(Dariaus Markūno nuotr.)

Tikrovės déjà vu

Tikrovės déjà vu

Buvusio galerininko ir šiuolaikinio meno kuratoriaus Jono Žakaičio knyga „90s“ skaitytoją vedžioja po fikcijos ir realybės, atsainaus lengvumo ir gerai apgalvotų idėjų labirintą. IQ žurnalistė Ieva Rekštytė-Matuliauskė elektroninės knygos autoriaus klausinėja apie konceptualius ir fizinius jos rašymo procesus.

– Kaip į jūsų veiklos ratą, greta galerininko, meno kuratoriaus darbų, pateko grožinės knygos rašymas?

– Rašymas jame buvo visą laiką, o prie knygos idėjos priartėjau labai natūraliai. Turėdamas galeriją ir dirbdamas su kuratoriniais projektais, dažnai rašiau meno kritikos straipsnius. Vėliau, kai 2012 m. ruošėme Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje, sukūriau nemažai tekstų, nors jie niekur nebuvo panaudoti. Praėjus nemažai laiko, mano gyvenime prasidėjo ne itin šviesus periodas, kai jaučiausi pasimetęs ir nežinantis, ko griebtis. Tuo metu nutariau toliau rašyti tekstus ir vos per kelias dienas apsisprendžiau, kai tai bus knygos projektas. Galiausiai visi ankstesni mano darbai, susiję su menu, buvo kolektyviniai: viskas buvo medijuojama per daug galvų ir vaizduočių. Pajutau norą atlikti darbą vienas pats ir pasižiūrėti, kas iš to išeis. Atidėjau visas kitas veiklas, atradau savo tvarką ir ritmą – susikūriau savotišką mentalinę studiją. Rašydamas šią knygą dar pagalvojau, kaip puiku tai daryti būnant ne literatūros lauke, neturint jokių sąryšių ar skolų, dirbti tik pagal savo taisykles.

– Kodėl nutarėte kurti būtent trumpojo žanro tekstus?

– Tai, kad tekstai bus trumpi, sugalvojau nuo pat pradžių. Turėjau nusistatęs taisyklę, jog kiekvienas bus pradedamas nuo nulio. Taip ir dariau: parašydavau vieną ir visiškai išvalęs savo kūrybinę erdvę pradėdavau iš naujo. Vienu metu man atrodė, kad sukūriau itin daug skirtingų tekstų, tačiau tai buvo tik iliuzija. Po kurio laiko įsitikinau, jog jie nėra jau tokie nesuderinami, kaip atrodė: gali pastebėti atsikartojančių motyvų, stiliaus detalių. Man patiko taip susikaupti prie vieno teksto, jį užbaigti ir pereiti prie kito. Vidutiniškai vienam skyriau apie savaitę ar dvi, o visą knygą parašyti užtruko apie pusantrų metų.

Rašydamas šią knygą dar pagalvojau, kaip puiku tai daryti būnant ne literatūros lauke

– Skaitydamas „90s“ išsyk imi klaidžioti tarp išmonės ir realybės, neatskiri, kas yra kas. Ar tokį efektą ir siekėte sukurti?

– Kai parašęs knygą daviau ją paskaityti artimiausiems draugams, kurie tikrai gerai mane pažįsta, jie taip pat prisipažino susipainioję, kur yra tikri faktai, o kur fikcija. Vadinasi, man pavyko šį tą toje knygoje nuveikti. Esu girdėjęs istorijų, kai skaitytojai tam tikrose savo gyvenimo situacijose pajunta, jog atsikartojo knygos scena. Vienas menininkas, perskaitęs „90s“, man papasakojo, kad jam nutiko kone identiška situacija, aprašyta „Spaustuvės“ tekste. Mane tai labai nudžiugino. Pagalvojau, kad šis déjà vu – vienas iš tekstų gyvavimo ir buvimo dokumentiškais būdų. Jie gali tiesiog atsistoti į tikrovės gretas ir būti šalia realių patirčių. Kitaip tariant, tikri ir įsivaizduoti dalykai ima egzistuoti kartu.

– Vienos „90s“ istorijos primena esė, kitos – dienoraščio įrašus. Ar buvote apsisprendęs dėl žanrinės tekstų formos?

– Man atrodo, kad vienas trumpų tekstų pranašumų ir yra tai, jog jie per trumpi, kad taptų kokiu nors žanru. Jie laisvai gali išplaukti iš esė, eilėraščio, užrašo, dokumentinio pokalbio. Kaip ir gali įvardyti, kas tai, tačiau kitame kontekste, kitoje tekstų rinktinėje jie virsta kažkuo visiškai kitu. Trumpus tekstus nesunku „išmušti“ iš žanro ribų, bet nepaversti jų neaiškiais, kiekvieną sukurti kaip savarankišką vienetą. Man patiko šis aptakumas ir kartu aiškumas.

– Ar pats kaip skaitytojas labiau mėgstate trumpąjį žanrą?

– Kaip skaitytojas esu labai atviras. Man patinka trumpi tekstai, bet domiuosi ne tik jais. Taip sutapo, kad rašydamas knygą skaičiau labai daug naujosios amerikiečių poezijos – ji man padarė didžiulę įtaką. Vienas mano draugas menininkas – didelis poezijos žinovas bei leidėjas – įvedė mane į šią literatūrą, supažindino su amerikiečių poetais ir jų kūriniais, padovanojo knygų. Atradau tai, kas man išties labai patiko tiek kaip skaitytojui, tiek kaip rašytojui.

– „90s“ išleista elektroniniu formatu ir platinama nemokamai. Kokie motyvai paskatino pasirinkti tokį leidybos ir platinimo būdą?

– Su leidykla „Vaga“ ruošėmės spausdinti knygą, bet paskutinę minutę persigalvojau. Sykį vaikštinėdamas po knygyną supratau, kad jame užsilieka daugybė knygų, ir pagalvojau, jog manoji taip pat turi labai daug šansų būti nukainotų sąraše, o aš to visai nenoriu (juokiasi). Pasirodžiusi elektroniniu formatu ji prieinama visiems, įvairiuose įrenginiuose ir teužima kelis kilobaitus. Perskaitęs kelis puslapius ir nusprendęs, kad nepatinka, gali ją tiesiog ištrinti. Kas užsikabins, galės laisvai perskaityti net telefone. Jei būčiau parašęs 900 puslapių romaną, vargu ar būčiau nutaręs jį paversti elektronine knyga, bet šiuo atveju apsispręsti buvo daug paprasčiau. Nors pats jaučiu prieraišumą spausdintoms knygoms, apie 80 proc. mano skaitinių – elektroninio formato.

Net rašant nedidelės apimties knygą, kaip mano, reikia visus kitus darbus pajungti tik šiam vienam tikslui

– Ką koduoja trumpi ir konkretūs knygos bei jos tekstų pavadinimai?

– Tekstas „90s“ mano galvoje tarsi viską ir surišo į vieną labai aiškią knygos idėją. Kita vertus, devintasis dešimtmetis man yra pats įdomiausias, labiausiai formavęs laikotarpis. Daugelio knygos istorijų gyvoji kalba ir personažai yra iš šio laiko.

Didelę įtaką dėl pavadinimų man padarė poetas Matthew Dickmanas, papasakojęs, kaip juos kuria savo eilėraščiams. Principas maždaug toks: jei jis kuria gerdamas kavą, eilėraštis vadinsis „Kava“, jei rašo kur nors ant tilto, pavadinimas bus „Tiltas“. Tačiau eilės gali kalbėti apie labai skausmingus dalykus. Idėja kurti neįmantrius pavadinimus, paliekant pirminę mintį ar net nelabai su tekstu susijusią aplinkybę, man labai patiko. Pamaniau, kad galėčiau pasinaudoti tokiu principu. Nesugalvojęs net kokio nors paprasto konkretaus žodžio, palikdavau tiesiog xxx. Jeigu būčiau itin stengęsis su pavadinimais, knyga būtų tapusi manieringų trumpų poetiškų tekstų rinkiniu, o aš norėjau išlaikyti užrašų knygelės įspūdį.

– Kokį įdomiausią dalyką apie rašymą supratote pradėjęs šią knygą?

– Supratau, koks amatininkiškas tai darbas. Anksčiau maniau, kad rašymas ir galvojimas – labai panašūs veiksmai: bandymai suformuluoti ir pagarsinti savo mintis ir yra teksto rašymas. O atradau, kad tai netgi fizinis darbas, smulkmeniškas krapštymasis, užtrunkantis tikrai nemažai laiko. Net rašant tokios nedidelės apimties knygą, kaip mano, reikia tvarkos, griežtos disciplinos ir mobilizuotos aplinkos, visus kitus darbus pajungti tik šiam vienam tikslui.

 

J. Žakaitis
Gimė 1984 m. Vilniuje.
2002–2006 m. studijavo politiką Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI).
2003–2004 m. baigė humanitarinių ir socialinių mokslų studijas Atviros visuomenės kolegijoje.
2004–2005 m. studijavo politiką Prancūzijoje, Lilio politikos mokslų institute („Sciences po Lille“).
2007 m. įgijo kontinentinės filosofijos magistro diplomą Jungtinės Karalystės Esekso universitete.
2005–2006 m. LR nuolatinės atstovybės prie UNESCO sekretorius-referentas.
2007–2008 m. VU TSPMI lektorius.
2008–2012 m. šiuolaikinio meno galerijos „Tulips & Roses“ direktorius.
2012–2013 m. Lietuvos paviljono 55-ojoje Venecijos meno bienalėje komisaras.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų