geriausias būdas partijai, kurios naujasis lyderis skelbėsi apie esminį atsinaujinimą ir kairiosios ideologijos sugrąžinimą.

Galiausiai, pasitraukimu socialdemokratai pademonstravo bene svarbiausią savo kaip mažesniųjų koalicijos partnerių galią – galimybę sugriauti daugumą ir parodyti, kad jie vis dėlto svarbūs. Tai iš dalies išprovokavo po Seimo rinkimų sparčiai užaugusi LVŽS puikybė ir nesiskaitymas su partnerių lūkesčiais, tad socialdemokratai savo sprendimą sužlugdyti koaliciją palydėjo savotiška piktdžiuga, jog valstiečiai ir žalieji „patys prisiprašė“.

Premjero nerimo dienos

Iki socialdemokratų tarybos sprendimo tiek premjeras S. Skvernelis, tiek LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis stengėsi nerodyti augančio nerimo dėl koalicijos ateities ir vis kartojo, kad dar niekas nenuspręsta.

Net po oficialaus partijos sprendimo LVŽS lyderis aiškino, kad socialdemokratų frakcijos nariai Seime gali elgtis savarankiškai ir neskubėti palikti valdžios postų. Tačiau padėtis valdančiajai LVŽS nepalanki – realiai nuo rugsėjo 23 d. nutrūko koalicinė sutartis, ir socialdemokratų frakcija nebėra įpareigota remti Vyriausybės programos. Faktiškai ministrų kabinetas jau nuo tos dienos tapo mažumos Vyriausybe.

Tokia padėtis neišvengiamai užprogramuoja lėtinę politinę krizę. Apibrėžtos daugumos Seime neturinti Vyriausybė ima dirbti be nuoseklios veiklos programos. Ministrų kabinetui gali tekti dėl kiekvieno rimtesnio sprendimo ieškoti paramos vis iš naujo, įkalbinėti ne tik kitas frakcijas, bet kai kuriais atvejais ir pavienius Seimo narius. Toks sprendimų priėmimo metodas remiasi ne politinės programos įgyvendinimu, o nuolatinėmis derybomis ir išskaičiavimais.

Vyriausybei gali tekti dėl kiekvieno rimtesnio sprendimo ieškoti paramos vis iš naujo, įkalbinėti ne tik kitas frakcijas, bet kai kuriais atvejais ir pavienius Seimo narius.

„Politiniame turguje“ Vyriausybė gali tikėtis paramos savo siūlomiems projektams, bet kiekvieną kartą dėl to teks aukoti nemažai energijos. „Visa tai reiškia, kad reikės daug dirbti su Seimo komitetais, parlamentarais, parodyti jiems teikiamų Vyriausybės siūlymų pranašumus ir argumentuoti, kodėl juos reikia priimti. Įvertinant ministrų kabineto sudėtį ir politinės patirties trūkumą, tai yra nemažas iššūkis“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas.

Taip pat reikia pripažinti, kad toks politinis šokinėjimas nuo vieno kupsto ant kito neleis išlaikyti tiesios linijos – premjeras ir LVŽS frakcija Seime niekada negalės būti tikri, ar būsimi sprendimai vienas kitam neprieštaraus ir ko už paramą norės laikinieji partneriai. O kitų partijų politikai, pajutę mažumos Vyriausybės pažeidžiamumą, tikrai nesikuklins su savo pageidavimais. Todėl mažumos ministrų kabinetas reiškia, kad patenkame į neprognozuojamus politinius vandenis, kur nėra jokio maršruto plano, o po Seimo rinkimų patvirtinta Vyriausybės programa geriausiu atveju yra tik rekomenduojamos gairės.

Nuolatinė politinė įtampa greičiausiai paveiks ne tik sprendimų kokybę, bet ir Vyriausybės bei paties premjero palaikymą. Vargu ar visuomenė ims labiau pasitikėti ministrų kabinetu ir jo vadovu, kurie net nesugeba suformuoti aiškios daugumos ir nuolat eina ieškoti naujų draugų.

Principingumas, tiesmukumas ir kompromisų vengimas buvo tos savybės, kurios S. Skvernelį padarė tautos numylėtiniu. Dabar, norėdamas išlikti premjeru, jis turėtų elgtis visiškai priešingai. Žmonėms tai nepatiks.

Pirmalaikių rinkimų nuojauta

Mažumos Vyriausybę Lietuva jau yra turėjusi. Toks buvo 2006–2008 m. Gedimino Kirkilo vadovaujamas ministrų kabinetas, kuris galėjo remtis socialdemokratų, tuomečių valstiečių liaudininkų, Pilietinės demokratijos partijos bei Liberalų ir centro sąjungos atstovais Seime.

Tačiau labiausiai šiai Vyriausybei padėjo išlikti konservatorių, tuomet vadovaujamų Andriaus Kubiliaus, parama. G. Kirkilo Vyriausybė siekė išsilaikyti iki artėjančių Seimo rinkimų ir nė viena partija neturėjo aiškaus pranašumo reitinguose, kad norėtų siekti pirmalaikių rinkimų į parlamentą. Didelis parlamentinių partijų skaičius ir konkurencija leido G. Kirkilui manevruoti tarp galimų rėmėjų. Tik 2008 m., artėjant Seimo rinkimams ir atsiradus ekonomikos krizės požymių, socialdemokratų reitingai ėmė smarkiau kristi, ir pranašumą įgijo konservatoriai.

Tokia situacija šįsyk greičiausiai nepasikartos. „Mažumos vyriausybės gali turėti nemenką įtaką, jeigu kitos partijos labai susikivirčijusios, ideologiškai susipriešinusios ir nusiteikusios paremti.

Tada mažumos vyriausybė, balansuodama ant ribos, turėtų nemažai galios. Šiuo atveju aš manau, kad situacija kitokia, – aiškino ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas Vincentas Vobolevičius. – Valstiečiai yra šioks toks naujadaras politinėje erdvėje, atėmęs balsus tiek iš konservatorių, tiek iš socialdemokratų. Jeigu LVŽS reitingas smuks ir toliau, tik laiko klausimas, kada kitos partijos nuspręs, kad jau atėjo laikas susigrąžinti tuos balsus, kuriuos valstiečiai iš jų paėmė. Tokiu atveju politinio žaidimo tikslu tampa populiarumo reitingai. Jei valstiečiai ir žalieji juos išlaiko, muštis neapsimoka, o jei smunka – jiems galima atjungti gyvybės palaikymo aparatą, sugriauti mažumos Vyriausybę ir siekti išankstinių rinkimų.“

Konservatoriai, kurį laiką tarsi svarstę, ar vertėtų susidėti su valstiečiais ir žaliaisiais, pastaruoju metu vis labiau tolsta nuo jų. Gabrielius Landsbergis jau neslepia, kad nemato galimybių eiti į koaliciją su LVŽS. Tai nulėmė visų pirma LVŽS frakcijos Seime kategoriškos pozicijos įvairiais klausimais ir tam tikra asmeninė kai kurių jos narių antipatija konservatoriams.

Be to, konservatoriai matė, kad jų partijos populiarumas jau bemaž susilygino su valstiečių ir žaliųjų, o perspektyvoje tendencijos gali būti dar palankesnės. Tad laikas tiksi konservatorių naudai, ir jei Vyriausybė susidurs su vis didesnėmis problemomis, tai dar labiau išryškins konservatorių pranašumus. Kam tokiomis palankiomis aplinkybėmis teptis rankas ir rizikuoti eiti į koaliciją su valstiečiais ir žaliaisiais, jei gali baigtis panašiai kaip ir socialdemokratams?

Sąmokslininkai?

Todėl, žvelgiant iš konservatorių partijos interesų pusės, ji gali tapti šešėline mažumos Vyriausybės prievaizde. Nuo konservatorių paramos gali priklausyti, kiek ilgai išsilaikys mažumos Vyriausybė arba kada ji žlugs. S. Skvernelis tikriausiai mieliau kalbėtųsi dėl paramos ministrų kabineto projektams su viena didele ir konsoliduota opozicijos frakcija nei su keliomis nepatikimomis. Tai irgi palanku konservatoriams, nes kai kuriais atvejais, tarkime, dėl PVM lengvatos šildymui, jie gali tapti vos ne pagrindiniais žmonių interesų gynėjais, privertusiais net persigalvoti Vyriausybę.

S. Skvernelio spąstai

Nesunku įsivaizduoti, kad ilgesnėje perspektyvoje konservatoriams nenaudinga leisti augti S. Skvernelio ar kitų LVŽS lyderių populiarumui. Todėl politinės konkurencijos logika gali versti palaikyti status quo tik laikinai. Tarkime, kol nereikės rimtai galvoti apie prezidento rinkimus.

2019 m. vyksiantys šalies vadovo rinkimai – sudėtingas lošimas, ir jame S. Skvernelio vaidmuo gali būti svarbus. Ne tik konservatoriams, bet ir socialdemokratams politiškai būtų naudinga iš rinkimų kampanijos išstumti vieną stiprių konkurentų. Todėl gali būti siekiama nuolat demonstruoti, kokia nekompetentinga, neryžtinga ir neveikli S. Skvernelio Vyriausybė.

2018 m. šis ministrų kabinetas gali apskritai atsistatydinti, ir dėl to smarkiai kristų S. Skvernelio reitingas. Žinia, Lietuvos žmonės linkę gerai vertinti aukščiausiose pozicijose esančius politikus, o vos jie pasitraukia, simpatijos smarkiai sumenksta. Algirdas Butkevičius tai skaudžiai patyrė.

Bus siekiama nuolat demonstruoti, kokia nekompetentinga, neryžtinga ir neveikli S. Skvernelio Vyriausybė.

Jei kartu būtų surengti ir pirmalaikiai Seimo rinkimai, jų nugalėtojai pasiimtų ir papildomą pasitikėjimo kreditą – laimėtojus visuomenė tam tikrą laiką linkusi remti iš inercijos. Tokia išaugusio pasitikėjimo banga bet kuriai politinei partijai būtų itin trokštama prieš prezidento rinkimus.

Tokios prielaidos verstų laukti itin neramaus politinio sezono, kurio kulminacija veda į pirmalaikius Seimo rinkimus. To Lietuvoje nėra buvę nuo 1992 m., kai įsigaliojo šalies Konstitucija. Tačiau visada būna pirmas kartas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų