Gintautas Paluckas (Irmantas Gelūnas/Fotobankas).

Gintauto Palucko politinis portretas: triukšmadarys surištomis rankomis

Gintauto Palucko politinis portretas: triukšmadarys surištomis rankomis

Maišto pamokų iš buvusio bendražygio galėjęs mokytis Gintautas Paluckas siekia keisti socialdemokratų veidą, tačiau idealizmas vis atsimuša į realybės lubas

Jaunųjų socialdemokratų „triumviratas“, kaip kurį laiką atrodė, turėjo savo pusėje viską, kad ilgainiui galėtų išminti taką iki didžiausios Lietuvoje partijos viršūnės: iniciatyvą ir gabumus, dalies vyresnybės paramą, visuomenės alkį permainoms, o du iš trijų – ir nomenklatūriškai kilmingą biografiją. Algirdo Paleckio, Juro Poželos ir Gintauto Palucko trio socialdemokratus turėjo paversti neįveikiamu politinės sistemos tigru. Tačiau socialdemokratai planuoja, Dievas juokiasi – A. Paleckis atstumtas ne tik partijos, bet ir didžiosios dalies visuomenės, J. Poželą palaužė netikėta mirtis, o G. Paluckas, tapęs socialdemokratų vadovu, linksniuojamas ir kaip jų skaldytojas.

Maišto pamokos

Buvo 2007-ieji, kai G. Palucko pavardę išgirdo platesnė publika, 27-erių politiką paskyrus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriumi. Į jo tinkamumą įtakingoms pareigoms įtariai žvelgė ir dalis partijos kolegų, juolab kad ir jas patikėjusi sostinės tarybos dauguma, atrodo, stokojo įtikinančių argumentų tokiam sprendimui pagrįsti. „Jeigu 13 metų vaikinukas gali būti geriausias artojas, tai, manau, amžius ir čia nebus problema“, – portalas delfi.lt citavo Evaldą Lementauską, tuometį vicemerą. „Kai jam pasiūlė administracijos direktoriaus postą, buvo didelės nuostabos – ar jis patemps? Bet kaip matome, susitvarkė“, – su IQ prisiminimais pasidalijo patyręs socialdemokratas vilnietis Rimantas Vaitkus.

Nuostabą kelti galėjo ne tik tai, kad iš Panevėžio kilęs informatikos bakalauras į postą pateko neturėdamas didelės vadovavimo patirties – G. Palucko partinė karjera taip pat atspindi pavydėtiną sprintą. Visgi prisijungęs prie partijos 2003 m., vargu, ar jis būtų galėjęs įšokti į didžiąją politiką taip sparčiai, jeigu ne pažintis su dviem tada įtakingais tos pačios šeimos socialdemokratais, kurių vyresnįjį – Justą Vincą Paleckį – šalia G. Palucko galima buvo sutikti ir iškilmingame socialdemokratų renginyje dar šių metų lapkričio pabaigoje. Būtent jo kaip europarlamentaro padėjėju 2005 m. tapo G. Paluckas, o netrukus atsidūrė ir sūnaus Algirdo Paleckio dešinėje bei pakilo iki Vilniaus skyriaus pirmininko pavaduotojo.

Tiesa, detalė: į kairę G. Paluckas pasuko iš priešingo poliaus – kadaise priklausęs Jaunųjų konservatorių lygai, pažiūras jis pakeitė, kaip pats yra pasakojęs, po trumpos emigracijos į Jungtinę Karalystę ir ten studijuojant bei dirbant praleistų metų. Jau tapus LSDP pirmininku, kai tarp partijos senbuvių ir G. Palucko atsiras pleištas, tai bus primenama, interpretuojama ir remiantis tuo bus kuriamos teorijos apie 2G – Gabrieliaus Landsbergio ir G. Palucko – suokalbišką projektą inicijuoti priešlaikinius Seimo rinkimus.

Bet dešimtmetį prieš kalbas apie netenkinančią padėtį valdančiojoje koalicijoje ir įsipareigojimo socialdemokratinei politikai stoką, kuriomis G. Paluckas kėlė erzelį partijos viduje, kur kas didesniu LSDP triukšmadariu galima buvo vadinti A. Paleckį, taip pat kritikavusį vadovybės sprendimus ir esą ideologinę išdavystę.
Algirdas Kunčinas, buvęs pastarojo oponentas, kurių netruko atsirasti daug, prisiminė, kad G. Paluckas partijoje buvo matomas kaip vienas iš A. Paleckio ir J. Poželos bendražygių, bet prieš tapdamas savivaldybės administracijos vadovu viešo dėmesio sulaukdavęs mažiausiai.

„A. Paleckis labai aktyviai ir gana grubiai bandė siekti savo tikslų, tad su juo kilo tam tikras konfliktas. Manydamas, kad jeigu jaunimas nori, tai tegul eina, aš ir pasitraukiau (iš Vilniaus skyriaus pirmininko pareigų – IQ past.). Su pačiu G. Palucku tuo metu neturėjau tiesioginio kontakto, su J. Požela mes labai gerai sugyvenome, o A. Paleckis itin aktyviai ir grubiai brovėsi iki tikslų, kurie net ne iki galo buvo aiškūs“, – žurnalui IQ pasakojo A. Kunčinas.

Pirmąjį parašą po iniciatyva šalinti A. Paleckį iš partijos padėjęs R. Vaitkus sakė, kad jo pavaduotoju skyriuje dirbęs G. Paluckas laikėsi maišto prieš vadovybę nuošalyje. Kaip aiškino buvęs Vyriausybės kancleris ir viceministras, yra ilgasis ir trumpasis karjeros partijoje keliai, ir G. Paluckui pavyko nueiti pastarąjį. „Hierarchija sudėtinga. Iš pradžių eilinis narys tampa grupės pavaduotoju ar pirmininku, toliau yra poskyris, jo pirmininkas ir pavaduotojas, tarybos narys, tada skyrius – taryba ir prezidiumas. Kol pakyli karjeroje, ne vieni metai prabėga. Bet yra ir kitas būdas: jeigu ateini su būsimojo lyderio komanda – o A. Paleckis tapo skyriaus lyderiu – tada jis pasirenka žmones, kurie galbūt yra nauji, trumpai partijoje buvę, bet jis jais pasitiki ir tiesiog stumteli tais karjeros laiptais“, – kalbėjo R. Vaitkus.

Iš šiandienos taško žvelgdamas G. Paluckas tikino, kad prieš A. Paleckiui nudreifuojant į radikalizmą juos siejo ne tik kolegiškas, bet ir bičiuliškas ryšys. Ir, jo manymu, buvusio bendražygio nuostatų, neradusių vietos nei partijoje, nei Lietuvos politinėje sistemoje, slinkčiai į kraštutinumus įtakos turėjo ir tuomečių partijos vadų elgsena.

„Mes buvome tuo metu, matyt, per daug progresyvūs ir neįvertinome politinės sistemos ir mūsų partijos inercijos, lyderystės modelio. Tuo metu, priminsiu, Algirdas Brazauskas buvo prezidentas, su savo visu politiniu svoriu ir statusu, o mes pradėję visas permainas nuo Vilniaus skyriaus, be jokios abejonės, patyrėm politinį atsaką. Buvo labai aiškiai pasakyta, kad „ne šitaip, ne dabar, ne laikas“. Ir atitinkamai tas politinis spaudimas paskui ganėtinai neigiamai paveikė A. Paleckį ir jo politinius pasirinkimus – trauktis iš partijos, kurti alternatyvius politinius darinius, radikalizuotis. Jis buvo nulemtas mūsų tuometinių partijos lyderių pozicijos „nekelkit bangų“, – IQ pasakojo LSDP pirmininkas.

Nieko asmeniško, tik politika

Nepaisant anksti atsivėrusios galimybės svarbiose pareigose, vieną įrašą biografijoje G. Paluckas tikrai norėtų ištrinti – teistumą. Klampias vadinamosios „žiurkių bylos“ aplinkybes liudija tai, kad po pirmosios instancijos teismo verdikto, kuriuo buvo pripažintas kaltu, G. Paluckas sulaukė išteisinamojo Apeliacinio teismo nuosprendžio, visgi 2012 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neskundžiamai konstatavo – viešųjų pirkimų konkursas deratizacijos paslaugoms įsigyti, už kurį buvo atsakingas savivaldybės administracijos direktorius, organizuotas netinkamai, o G. Paluckas nuteistas už piktnaudžiavimą.

Nė vieni priešrinkiminiai debatai, kuriuose po šio nuosprendžio dalyvavo G. Paluckas, neapsiėjo be priminimo apie jo teistumą ir neabejotina, kad ši tema bus gaivinama ir ateityje. Galbūt iš dalies ir tai susiaurina jo politinės retorikos galimybes – kalbantį tarp kitų politikų populiariomis antikorupcijos temomis G. Palucką girdime rečiau nei, pavyzdžiui, apie socialinę gerovę ar lygybę. Neva krislas (ar rąstas) akyje būtų kaipmat oponentų primintas.

Politikos pamokos. (Irmantas Gelūnas/Fotobankas).

Visgi nepaisant nemenko choro viešų deklaracijų, kad už teistą partietį nebalsuos, G. Paluckas vidiniame visų narių balsavime išrinktas LSDP pirmininku. Tapo akivaizdu, kad Algirdą Butkevičių, romaus būdo neįsimintiną oratorių, partijoje neforsavusį ideologinio diskurso, pakeičia kitokio stiliaus politikas. Artimesnis socialinius tinklus prisijaukinusiai kartai, simpatizuojančiai iškalbingiems politikams ir jų mažiau distancijuotam bendravimui. Tačiau greitai paaiškėjo, kad G. Paluckui simpatijų nejaučia ir dalis partijos senbuvių bei kūrėjų. Tą leidžia suprasti ir Juozo Bernatonio dar birželį IQ žurnalui išsakyti iki šiol nepublikuoti komentarai.

„Kai atėjo G. Paluckas, atsitiko dar didesnė bėda – jis pasitelkė naujosios kairės ideologus, marksistus, parašiusius manifestą, bandantį sugrąžinti tas senąsias kairiųjų tiesas į pasaulį, kuris neegzistuoja. Vakaruose tokios srovės yra, jos kartais pasiekia ir geresnių rezultatų, bet Lietuvoje po okupacijos, kur vyravo ši marksistinė ideologija, dar ilgai jos nebus gajos, čia Gintauto ir jo komandos klaida. Nėra taip, kad G. Paluckas tai darytų ne nuoširdžiai, aš manau, kad jis nuoširdžiai nori sukelti Lietuvoje revoliuciją. Bet mes viską padarysime, kad to neįvyktų, kad kairė nebūtų nuvesta ta linkme, o išsaugotume švedišką socialdemokratiją, kad išliktų gerovės valstybė, pripažįstant verslo vaidmenį“, – dėstė Seimo narys.

Aš manau, kad jis nuoširdžiai nori sukelti Lietuvoje revoliuciją. Bet mes viską padarysime, kad to neįvyktų.

Kritikos naujasis lyderis sulaukė ne tik dėl to, kad ėmė reikšti politinius ultimatumus, tačiau ir todėl, kad savo pasisakymais esą pamynė asmeninę bičiulystę su kai kuriais partijos kolegomis.
„Kiek aš žinau, jis jam asmeniškai padėjo, kai G. Paluckas buvo visų atstumtas po „žiurknuodžių skandalo“ – pasikviesdavo pasikalbėti, suteikė tam tikrą prieglobstį. Todėl tai, ką jis kalbėjo viešoje erdvėje apie Gediminą Kirkilą, man atrodo, nebuvo gražu. Aišku, tai yra politinė kova, bet vis tiek tikriausiai reikia atsižvelgti į tam tikrus niuansus“, – IQ sakė Morta Skomantienė, politologė ir atsiskyrusios Lietuvos socialdemokratų darbo partijos narė.

Beveik tris dešimtmečius su LSDP praleidęs R. Vaitkus sutinka, kad partijai reikėjo skersvėjų, kuriuos įleido G. Paluckas, tačiau nuo pat pradžių reiškė nusivylimą dėl pasidalijimo.
„Galima sutikti ir su tais bičiuliais, kurie kalbėjo, kad partija prarado savo identiteto dalį, veidą. Bet iš kitos pusės, toks susipriešinimas, kada pasakoma „jūs buvote tokie, o mes būsime kitokie“, iš esmės yra partijos perskėlimas per pusę. Dabar susidarė situacija, kad praktiškai kiekvieną Vilniaus skyriaus prezidiumo posėdį 50–70 žmonių išbraukiam iš partijos, o du, tris ar penkis priimam. Tai, gali būti, einame į totalinį susinaikinimą“, – perspėjo R. Vaitkus.

Renesansas iš lėto

Ar ideologinis atsinaujinimas pavyko, tebesitęsia, ar bent prasidėjo? Kad apie jį kalbama, akivaizdu. Taip pat – kad kai kurios su kairiąja darbotvarke asocijuojamos temos keliamos aktyviau, mat senoji LSDP vadovybė laikėsi nuostatos nepoliarizuoti visuomenės ir plaukti pasroviui.

„Moterų teisės, lyčių lygybė, nediskriminavimas pagal seksualinę orientaciją – šios vertybės yra išsakomos. Iki partijos skilimo tas buvo daroma galbūt atsargiau, o dabar deklaruojama gana drąsiai, bet ekonominė dalis nėra stipri“, – padėtį iš vidaus įvertino R. Vaitkus.

Naujas būrio vadas. (Edvard Blaževič/Alfa.lt)

Iš išorės vertinančių politologų nuomonės išsiskiria, tačiau sutinkama, kad produktyviai veikti ir būti matomiems LSDP frakcijai Seime tūnant opozicijoje, o pačiam G. Paluckui – savivaldoje, yra sunku.

„Ko trūksta? Reikia rašančių, konceptualiai galvojančių, buriančių žmonių. Bet kol kas viešoje erdvėje, sakyčiau, matomi labiau socialdemokratinės politikos štampai, neturintys daug bendro su realia politika ir jos pritaikymu. Pasakysiu taip: Markso teiginius gali lengvai pakartoti, bet partija neturi savo Lenino. Čia, aišku, kalbu apie Leniną ne kaip pozityvų veikėją, bet partijai tiesiog reikia žmogaus, kuris gali kūrybiškai prisitaikyti prie esamojo momento“, – IQ sakė Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

Politologo pastebėjimas primena, kad nepaisant naujų skambesių, socialdemokratų gretose pagrindines partijas groja bemaž tie patys atlikėjai.

Politologo pastebėjimas primena, kad, nepaisant naujų skambesių, socialdemokratų gretose pagrindines partijas groja bemaž tie patys atlikėjai. Nors G. Paluckas savo inicijuotu atsinaujinimu skelbė brėžiantis brūkšnį tarp praeities ir dabarties, realybė ir jos skurdūs pasirinkimai kartais verčia neatsukti praeičiai nugaros, tad simptomiška, jog LSDP kandidatu prezidento rinkimuose solidžia persvara išrinktas Vytenis Povilas Andriukaitis, juose dalyvavęs 1997 ir 2002 m. Partijos patriarcho simbolinį svorį taip pat, panašu, socialdemokratai nusiteikę pasilikti sau ir neperleisti atskilėliams, tad šių metų vasarį Valdovų rūmuose pakiliai paminėtos 25-osios A. Brazausko inauguracijos į prezidentus metinės. Tai natūralu partijai ir jos vedliui, priverstam gyventi ne tik vizija ir svajomis, tačiau ir žvalgytis į reitingus, visgi čia socialdemokratai veikia kaip ideologiškai nuoseklūs konservatoriai, atsargiai matuojantys kiekvieną žingsnį, idant nebūtų sugriauta tai, kas sukurta.

Šaknų pjauti neketina

Lapkričio pradžioje publikuotame vaizdo įraše, kuriuo G. Paluckas kvietė į socialdemokratinės vizijos pristatymą, šalia partijos pirmininko galima buvo pamatyti neatsitiktinai padėtą knygą – „Kapitalą“. G. Paluckas patikslino, kad knygos, kurios autorių įraše įžiūrėti sunku, rašytojas nėra Karlas Marxas, o jo partija nesilaiko marksizmo linijos, kaip kad tikina J. Bernatonis. Tai – kitas „Kapitalas“, parašytas Thomo Piketty. O K. Marxo palikime esančios kairiosios politinės minties ištakos – realybė, kurios nematyti sunku.

„Lietuvoje mes turime kitą kontekstą – komunizmą, okupaciją, sovietmetį. Bet tai yra šaknys, politinė filosofija. Kaip liberalai save kildina iš Adamo Smitho, taip visų rūšių socialistai, socialdemokratai iš marksizmo save kildina, nes taip yra. Aš negaliu sakyti, kad mes atsiradome iš švento prasidėjimo, iš kažkur, iš niekur“, – žurnalui sakė G. Paluckas.

Jis sako suprantantis, kad siūlydamas rinkėjams visą socialdemokratijos paketą, kuriame – ne tik Lietuvoje gana populiarios kairiosios ekonominės idėjos, kaip antai progresiniai mokesčiai, didesnis perskirstymas, aktyvesnis valstybės vaidmuo rinkoje, bet ir LGBT teisės ar feminizmo atbalsiai, gali likti pralaimėtoju. Mat atsiras politinių jėgų, kurios tesiūlo pirmąjį kairės atspalvį, ignoruodamos kitą. O galbūt reikėtų konstatuoti, kad tokių jau atsirado, prisiminus premjero Sauliaus Skvernelio bei Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio priešrinkiminę paramą Stambulo konvencijai ir šios iniciatyvos numarinimą tuoj po rinkimų.

„Ekonominė pažanga, augimas ir saugumo užtikrinimas yra neįmanomi atsietai nuo procedūrinio teisingumo, perskirstymo teisingumo, žmogaus teisių ir laisvių. Negali būti visuomenė saugi, sveika, ekonomiškai auganti, jeigu atskiros visuomenės grupės yra už įstatymo ribų – ne formaliąja prasme, bet tradicinėje kultūroje. Kai mes kalbame apie lyčių galimybes, tradicinį moters vaidmenį šeimoje – tai yra praėjusio amžiaus reliktas. Šitų klausimų neišsprendus, sparčiau į priekį nejudėsime, turėsime nelygią visuomenę, kur vyras statistiškai miršta 57–59 metų ir moteris krenta į skurdą, nes jos pensija yra mažesnė dėl mažesnio uždirbto atlyginimo“, – savo pozicijos žada laikytis G. Paluckas.

Politikos stebėtojai konstatuoja, kad vis dar gausiausios šalies partijos perspektyvos sugrįžti į reitingų aukštumas žada sunkumus, tačiau IQ kalbinti Kęstutis Girnius ir Vincentas Vobolevičius padėtį mato kiek skirtingai.

Skirtingo likimo jaunosios socialdemokratų žvaigždės ((K. Kavolėlio/Alfa.lt nuotr.)

„Ta vieta, kur jie kiek išsiskiria ir bando socialdemokratines šaknis parodyti, yra pasipriešinimas gynybos finansavimo didinimui iki 2,5 proc., čia tikrai laikomasi kairiosios pozicijos. (…) Anksčiau socialdemokratai buvo bene pagrindinė Lietuvos jėga, po skilimo ji pasidarė silpnesnė už „Tvarką ir teisingumą“. Labai svarbu tai, kad pats G. Paluckas neturi reikšmingo svorio nacionalinėje politikoje“, – pažymi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas K. Girnius.

G. Paluckas nelabai daugiau ką gali daryti, kaip tik kalbėti, o kalbėdamas provokuoti.

Kiek optimistiškiau socialdemokratų ausims turėtų skambėti tai, ką kalba V. Vobolevičius, ISM universiteto docentas: „G. Paluckas nelabai daugiau ką gali daryti, kaip tik kalbėti, o kalbėdamas provokuoti. Ir tai, ką jis daro, yra teisingi judesiai, turint omenyje ribotą arsenalą.“

Praėję kiek daugiau nei metai nuo dienos, kai parlamente skilo socialdemokratų frakcija, o vėliau – ir partija, kol kas neatnešė didelių laimėjimų nė vienai pusei, bent jau žodžiais pretenduojančiai į tikros kairiosios politikos monopolį. Iš šio taško atrodo, kad be nuostolių neapsiėjęs G. Palucko permainų siekis vis dar gali užgesinti ne tik jo asmeninę lyderystę, bet ir artimiausios ateities bandymus inicijuoti reikšmingas permainas lietuviškos socialdemokratijos lauke.

G. Paluckas

1979 m. rugpjūčio 19 d. gimė Panevėžyje.

1997 m. baigė Panevėžio J. Balčikonio gimnaziją.

2000–2001 m. Charleso Dickenso koledže (Jungtinė Karalystė) studijavo anglų kalbą.

2003 m. baigė Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetą, įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją.

2004 m. baigė Tarptautinio verslo mokyklą.

2005 m. tapo Europos Parlamento nario Justo Vinco Paleckio padėjėju.

2007 m. paskirtas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas.

2012 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnyba.

2013 m. tapo LSDP atsakinguoju sekretoriumi.

2015 m. kaip socialdemokratų kandidatas dalyvavo Vilniaus mero rinkimuose, išrinktas į sostinės tarybą.

2017 m. visuotiniuose partijos rinkimuose išrinktas LSDP pirmininku.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų