Boriso triukai ant dviračio (Scanpix nuotr.)

Trinasi politikų ir komikų pasirodymų ribos

Trinasi politikų ir komikų pasirodymų ribos

Juokdariai kelia kandidatūras rinkimuose, politikai bando juokauti

Kad ir kokių pretenzijų Donaldas Trumpas turėtų tradicinei žiniasklaidai, tokios tikėtumeisi mažiausiai. Pasak prezidento, tie pramanytas naujienas rimtais veidais skleidžiantys veikėjai jo nelaiko geru komiku. „Jis turi puikų humoro jausmą, bet niekas to neįvertina“, – skundėsi vienas Baltųjų rūmų pareigūnų.

Nuopelnus reikia pripažinti. Gausus, paprastai ekspromtu dėstomas minčių srautas, kuriuo D. Trumpas linksmina susirinkusią publiką, labiau primena ne tradicines kalbas, o komikų pasirodymus. Vietoj nuobodžių šnekų apie politiką nušlifuotomis frazėmis jo auditorija gauna nesurežisuotą cirko numerį su juokeliais, papūstomis lūpomis, pašaipomis, pamėgdžiojimais ir pažeminimais: demokratų senatorė Elizabeth Warren ir galima kandidatė į prezidentus buvo išvadinta Pokahonta (esą ji persistengė pabrėždama kilmę iš Amerikos indėnų), dėl demokratų nominacijos taip pat kovojantis Joe Bidenas sulaukė epiteto „vienas procentas“ (labai netiksliai apibendrinus jo apklausų reitingą) ir t. t.

Juokelius Barackui Obamai rašęs Davidas Littas pripažįsta, kad D. Trumpas puikiai jaučia auditoriją ir turi „komiko gabumų“. Traktuodamas politiką kaip pokštą, D. Trumpas, kaip dažnai pasitaiko, pataikė į tendenciją. O Ukraina ką tik nuėjo toliau. Balandžio 21 d. prezidentu ten išrinktas Volodymyras Zelenskis – profesionalus komikas ir TV žvaigždė.

V. Zelenskis išgarsėjo seriale „Tautos tarnas“ suvaidinęs mokytoją, kuris paburnojo apie šalies politiką, o jo nuomonei pasklidus it virusui netyčia tapo prezidentu. Pradėjęs realią rinkimų kampaniją V. Zelenskis tradicinę agitaciją iškeitė į humoro pasirodymus. Neabejotinu hitu tapo pajuokavimas, kad prezidentaujantis Petro Porošenka siekia antro termino pareigose, nes „nenori gauti termino [už grotų]“. (Būtent taip jis juokauja.) Kartą pasišaipyta, kad Ukraina požiūriu į pinigus primena Vokietijos pornožvaigždę, kuri „ima iš visų pusių ir bet kokiais kiekiais“.

V. Zelenskis ne vienas. Pernai slovėnai ministru pirmininku išrinko satyriką Marjaną Šarecą, kuris talentą tobulino radijo laidoje, taip pat televizijoje parodijuodamas buvusį ministrą pirmininką Janezą Janšą. 2015 m. gvatemaliečiai prezidentu išrinko komiką Jimmy Moralesą. Islandijoje komikas ir buvęs pankroko muzikantas Jónas Gnarras 2009–2014 m. dirbo sostinės Reikjaviko meru. Pernai po Italijos visuotinių rinkimų didžiausia partija parlamente tapo ir į valdančiąją koaliciją pateko 2009 m. komiko Beppe’s Grillo įkurtas „Penkių žvaigždučių judėjimas“.

Visai tikėtina, kad britų ministro pirmininko poste vargšę Theresą May pakeis Borisas Johnsonas. Jis – karjeros politikas, buvęs Londono meras ir užsienio reikalų ministras, pagrindinis „Brexito“ šalininkas. Bet sudalyvavus satyrinėje žinių laidoje „Have I Got News for You“ („Ką tau pasakysiu“) buvo įtvirtinta svarbi jo personos dalis – komiškas pasimaivymas, todėl jis matomas kaip netobulas, bet žaviai iš savęs pasišaipantis liaudies žmogus. Būdamas meru jis londoniečius smagino juokais. D. Trumpui pasakius, kad kai kurie jo miesto rajonai yra „pavojingos zonos“, B. Johnsonas atkirto: „Vienintelė priežastis, kodėl kai kur Niujorke nesilankyčiau – realus pavojus sutikti Donaldą Trumpą.“ Agituodamas B. Johnsonas pažadėjo, kad „jei balsuosite už torius, padidės jūsų žmonos krūtys ir šansai turėti BMW.“

Humoro karuselė

Nors Richardas Nixonas niekada negarsėjo humoro jausmu, politikos ir komedijos susiliejimas veikiausiai prasidėjo po jo pasirodymo populiarioje humoristinėje TV laidoje „Rowan and Martin’s Laugh-In“ („Rowano ir Martino humoro šou“). 1968 m., prieš pat laimėdamas prezidento rinkimus, laidoje jis tipiniu niūriu bejausmiu veidu pakartojo populiariąją laidos frazę: „Sock it to me“ (varyk).

Politikai jau seniai dalyvauja humoro laidose ir samdo humoristus, kad šie jų kalbas papildytų pašmaikštavimais. Bet politika ir komedija išliko atskiros profesijos. Winstonas Churchillis mėgo pajuokaudamas pažeminti (deginančiu humoru). Kartą sutrukdytas tualete, nes jo ieškojo lordas antspaudo saugotojas, jis neva atsakė: „Pasakykite jo šviesybei, kad negaliu atsiplėšti nuo išvietės ir galiu rūpintis tik vienu šūdu vienu metu“ (neišverčiamas žodžių žaismas: privy seal – mažasis antspaudas, sealed – negalintis atsiplėšti, privy – išvietė). Bet karo vado komiku niekas nelaikė.

Ribos nusitrynė po 2008 m. finansų krizės. Matydami politinės klasės korupciją, kompetencijos stoką ir pasitenkinimą savimi, komikai sureagavo tapę naujojo populistinio amžiaus vadais, taip pat jį atspindėdami. Kaip šmaikštavo J. Gnarras: „Kai darosi juokinga, metas juokams į trasą.“ Naujieji „komikai-politikai“ pirmiausia yra maištininkai. Komedija – ginklas, galintis išjudinti nusistovėjusią politinę tvarką. Šiuo atžvilgiu jie primena 1945 m. George’o Orwello išsakytą pastebėjimą: „Kiekvienas anekdotas – nedidelė revoliucija. Jei reikėtų apibrėžti humorą viena fraze, galėtum sakyti, kad tai ant vinies pasodintas orumas.“

Tik nejuokinkite

J. Gnarras vienas pirmųjų pabėrė vinių. Pašiepdama politikų pažadus, jo vadovaujama „Geriausia partija“ siūlė nemokamus rankšluosčius baseinuose ir „parlamentą be narkotikų iki 2020 m.“. Į mero rinkimus jis ėjo, kad būtų smagiau, bet sulig kiekvienu pokštu jo reitingai kilo. Nuo tada komikai kartais vertinami rimtai. Tokiose autoritarinėse šalyse kaip Venesuela ar Irakas tai reiškia, kad jie vieni pirmųjų imami persekioti arba išvejami iš šalies. Vakarų politikai dažniau siekia jiems įsiteikti.

Agituodamas prieš 2017 m. Prancūzijos prezidento rinkimus, Emmanuelis Macronas po Paryžiaus priemiesčius važinėjo su komiku Yassine’u Belattaru, užaugusiu valytojos iš Maroko ir taksi vairuotojo šeimoje. Komikas pasirodymuose nagrinėja jautrias problemas – islamofobiją, džihadizmą. Po 2015 m. Paryžiaus „Bataclan“ teatre įvykusių žudynių Y. Belattaras pasirodymus pradėdavo tokiais žodžiais: „Nebijokite. Žinau, kad baisoka pamačius, kaip į teatrą įeina arabas.“

Aplodismentai komikui-prezidentui (Scanpix nuotr.)

Pirmiesiems komikams-politikams sėkmė nusišypsojo atsitiktinai, o atėjusieji po jų ėmė aktyviai naudotis komišku įvaizdžiu, siekdami pareigų. Kaip B. Johnsonas, D. Trumpas taip pat vedė vieną žymiausių JAV satyrinių laidų „Saturday Night Live“ (SNL, „Šeštadienio vakaro šou“). 1998 m. SNL pirmą kartą pasišaipė iš D. Trumpo, tuo metu vedusio „The Apprentice“ („Mokinys“). O 2015 m. lapkritį, siekdamas respublikonų nominacijos į prezidentus, būsimasis prezidentas gavo vesti įžanginę dalį. Jauna, liberali auditorija jį sutiko audringais plojimais, o jo parodijuotojai iš SNL juokavo kartu. Šis ir kiti pasirodymai vakaro laidose, pavyzdžiui, Jimmy Fallono, padėjo sukurti gero, juokus mokančio priimti vyruko įvaizdį.

Kaip B. Johnsonas, D. Trumpas iš esmės kontroliavo savo orumo sunaikinimą, o vėliau pasirūpino būti beveik atsparus juokams. Analogiškai sužaidė „Brexito“ partijos vadovas Nigelas Farage’as, kai dar vadovaudamas Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijai (JKNP) laidoje „Have I Got News for You“ drąsiai juokėsi su kitais, paprašytas nurodyti, ar tam tikras JKNP narys yra pamišėlis, ar kosmonautas.

Komikai-politikai pasitelkia humorą, kai reikia ką nors įtikinamai paneigti. Jie sąmoningai trina komedijos ir politikos ribas, lygiai taip pat gali bandyti išsisukti iš liūdnais padariniais grasinančių situacijų. Sukritikuotas dėl tviterio žinutės, kad leiboristės parlamentarės net neprievartautų, kitas JKNP politikas tai įvertino kaip „satyrą“. Pasirodžius įrašams su pagyromis apie seksualinį priekabiavimą prie moterų, D. Trumpas pareiškė, kad tai tik „pasišaudymas žodžiais savų rate“.

Tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė, JAV, Prancūzija ir Italija turi gilias humoro tradicijas, dažnai pagarsėjusias iššūkiais tradicinei buržuazinei visuomenei ir konservatyvioms normoms. Paprastai tokiame humore daug žodžių, jis įmantrus, taikantis į išsilavinusią auditoriją. Prisiminkime britų „Monty Python’s Flying Circus“ („Skraidantis Monty Python cirkas“), „Not the Nine O’Clock News“ („Ne devintos valandos žinios“), o neseniai ir „The Thick of It“ („Pačiame sūkuryje“) – satyrą, kurioje politikai vaizduojami kaip aršūs, pasipūtę neišmanėliai. JAV tai būtų SNL ir „Daily Show“ („Dienos šou“).

Šiandien dažnas komikas-politikas renkasi elito niekinamas alternatyvias, nešvankesnes komiškas tradicijas. Dažnai jos populiaresnės, o dėl maištingo „politinio nekorektiškumo“ ir labiau populistinės. Kultūros karuose kovoja šalių komikai. „Monty Python“ sėkmė buvo gana trumpa, skirtingai nei nešvankus ir netaktiškas „Benny Hillo šou“ su pusnuogėmis moterimis, viena ar kita forma rodyto 36 metus ir eksportuoto į 140 šalių. Mažas, storas, akiniuotas ir patvirkęs Benny Hillas iki šiol – rimčiausia britų humoro eksporto pavyzdys; Prancūzijoje šis veikėjas tapo kultinis.

Juodasis humoras

Rafinuotieji, tokie kaip „Python“ ar italų Dario Fo, „taiko aukščiau“. Jie juokina puldami tuos, kurie bent žino, kaip atsikirsti. O daugelis komikų-politikų, nors ir aiškina esantys nusistatę prieš elitą, „taikosi žemiau“. Jie tapatinasi su dauguma, juokdamiesi iš žemiausių socioekonominių sluoksnių, dažnai neprivilegijuotų mažumų. Gvatemalos prezidentas J. Moralesas anksčiau vaidino vapantį personažą Juodąją Pitają, nusidažęs veidą juodai (vadinamasis blackface). Pasak J. Moraleso, nesubtilus ir įžeidžiantis personažas – tik nekaltas humoras, patikęs visiems gvatemaliečiams. JAV ar Europos televizijose Juodoji Pitaja net negautų eterio. J. Moraleso sūnus neseniai pažadėjo personažą prikelti.

Prezidentaudamas B. Obama prieš pašiepdamas kitus pirma (labai švelniai) pasijuokdavo iš savęs. 2011 m. susitikęs su žurnalistais jis paskyrė visą scenelę juokingai minčiai, kad D. Trumpas galėtų tapti prezidentu, nes Baltuosius rūmus paverstų kazino su iškaba „Trump“ (neišverčiamas žodžių žaismas: trump – koziris). Šiandien pokštas nebeatrodo toks juokingas. D. Trumpas juokauja apie visus – net neįgaliuosius. Kai 2016 m. sakant kalbą prie vaišių stalo atrodė, kad būtų laikas ir vieta laikytis kukliau, jis pasišaipė iš žiniasklaidos ir žmonos. („Michelle Obama pasako kalbą, ir visiems ji patinka <…>. Mano žmona Melania pasako lygiai tokią pat kalbą, ir žmonės ją užsipuola.“)

Dar anksti spręsti, kaip komikams-politikams seksis eiti pareigas. Kaip dažnam populistui, jiems nė motais tradicinės kairės ir dešinės kategorijos. „Penkių žvaigždučių judėjimas“ linksta į kairę, pavyzdžiui, renkasi pinigų dalijimo politiką, bet valdo su dešiniąja Lyga, nusistačiusia prieš imigraciją. Kai kurie komikai-politikai, kaip antai Slovėnijos M. Šarecas (kaip reta – centristas), pažadėjo rimtai imtis svarbių politikos plonybių.

J. Gnarras netikėtai sėkmingai pasirodė kaip Reikjaviko meras. Siekdamas subalansuoti išlaidas po finansų krizės, jis priėmė nelengvų sprendimų (įskaitant baseinuose dvigubai pabrangintus rankšluosčius), sumažino biudžetą, panaikino dalį etatų. O tokie kaip J. Moralesas, gal ir V. Zelenskis, gali pasirodyti esantys naudingi idiotai, kuriems padėjo laimėti pačios tradiciškiausios politinės jėgos, trokštančios išsaugoti esamą padėtį. Pats J. Moralesas ginasi nuo jam ir jo šeimos nariams metamų kaltinimų korupcija. O kaip D. Trumpas? Jis improvizacijomis gali laisvai nusitiesti kelią į antrą kadenciją. Tai būtų geriausias jo anekdotas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų