„Tradicinės vertybės“, religingumas ir seksualinė orientacija: ar ir kaip įmanoma suderinti?

„Tradicinės vertybės“, religingumas ir seksualinė orientacija: ar ir kaip įmanoma suderinti?

2017 metais publikuotą savo knygą „Statant tiltą: kaip Katalikų bažnyčia ir LGBT bendruomenė galėtų sukurti pagarba, gailestingumu ir jautrumu grįstus santykius“ (Building a Bridge: How the Catholic Church and the LGBT Community can enter into a Relationship of Respect, Compassion, and Sensitivity) jėzuitų vienuolis ir kunigas Jamesas Martinas pradeda prisiminimais apie 2016 m. Orlando mieste, Floridos valstijoje įvykusį teroro išpuolį naktiniame bare, kuriame rinkosi gėjai. Išpuolio metu žuvo 49 žmonės.

Tuo metu kai milijonai amerikiečių gedėjo žuvusiųjų, anot knygos autoriaus, JAV katalikų bažnyčios vadovybė tylėjo apie įvykusią tragediją ir nepareiškė užuojautos žuvusiųjų artimiesiems.

Tokios laikysenos priežasčių J. Martinas ieško komplikuotuose religijos, konkrečiai Katalikų bažnyčios, bei lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių (LGBT) asmenų bei bendruomenių santykiuose, kuriuos lemia ir Biblijos tekstų interpretacijų įvairovė. Atsiradusi skirtis tarp bažnyčios ir LGBT asmenų, anot autoriaus, turėtų būti įveikta pasitelkiant pagarbą, jautrumą ir gailestingumą. Knygą šiltai priėmė kai kurie JAV katalikų bažnyčios kunigai, džiaugdamiesi, kad pagaliau paliestas šis skausmingas klausimas apie LGBT asmenų vietą bažnyčioje.

Apie LGBT asmenų santykį su religija ir konkrečiai su dominuojančia Lietuvos katalikų bažnyčia vis dar mažai diskusijų viešojoje erdvėje. Būta dvasininkų pasisakymų apie LGBT asmenų gyvenimo būdą ir jo neatitikimą krikščioniškosioms vertybėms. Būta viešų pasisakymų apie būtinybę stiprinti „tradicinės“ šeimos vertybes ir politinių pastangų tai įgyvendinti. Būta ir pasipiktinimo dėl Bažnyčios įtakos svarstant vienos lyties partnerystės įstatymo pasiūlymus Seime ir Vyriausybėje.

Tenka konstatuoti, kad dialogas tarp dviejų pusių nevyksta, dažniausiai išsakomos pozicijos ir pasiliekama ties jomis. 2015 m. Europos religijų ir tikėjimų tinklo (ENORB) iniciatyva Vilniuje įvyko pirmoji vieša diskusija, kurioje buvo nagrinėjama „tradicinių vertybių“ santykio su religija ir LGBT asmenų teisėmis tema. Ši diskusija atvėrė erdvę klausimams, koks yra Lietuvos LGBT asmenų santykis su religija, ar ir kaip jie yra religingi, koks jų santykis su šalyje dominuojančia Romos katalikų bažnyčia, ar ir kaip LGBT žmonės jaučia atskirtį savo religinėje bendruomenėje.

Per pastaruosius dvejus metus LGBT asmenų integracija į visuomenės gyvenimą arba, tiksliau sakant, visuomenės pažintis su LGBT bendruomene tęsėsi. 2016 m. birželio 18 d. įvyko trečiosios „Baltic Pride“ eitynės Vilniuje, sulaukusios mažesnio pasipriešinimo iš įvairių visuomenės grupių. 2017 m. buvo publikuota Romo Zabarausko ir Arcanos Feminos knyga „Lietuva atsiskleidžia. 99 LGBT+ istorijos“, kuri sukūrė dar vieną visuomenės ir LGBT bendruomenės susitikimų erdvę. Skaitydami LGBT asmenų istorijas minėtoje knygoje aptinkame ir jų požiūrį į religiją, baimės patirtis ir pasirinkimus, supratus esant kitokiu religingoje šeimoje, Katalikų bažnyčios ir valstybės santykius, lemiančius LGBT asmenų padėtį šalyje.

Tarp svarbių LGBT asmenų ir visuomenės santykius liečiančių įvykių paminėtina ir Seimo narių Aušrinės Armonaitės ir Viktorijos Čmilytės-Nielsen iniciatyva įteisinti tos pačios lyties asmenų civilinę partnerystę 2017 m. gegužę. Ši iniciatyva nors ir nebuvo sėkminga, tačiau dar kartą grąžino tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės klausimą į politinę darbotvarkę, o kartu ir į viešąją erdvę. Apibendrinant pastaruosius keletą metų galima manyti, kad LGBT asmenų buvimas viešajame visuomenės gyvenime buvo matomas, o kartu ir labiau pažįstamas. Tad antroji diskusija apie religingumą ir seksualinę orientaciją vyko jau šiek tiek pakitusiame socialiniame kontekste, ne tik seksualinės orientacijos nediskriminavimo srityje, tačiau kaip paaiškėjo ir religijos srityje, nes per minėtą laikotarpį Vilniaus m. Bernardinų parapijoje susibūrė sielovados grupė LGBT asmenų tėvams, kuruojamą parapijos klebono, Pranciškonų ordino brolio Evaldo Berulio.

Antroji diskusija apie religingumą, „tradicines vertybes“ ir LGBT asmenų teises šiuolaikinėje Lietuvoje vyko lapkričio 29 d. Atviros Lietuvos fondo namuose. Diskusiją pradėjo Europos religijų ir tikėjimų tinklo vadovas Alanas Murray‘us, kuris pristatė „tradicinių vertybių“, LGBT teisių ir Evangelijos vertybių santykį, teigdamas, kad teologinio argumento LGBT asmenų atskirčiai krikščionių bažnyčiose nėra. Vieši Bažnyčių atstovų ar save įvardijančių krikščionimis politikų pasisakymai dėl „tradicinių vertybių“ išsaugojimo religiniu pagrindu, anot pranešėjo, veikiau yra atsakas į itin konservatyvias pažiūras ir moralines vertybes turinčių visuomenės grupių lūkesčius.

Krikščionių – Romos katalikų, evangelikų liuteronų bei stačiatikių – bažnyčios formuoja Lietuvos viešajame gyvenime religinį diskursą, kuriuo siekiama pristatyti vienos lyties asmenų civilinę partnerystę kaip prieštaraujančią „tradicinės“ šeimos, grįstos santuoka, sampratai.

Vilniaus universiteto docentas Liutauras Gudžinskas diskusijoje pristatė savo įžvalgas apie religinį diskursą tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės atžvilgiu Lietuvoje. Jo požiūriu, krikščionių – Romos katalikų, evangelikų liuteronų bei stačiatikių – bažnyčios formuoja Lietuvos viešajame gyvenime religinį diskursą, kuriuo siekiama pristatyti vienos lyties asmenų civilinę partnerystę kaip prieštaraujančią „tradicinės“ šeimos, grįstos santuoka, sampratai. Kaip atspirties tašką, prelegentas minėjo 2011 m. paskelbtą trijų krikščionių bažnyčių komunikatą dėl šeimos išsaugojimo.

Pasak pranešėjo, šiame dokumente, kaip ir vėliau sekusiuose pareiškimuose, galima įžvelgti ne tik teologinius ar edukacinius argumentus, kodėl vienalytė partnerystė esą yra viena rimčiausių grėsmių valstybei ir tautai, bet ir formuojamą savotišką geopolitinį naratyvą, kuris kritiškai vertina patį Europos integracijos kursą. Krikščioniškų bažnyčių atstovų nepasitenkinimą Vakaruose vykstančiais politiniais ir kultūriniais procesais L. Gudžinskas aiškino kaip tam tikrą negatyvią pajautą dėl šiuolaikinės visuomenės hierarchijos pokyčių: kai tikinčiųjų vaidmuo menksta, o seksualinių mažumų, iki šiol buvusių visuomenės paraštėse, teisės vis labiau gerbiamos. Platesnė tokių nuostatų sklaida – potencialiai reikšmingas įrankis didinti Lietuvos visuomenės euroskeptiškumą.

Ieškant atsakymų į klausimus apie LGBT asmenų religingumą, santykius su vyraujančia Lietuvoje religine bendruomene, kurie kilo po pirmosios diskusijos šių metų spalį Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedroje buvo atlikta LGBT bendruomenės narių apklausa, kurioje dalyvavo 266 respondentai. Tyrimo rezultatai parodė, kad kas trečias respondentas iš LGBT bendruomenės save laiko tikinčiuoju, dauguma jų yra Romos katalikai. Pusė tyrimo respondentų anksčiau taip pat buvo Romos katalikais, vadinasi, maždaug kas penktas tyrime dalyvavęs respondentas atsisakė savo narystės šioje bažnyčioje.

Šie tyrimo rezultatai leidžia kalbėti apie LGBT asmenų religinius pasirinkimus ir santykius su savo religine bendruomene. 2015 m. paskelbtame lenkų sociologės Dorotos Hall straipsnyje teigiama, kad neheteroseksualūs krikščionys renkasi tarp pasilikimo bažnyčioje ir savo seksualinio tapatumo slėpimo, tarp bažnyčios palikimo ir nedalyvavimo jokioje religinėje bendruomenėje arba tapimo kitos religinės bendruomenės nariu. Lietuvos LGBT asmenų tyrimas parodė, kad dalis respondentų lieka Bažnyčios nariais, o dalis – palieka bažnyčią ir netampa kitos religinės bendruomenės nariais. Tuo tarpu tyrimas neparodė, kad respondentai pakeistų religinę bendruomenę.

Dauguma LGBT bendruomenės religingumo tyrime dalyvavusiųjų tikinčiųjų save įvardijo liberaliais katalikais. Kas šeštas respondentas teigė draugų tarpe turįs tikinčiųjų, dauguma respondentų nurodė, kad jų draugai – netikintys. Kas šeštas tyrime dalyvavęs respondentas nurodė, kad Katalikų bažnyčia turi dalyvauti viešajame Lietuvos gyvenime, tačiau dauguma tam prieštaravo.

Dauguma tyrime dalyvavusių respondentų palaikė religijos sociologų aptartam šiuolaikinio dvasingumo reiškiniui priskiriamas religines nuostatas, tokias kaip religinio autoriteto neigimas, religinės įvairovės pripažinimas, atvirumas religiniams tikėjimams ir praktikoms, pavyzdžiui: meditacija, joga ir pan. Tyrimo tikslas buvo ištirti LGBT bendruomenės religingumo bruožus ir santykius su jų religine bendruomene. Apibendrinant jo duomenis, galima teigti, kad daliai, maždaug trečdaliui, LGBT bendruomenės narių, dalyvavusių tyrime religinis gyvenimas išlieka aktualiu, vadinasi aktualiais išlieka ir santykiai su jų religine bendruomene.

Apibendrinant diskusijos metu pristatytus pranešimus bei dalyvavusiųjų pasisakymus galima teigti, kad Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai akcentuojami nesuderinami skirtumai, o kartais ir priešiškumas tarp religijos, dažniausiai Katalikų bažnyčios, ir LGBT asmenų yra ilgą laiką besiformavusių išankstinių nuostatų ir stereotipų pasekmė.

Susiformavusią abipusio nepasitikėjimo, o kartais ir priešiškumo atmosferą galėtų įveikti pagarbos nuostatos žmogaus teisėms ir laisvėms, tokioms kaip religijos laisvė ir nediskriminavimas dėl lyties ir seksualinės orientacijos, nuolatinio dialogo pastangos ir atskirų socialinių grupių bei visuomenės švietimas apie žmogaus teises. Įvykusi diskusija buvo dar vienas žingsnis dialogo tarp religijos, konkrečiai Katalikų bažnyčios, bei LGBT bendruomenės link. Ir turbūt ne paskutinis nuolat kintančioje ir su vis naujais iššūkiais susiduriančioje Lietuvos visuomenėje.

Dr. Milda Ališauskienė yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė

Straipsnis parengtas pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos remiamą Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio stiprinimo projektą (2017) NOBR-135.

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų