(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Tobulybės link

Tobulybės link

Vienas dažniausiai pasaulyje atliekamų chorinių kūrinių – Giuseppe Verdi „Requiem“ – gruodį skambės Vilniuje ir Kaune. Apie laukiančius koncertus Laura Čiginskaitė kalbėjosi su Lietuvos valstybinio simfoninio (LVSO) meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu Gintaru Rinkevičiumi.

– Dažniausiai įvardijama „Requiem“ tema – gyvybės ir mirties dvikova. Kokios dar temos paliečiamos šiame kūrinyje?

– Muzika turbūt tuo ir yra graži bei įdomi, kad visada paliečiamos temos, kurios jaudina žmoniją ir konkretų žmogų, tuo metu klausantį kūrinio. Galima labai formaliai pasakyti, kad ji liečia gyvybės ir mirties, būties, egzistencijos klausimą: kam iš viso žmogus gyvena? Bet tas grožis kiekvienam žmogui atsiskleidžia savaip: jeigu tuo laiku sukyla vienokios ar kitokios asociacijos, tai ir yra gerai. Nereikia specialiai muzikos verbalizuoti. Labai sunku paaiškinti, kaip gimsta idėja ir kaip atsiranda vienoks ar kitoks požiūris.

Grožis yra labai subtilus dalykas, kiekvienam žmogui atsiskleidžiantis savaip. G. Verdi „Requiem“ yra pirmiausia geniali, iki skausmo graži muzika, kaip dar galima žodžiais ją apibūdinti? Nežinau, kaip kompozitoriui pasisekė parašyti šitą muziką, nes tai yra viena genialiausių jo operų.

– Viena iš grožį lemiančių sudedamųjų dalių – kūrinio atlikėjai. Šįkart tai keturi įspūdingi solistai – kaip pavyko juos suburti?

– Kadangi Edgaras Montvydas, Kostas Smoriginas, Ieva Prudnikovaitė ir Sandra Janušaitė tuo metu tiesiog turėjo šiek tiek laisvo laiko, aš jį ir užėmiau. Aišku, šioje muzikoje solistai tikrai ypač svarbūs, bet be galo svarbus ir choras, ir orkestras. Manau, kad dirigentas taip pat svarbus (juokiasi).

– Kuo ypatingas pasiruošimas šiam kūriniui kartu su įvairiose pasaulio scenose stovėjusiais atlikėjais, choru, orkestru?

– Šį kūrinį ir orkestras, ir choras tikrai neblogai žino, esame daug kartų jį atlikę. Pastarąjį kartą jį dirigavau turbūt šią vasarą – Latvijoje su šios šalies simfoniniu orkestru ir choru „Latvija“. G. Verdi „Requiem“ pirmą kartą išmokau būdamas maždaug 24-erių, bet visada viskas yra iš naujo. Gal net tada, kai man buvo 34-eri arba 44-eri, aš jį atlikdamas kaskart rasdavau kažką naujo ir kiekvieną sykį atlikimą tobulindavau. Reikia siekti tobulumo, o aš tikrai žinau, kad tobulybei ribų nėra.

Kiekvienas koncertas yra kitoks, muzika tuo graži, kad niekada nebūna visiško copy–paste. Muzika yra gyva, todėl vienaip kūrinys skambės Vilniuje, Kongresų rūmuose, o truputį kitaip (aišku, daug kas bus taip pat) – Kaune, kur kita akustika, kitokia atmosfera, kitoks muzikantų ir atlikėjų išdėstymas. Muzika yra menas, skambantis laiko ir erdvės kontekste. Laikas praeina, kūrinys suskamba ir jo nėra. Ar tai yra gerai? Taip tiesiog yra. Aišku, lieka įrašai, bet vis tiek lydi tam tikras momentiškumo jausmas. Koncertas praėjo ir viskas – gali tik prisiminti ir jausti ilgesį. Tam tikra prasme tai yra gerai, nes ilgėtis ir puoselėti gerus prisiminimus, manau, yra puiku.

– Kitų metų pradžioje LVSO minės 30-ąjį jubiliejų. Kaip apibūdintumėte šį laikotarpį?

– Jis buvo labai turiningas ir produktyvus. Mūsų orkestras nuo jaunimo simfoninio orkestro vystėsi teigiama linkme į profesionalų Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą. Aišku, tuo laikotarpiu visko buvo, problemų ir dabar yra, bet mes labai optimistiškai žvelgiame į šviesią ateitį. Tiesiog norėtųsi, kad Lietuvoje viskas vyktų greičiau, kad būtų vykdomos geros ekonominės reformos, priimami tinkami ekonominiai, politiniai ir kultūriniai sprendimai, kurių kartais trūksta. Viskas eina į priekį, bet per lėtai.

 

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas G. Verdi „Requiem“, Vilniaus kongresų rūmai (Vilniaus g. 6, Vilnius) – gruodžio 14 d., Kauno valstybinė filharmonija (E. Ožeškienės g. 12, Kaunas) – gruodžio 15 d.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų