(Scanpix nuotr.)

Tostus sako vyrai

Tostus sako vyrai

Šiųmečiame Venecijos kino festivalyje pasigirdę jau tradiciniais tampantys priekaištai dėl pernelyg mažo dėmesio moterų kūrybai atveria sistemines šios industrijos spragas. Tačiau galbūt jau kitąmet žiūrovai išgirs ne tik priekaištus, bet ir pamatys jų nulemtus pokyčius.

„Ir „Auksinis liūtas“ atitenka…“ – žiuri pirmininkui Guillermo del Toro dar nespėjus ištarti jubiliejinio 75-ojo Tarptautinio Venecijos kino festivalio laimėtojo vardo, žurnalistai jau buvo paruošę tekstus su Alfonso Cuaróno vardu. Jo filmas „Roma“ – neabejotinas favoritas, patikęs filmų kritikams ir, kaip tikėtasi, pripažintas geriausiu festivalio filmu. Festivalio vadovas Thierry Fremaux galėjo lengviau atsikvėpti – sutarta bent šiuo aspektu, mat Venecijos kino festivalis neprabėgo visai ramiai ir sukėlė pasipiktinimą dėl lyčių lygybės stokos.

Pasipiktinimo bangos kilo dar iki renginio, vos paskelbus pretendentus į „Auksinį liūtą“. Tarp 21 konkursinės programos filmo – vos vienas režisuotas moters. Jennifer Kent „Lakštingala“ (The Nightingale, 2018 m.) pasakoja apie jaunos airės ir vietinio aborigeno keršto kelią XIX a. pradžios Didžiosios Britanijos pataisos kolonijoje (dabartinėje Tasmanijoje). „Kekšė“ – per išankstinę peržiūrą pasirodžius pabaigos titrams su režisierės pavarde suriko ir taip netrukus akreditaciją prarado italų kritikas. Keiksmų, galima spėti, ji susilaukė dėl brutalių išprievartavimo, smurto, žudymo scenų. Panašaus pobūdžio keršto filmai nieko nestebina, bet juose garbę gina vyras, o smurtas lieka paslėptas nuo žiūrovo akies. Vis dėlto filme akivaizdi režisierės drąsa, puikiai suvaldyti aktoriai ir savita atmosfera. Juostos ašimi išlieka veikėjų portretai, o ne minėtos žiauriosios scenos, kurios tėra įrankis motyvacijai paaiškinti. „Lakštingala“ pelnė specialųjį žiuri prizą bei Marcello Mastroianni apdovanojimą už geriausią aktoriaus debiutą.

Filmų apie moterų istorijas konkursinėje programoje netrūksta. Apie žvaigždės šlovės istoriją „Taip gimė žvaigždė“ (A Star is Born, 2018 m.) pasakoja Bradley Cooperis. Juostoje „Vox Lux“ (2018 m.) Natalie Portman atliko vieną geriausių savo vaidmenų, įkūnydama puolusią dramatišką kino garsenybę. Ne mažiau jaudina ir László Nemeso filmas „Saulėlydis“ (Napszállta, 2018), kuriame atskleidžiama paslaptingo brolio ieškančios ir šeimos garbę atgauti bandančios jaunos vengrės istorija XX a. pradžios ir bohemos spindesio, ir nelaimės nuojautos kupiname Budapešte. Beje, „Saulėlydis“ pelnė Tarptautinės kritikų federacijos (FIPRESCI) apdovanojimą. Galų gale – antrasis realus pretendentas į „Auksinio liūto“ apdovanojimą – „Favoritė“ (The Favorite, 2018 m.). Režisierius Yorgos Lanthimos teigia, jog šio filmo kūrimui įtakos turėjo #MeToo judėjimas. Juostoje rodoma XVIII a. Anglijos karalienės draugės bei tarnaitės kova dėl šalies valdovės dėmesio. „Favoritė“ apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu bei „Volpi“ taure už geriausią aktorės darbą.

Stiprių juostų apie moteris Venecijoje netrūko. Šis festivalis niekada nebijojo rinktis mažiau populiarių sprendimų. Todėl ne kartą jame puikiai pasirodė ir buvo šiltai priimti žanriniai filmai. Pernai „Auksinį liūtą“ pelniusi „Vandens forma“ (Shape of Water, 2017 m.) – fantastinė juosta; šiemet vienas daugiausiai dėmesio susilaukusių filmų – Lucos Guadagnino „Suspiria“ – yra kultinio Dario Argento to paties pavadinimo juostos perdirbinys. Vis dėlto ar filmų turinio įvairovė pateisina režisierių moterų ignoravimą? Tai nėra tik Venecijos festivalio problema. Šiemet jau įvykę Kanų, Lokarno, Sarajevo filmų festivaliai pasirašė pasižadėjimą iki 2020-ųjų moterų atstovaujamą dalį priartinti prie 50 procentų (įsipareigojimas žinomas kaip „5050×2020“). Šių festivalių pavyzdžiu pasekė ir Venecija, tačiau ne iškart, o po nemažų ginčų ir abejonių. Festivalio meno vadovas Thierry Fremaux bei Venecijos bienalės prezidentas Paolo Baratta kratėsi kvotų idėjos (beje, kvotų reikalavimo nebus – siekiama tik skaidrinti patį filmų atrinkimo procesą) ir teigė, jog atsižvelgti į režisieriaus lytį filmų atrankos metu yra tolygu išeiti iš darbo. Vadovų propaguojama teisingumo vizija galėtų būti suprantama, jeigu neprieštarautų kitiems organizatorių veiksmams.

Ties krizės riba

Dar visai neseniai Venecijos kino festivalis balansavo ties krizės riba. Kasmetinis renginys baigiasi kaip tik tuo metu, kai jau įsibėgėja Tarptautinis Toronto kino festivalis. Prodiuseriai, bandantys pastūmėti savo juostas iki šlovės „Oskaruose“, mieliau rinkosi arčiau Holivudo esantį Torontą nei nišinę ir europinę Veneciją. Vis dėlto 2016-aisiais ceremoniją atidarė populiarumo sulaukęs Damieno Chazelle’io „Kalifornijos svajos“ (La La Land, 2016 m.), o pernai Venecija parodė ir „Auksinį liūtą“ įteikė „Vandens formai“, kuris tapo pirmuoju filmu nuo 1948-ųjų, laimėjusiu ir „Liūtą“, ir „Oskarą“ kaip geriausias metų filmas. Tikriausiai todėl filmų kūrėjai nusprendė, jog rengti filmo premjerą senajame europietiškame festivalyje yra sėkmės ženklas. Šiemet Venecijos programos sudarytojai pritraukė tiek grandų, jog konkursinė programa laikoma viena stipriausių festivalio istorijoje.

Programų sudarytojai negali atrinkti moterų filmų, jeigu jie pirmiausiai nebus pastebėti prodiuserių.

O dabar trumpas stop. Jeigu, kaip sakė festivalio vadovai, filmai atrenkami ne pagal režisierių, o kūrinio kokybę, kyla klausimas: kodėl kai kurie akivaizdžiai stipresni moterų režisierių filmai liko programoje „Horizontai“, o konkursinėje sau vietą rado ir holivudiškai nuvalkiota „Liepos 22-oji“ (22 July, 2018 m.), ir silpniausias programos filmas, sukurtas nuolatinio Venecijos svečio Mario Martone, „Kaprio revoliucija“ (Capri-Revolution, 2018 m.) ar amerikiečių auditorijai artimesnis „Pirmasis žmogus“ (First Man, 2018 m.)? Šie filmai pasirinkti tikrai ne dėl režisieriaus lyties, bet, akivaizdu – dėl populiarumo. Venecijos bienalės prezidentas P. Baratta pripažįsta, jog tik 21 proc. iš pateiktų filmų buvo režisuoti moterų. Tokia menka dalis liudija, jog moterų režisierių trūkumas visų pirma yra sisteminė problema. Programų sudarytojai negali atrinkti moterų filmų, jeigu jie pirmiausiai nebus pastebėti prodiuserių. Režisierės nedalyvaus konkursinėje programoje, jeigu į ją priimami populiarumą atnešiantys vardai – o jie paprastai yra vyriški.

„…„Auksinis liūtas“ atitenka „Romai“!“ Atsiimdamas pelnytą apdovanojimą Alfonsas Cuarónas dėkojo trims pagrindinėms filmo aktorėms už jų drąsą, atsidavimą ir pagarbą suvaidintoms veikėjoms. Personažių, panašu, netruks ir kitąmet. Klausimas tik vienas – kas 2019-aisiais dominuos tarp filmų kūrėjų? Venecijos kino festivalio organizatoriai ir programų sudarytojai jau įrodė, kad sugeba prisikviesti garsiausią kino elitą bei parengti vieną įspūdingiausių programų, kokių galima tikėtis. Ar jiems pavyks sumažinti ambicijas ir iškeisti kai kuriuos komerciškai pasiteisinančius sprendimus į įvairovės siekį, pamatysime kitąmet.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų